Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Tora pamiršo, kad ji jaunimo namuose, į kuriuos motina nekėlė kojos nuo to laiko, kai… Pamiršo, kad ji neateidavo čia ir per kitas šventes – per Kalėdų eglutę, gegužės 17-ąją2, tokiomis progomis motina kaskart skųsdavosi bloga savijauta.

Čia gera, daug geriau nei sėdėti palėpėje ir rašyti kokį nors juodraštį. Čia visų geriausia! Kūnu pasklido vos juntamas kutenimas. Ji net išsigando, kad tai pastebės vaikinas iš kaimo. Pirmiausia sukuteno tai, kas neturi jokio pavadinimo, o tik tuos šlykščiuosius, kuriais nurašinėtos išvietės durys, paskui nuraibuliavo šlaunimis, saldžiai atsiliepė pilve. Apačioje. Palei ausį dvelktelėjo vaikino kvėpavimas, nes kažkam einant pro duris jis truputį pasuko galvą. Sukuteno, tarsi ji glaustų prie veido kačiuką. Sudrėko kūnas ir rankos.

Ji paklausė Rakelės, ar galėtų nueiti į kiną jaunimo namuose. Tiesą pasakius, savijauta buvo bjauri, nes jai patiko, kad motina išvažiavusi ir nereikia gauti jos leidimo. Rakelė davė pinigų, ir Tora suprato, kad motinai ji nieko nepasakys. Dėl to jiedvi tarpusavyje nesitarė. Bet ji vis tiek žinojo, kad nepasakys.

Mylimasis išplaukė į jūrą, ir Maja iš Maliojos salos nesulaukia nuo jo laiškų, nes laiškanešys pats nori turėti Mają, todėl ir slepia juos. Žiūrėdama į stambų laiškų vagišiaus veidą Tora taip niršo, kad net įžnybė sau, o Solė taip stvėrė vaikinui už rankos, kad susiūbavo visas suolas: ir gera, ir liūdna – viskas susimaišė. Tora išgirdo, kaip kažkas šniurkštelėjo tamsoje. Aplinkui iš slopios, mirtinos tylos sklido karštas šnopavimas. Tik kažkoks nenuorama, tamsoje jausdamasis labai drąsus, vis čiužino batu.

O paskui, jau šviesoje, kai visi susirado pirštines, kepures ir stumdydamiesi išgužėjo pro duris, kino mechanikas su palengvėjimu atsiduso. Įsikandęs suktinę, pakavo svajonių pasaką ir spėliojo, ar kitoje vietoje aparatas vėl streikuos.

Jo kelnės buvo apsmukusios, susiglamžiusios. Per savaitę ir jis, ir tos kelnės patirdavo ir šilto, ir šalto. Ištiesindavo jas po paklode visur, kur tik gaudavo nakvynę. Bet jos jau buvo nudriskusios, apačios – purvinos ir dėmėtos. Kas naktį nauja vieta. Į akmenuotas pakrantes jis atveždavo truputėlį romantikos. Pilkuose rūkuose leisdavo pasklisti rožių žiedams. Padvelkdavo vasara. Nors čia ir juodavo gili prieškalėdinė žiema. Jei, žinoma, veikdavo aparatas.

Vieną kartą jis buvo įkliuvęs, nes šis sustreikavo. Pasijuto apsuptas paaugusių chuliganų. Jis prakaitavo, teisinosi, net žadėjo grąžinti pinigus. Bet jiems reikėjo kino, o ne pinigų. Tuose apipelijusiuose jaunimo namuose jį sukaustė baimė. Grafiko laikytis privalo, o aparatas neveikia.

Bet šį vakarą… Šį vakarą veikė.

Atsitiesęs tas raukšlėtas liesas vyras sudėjo juostą „Maja iš Maliojos salos“ į dėžę. Apglamžytą ir nutriušusią, panašią į jį patį. O jam dar tik keturiasdešimt. Kad ir kaip būtų, o jis į fjordus vežioja dideles paslaptis ir viltis. Vežioja rūmus ir parkus, nemirtingą meilę ir sielos labirintus – viskas aišku: juoda ir balta. Viskas užfiksuota nuzulintoje filmo juostoje. Kiekvienas, kad ir menkiausias kadras, turi savo vietą toje perforuotoje juostoje. Dėl žiūrovų traukiama ji rodė istorijas, pakylėdama sielas labiau nei koks pranašas ar pamokslininkas. Mat žiūrovai – jauni ir karšti, taip pat įmetėję ir seni – visi po savo sunešiotais marškiniais ar sulopytu megztiniu slėpė aibes svajonių. Reikėjo tik menko niūktelėjimo – ir jie jau žengia pro perlinius vartus. Ir kaimo mechanikas seikėdavo jiems maną už sužiedėjusią duoną, pasaulio grožybes – už virtą ar keptą žuvį su bulvėmis. Nedažytus suolus ir pamokas, lynų kubilus ir sutinusius pirštus jis iškeisdavo į svajų puotą.

Į namus ėjo tamsoje grupelėmis. Po du, po tris ar daugiau. Tik vienas kitas vienišas vilkas, perėmęs nekenčiamo laiškininko vaidmenį, visai be reikalo gadindamas batus, spardė ant kelio pasipynusius akmenis. Mat teisybė Šiaurės fjorduose tokia kaip visame pasaulyje. Pamatei miražą ir vienatvė įsiskverbia iki pat kaulų smegenų.

Viską susikrovęs mechanikas dar pasėdėjo įsikandęs vos smilkstančią suktinę.

Paskui lėtai pakilo. Ir tiesiausiu keliu per pakrantės akmenis nusėlino iki kioskininkės Jeni durų Šimtabutyje.

Ten išsipildė jo svajonė. Jis sušveitė pašildytus žuvų kepsnelius, išgėrė kavos, ilgokai pasėdėjo ant kušetės vien baltais apatiniais, nes Jeni valė ir lygino jo kelnes.

Kai kas ir Šimtabutyje gali jaustis kaip devintame danguje.

Tada buvo užtrauktos paskutinių langų užuolaidos. Tarsi paskirai išsiunčiami šviesos signalai. Lietus plakė teisiuosius ir klystančiuosius, taipgi į namus pargintas įmitusias pastoriaus aveles. Jos stovėjo susimetusios kupeton prie savo stoginės. Viena kita akis žybtelėdavo ryškioje žibinto šviesoje.

2 Norvegijos konstitucijos diena.

9

Tora stovėjo prie medinio liepto, nutiesto nuo kelio sankasos iki Randi ir Fritso namų. Vienoje pusėjo buvo turėklai. Atsirėmusi į juos ji prisiminė, kaip vasarą užlipo ant liepto atraminių polių ir nusiropštė jais nuo sankasos iki pat sienos. Buvo baugu ir įdomu, baisiausia – per vidurį, kur žemyn iki pakrantės akmenų kokie du trys metrai. Prišokusi prie lango Randi paliepė jai tučtuojau liautis. Tora susigėdo, bet ne todėl, kad taip daryti pavojinga, o todėl, kad suprato – tokiems pokštams ji jau per didelė. Jeigu tai būtų pamačiusi motina, būtų pasipiktinusi: „Na, kaipgi tu taip, juk esi mergaitė!“

Šį vakarą, stovėdama prie turėklų, gelmėje Tora nieko negalėjo įžvelgti. Stovėjo tvirtai įsitvėrusi abiem rankomis, įsispyrusi kojomis. Nesimatė nieko. Pakrantės akmenis ir visa kita buvo pasiglemžusi tamsa. Vieną šios vasaros dieną ji pakibo čia vien ant rankų ir žemai gilumoje pamatė daugybę aštrių akmenų, gleivėtų dumblių, popiergalių ir šiukšlių. Ir baisu nebuvo.

Dabar nieko nesimato. Bet gelmės šiurpą ji vis tiek pajuto.

Nesuprato kodėl, bet ji atsiliko nuo kitų. Netikėtai jai toptelėjo į galvą, kad su tuo vaikinu iš kaimo Solė tikriausiai nori eiti viena. Tora buvo pajutusi jo stangraus kūno artumą – kino salėje. Bežiūrint į juodu su Sole jai pasidarė koktu. Nesinorėjo klausytis jų paistalų ir kvatojimo. Ji pamelavo, kad turi sutvarkyti kažkokius Rakelės reikalus, ir kryžkelėje nėrė į šalį.

Ji jau buvo berėžianti namo, kai staiga tamsoje prieš ją išdygo Randi. Tarytum iš niekur.

– Ne, ar tai tu, Tora? – tarė ji ramiai ir džiugiai. Ne apsimestinai maloniai, kaip tai dabar darė daugelis…

Tora linktelėjo. Blausioje žibinto šviesoje ant jų dribo didelės šlapios snaigės. Tora pabūgo, kad Randi nepamatė jos linktelėjimo. Todėl krenkštelėjusi tarė:

– Kiūtinau pro šalį ir… Ir va, tu…

– Užeik! Aš jaučiuosi tokia vieniša, kai nėra Fritso. Žinai, Giunaras nuolat šaldiklyje. Jį užgriuvo baisybė darbų po to, kai Bredseną sugriebė nugaros skausmai… – sušnabždėjo ji lyg bijodama, kad kas nors gali išgirsti, kaip ji džiaugiasi dėl viršvalandžių, kuriuos dabar gauna Giunaras sergančiojo dėka.

Ji apglėbė Torą kaip seniau. Apglėbti – toks jau Randi įprotis.

– Užeik nors trumpai!

Ir jau buvo betempianti Torą ant to nuožulnaus liepto.

– Aš nežinau… dabar ėjau į Bekejoretą. Neįspėjau, kad galiu grįžti vėlai. Mama ee… mieste. Kol kas gyvenu tenai…

– Bet tik trumpai! Nesibaimink, aš tavęs neužlaikysiu.

Tora ilgokai delsė, todėl Randi pasakė:

– Ne, tai ne…

Ūmai Tora pabūgo likti viena tamsoje ir skubiai tarė:

– Užeisiu valandėlę.