Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Apatiniame kampe mėlynavo rašalo dėmė, Tora matė, kad ten jis bandė nupiešti širdį. Telaimina jį Dievas…

Pasiėmusi storą raudoną pieštuką, kuriuo „konfirmantui“ braižydavo lenteles, ji širdį perpiešė. Dabar, apvesta ryškia raudona linija, širdis aiškiai matėsi.

Torą apėmė džiaugsmas. Beprotiškas. Nepažįstamas, nepažabojamas jausmas. Viskas – visas pasaulis – nusidažė džiaugsmo spalva. Spindėjo skaisčiais atspalviais ir krykštavo. Tviskėjo jūra ir švietė mėnulis, kikeno visas nykus kaimas. Jaukus, nublukęs, glebus. Atriedėjo didžiuliai debesų kamuoliai. Skardžiau pragydo pavakarė. Pasigirdo šūksniai iš sodybų, truputį vėliau – ir nuo aplinkinių dirvonų. Bet garsai tarsi aplenkė ją, neišviliojo, kaip paprastai, į keliuką.

Tora rymojo. Gailėjo visų, tokių trumparegiškų ir banalių.

Ūmai pasirodė, kad baigėsi tam tikras etapas, kad ji pakilo aukščiau. Dabar imsis svarbesnių dalykų. Rašys laiškus.

Į baltus, mėlynus ir raudonus namus Nas–Eldaras baigė išvežioti anglis žiemai. Turėjo aibę užsakymų, daug darbo. O sunkvežimis tik vienas, išskyrus tą, kuriuo savo ūkyje ir įmonėje naudojasi Dalas. Konkurentų Eldarui nebuvo, todėl jis niekur neskubėjo.

Žmonės keiksnojo, nes šis tingi net pasisukti ir įspėti, kad neturės laiko, o tik užtrenkia dešines dureles ir pasislenka ant kairės sėdynės, mat iš lauko pusės vairuotojo durelės neatsidaro.

– Radikulitas, – vaipėsi senis, apžėlęs melsvais paros senumo šeriais. – Jis visada toks – ir rudenį, ir per žiemos šalčius!

Jis – tai sunkvežimis. Pasak senio Eldaro, pats jautriausias visoje saloje.

Nas–Eldaras atvažiuodavo, neprikibsi, bet tada, kai pats nutardavo. Jo sunkvežimis vežiojo numirėlius ir vestuvininkus. Kai prireikdavo, pats papuošdavo kėbulą gofruoto popieriaus juostelėmis, norvegiškomis vėliavėlėmis ir gyvašakėmis. Bet prastai nusiteikęs iškošdavo pro sukąstus dantis: „Eikit šalin, puoškite patys!“

Avieną, senius, anglis, vytintas žuvis, mėšlą jis vežiojo be papuošimų. Vežiojo ir nedorėlius, ir kostiumuotus, padorius piliečius.

Eldaro sunkvežimį sutinki visur arba nerandi niekur. Nei gali jo prisiprašyti, nei gali juo atsikratyti.

Torai sunkvežimiai atrodė nereikalingi. Net ir tada, kai krosnelėje baigdavo degti anglys. Šiaip ar taip, ji girdėjo iš lauko sklindantį šurmulį ir savo nedidele žemiškosios esybės dalimi suprato, kas vyksta.

Prisimerkusi ilgai tyrinėjo savo raides. Paskui pastebėjo šešėlius. Iš visų kampų šliaužė sutemos. Aptemdė virtuvės langus ir jau nesitraukė.

Ji įjungė lempą palubėje. Nutvisko ryški šviesa, mesdama ant sienos jos šešėlį.

Bet ji regėjo.

Kūrė ir pasakojo. Išliedama viską, ko neįstengė jam išaiškinti tada, kai jie drauge žaidė ar tupėjo po užtiesalu lovoje. Ji atsargiai užsiminė, kad visą vasarą buvę daug visokių reikalų… Kol rašė, ji tarsi sklandė. Gyventi tapo lengva.

Liesutė Toros plaštaka pasirausė po Ingridos stalčių, kol surado, ko reikia: pilką dėžutę su pinigais netikėtoms išlaidoms. Stropiai atskaičiavusi pinigus pašto ženklui, ji užglaistė visus pėdsakus.

Net nesvarstė, ar gailisi. Tik apsisiautė juoduoju lietpalčiu ir įsistojo į prakiurusius botus. Ir gerai, kad nepersimovė kojinių. Kairės kojos bote sužliugsėjo.

Pašte už langelio Tiurida palaikė laišką ant delno. Tarsi sverdama susimąstė. Paskui ryžtingai švystelėjo jį atgal ant aptriušusio medinio prekystalio ir tarė:

– Per sunkus. Pinigų ženklams neužtenka.

Tora nėrė pro duris lyg šlapias aptalžytas šunytis.

Ant laiptų atsitiesė ir šlaitais palei pelkyną nukūrė į Šimtabutį.

Nedvejojo. Pakartojo operaciją su pinigų dėžute. Šįkart pasiėmė tiek, kad užtektų.

Paskui nudardėjo laiptais žemyn ir, beveik neatgaudama kvapo, nuskuodė pašlaitėmis į paštą prie langelio.

Toros kakta suraukta. Galva keistai panarinta, smakras įremtas į kaklą – ji panaši į pasiruošusį pulti asiliuką.

Tiurida lyžtelėjo pašto ženklą, trinktelėjo spaudą.

Tora išėjo į lietų. Pastovėjo ant laiptų, palaukė, kol žemyn stuburu nutekės prakaitas. Vienas po kito atplaukė žvejų laivai. Dunksendami lyg širdys. Kaip jos širdis. Jokio skirtumo. Dunkst dunkst dunkst. Ritmingai. Tvirtai. Gyvybingai. Varoma vidinės jėgos.

11

Vieną dieną Otaro krautuvėje Solė nugirdo svarbią naujieną. Po Naujųjų metų prekybos mokykla rengia kursus.

Ji būtinai lankys! Su niekuo nesitars. Lankys, ir tiek.

Mat Solė jau patyrė, kaip galima greitai užsidirbti pinigų. Juos laikė po čiužiniu. Ten saugu. Elizifa neturėjo įpročio priešokiais vėdinti čiužinių. Solė žinojo, kad santaupos gali smarkiai išaugti. Visus pinigus, kuriuos gaudavo už grindų plovimą Otaro krautuvėje ir už darbą pakavimo ceche, ji parnešdavo šeimai. Kiekvieną mėnesį atrinkdavo skubiai apmokėtinas sąskaitas. Jas apmokėjus ir pridūrus tėvo algą dar likdavo patiems būtiniausiems dalykams. Bet dažnai kam nors ir pritrūkdavo. Torsteinas susigraudindavo sakydamas: „Ta mano supermergaitė.“ Būtų verčiau pasakęs, kad ateis geresni laikai ir kitą mėnesį ji galės pasilikti daugiau savo uždirbtų pinigų. Bet nesakė. Torsteinas nesakydavo to, kuo pats netikėjo. Todėl ir buvo mažakalbis.

Tai nutiko paprastą darbo dieną. Sunerimusi, kad sandėlyje ant galvos gali užkristi keletas dėžių, Solė palypėjo kopėčiomis ketindama pastumti jas toliau. Pastebėjo prie kopėčių stovintį Otarą, bet nekreipė dėmesio. Kol pajuto ranką ant blauzdos. Tada ji apmirė. Daugiau iš netikėtumo nei iš pasidygėjimo. Jam, regis, per trisdešimt. Solė nepuolė žemyn. Net nekrustelėjo, ir tai jam pasirodė kaip paskata. Iš pradžių kiek dvejodama ranka pajudėjo. Pasiekė kelį, bet čia ir sustojo, nes aukščiau nepasiekė. Nepasakysi, kad jai buvo nemalonu. Ji truputį nutuokė. Kažką miglotai prisiminė. Kažkokias laiptinėje nugirstas užuominas. Apie Otarą. Šiaip apie vyrus.

Paskui ji atsargiai žengė pakopėle žemyn. Vedama smalsumo. Nemalonu tikrai nebuvo. Nematė jo veido, nejuto alsavimo. Juto tik jo ranką. Viena aukščiau pastatyta jos koja tik suteikė jam daugiau erdvės. Girdėjo šnopavimą, bet tai jos netrikdė.

Grėsmės ji nejautė. Galėjo nulipti nuo kopėčių ir pasišaipyti iš jo. Galėjo nuvyti šalin. Aišku! O jis kaip tik šito baiminosi. Labai baiminosi.

Ir taip po darbo ant kopėčių tamsiame sandėliuke Solė stoviniuodavo porą kartų per savaitę. Kai kada norėdama, kad jis kuo greičiau baigtų tuos grabaliojimus, nes namuose jos laukdavo skalbiniai.

Bet būdavo ir taip, kad pasirėmusi į kopėčias ji mėgaudavosi švelniomis rankų glamonėmis. Kai kada net nusivildavo, kai iš šnopavimo suprasdavo, kad jis jau baigė ir ji gali nulipti nuo kopėčių.

Išmokėdamas algą, jis nežiūrėdavo į ją. Viskas buvo viename voke. Daugiau nei dvigubai, palyginti su jos alga. Otaras geras, galvojo ji, lipdama šlaitais į Šimtabutį, lydima įsižiebusio, bet taip ir nepatenkinto noro, o mintys sukosi apie Otaro gerumą ir pinigus. Imdama voką ji net nemanė kniktelėti. Ji jau suaugusi. Suvokė galinti būti ori. Šį tą žinojo apie Otarą. Visa tai leido jai jaustis vyresnei. Jam nebuvo kur trauktis. Ir Otaras tai suprato. Eidamas po darbo į tamsų sandėliuką, jis susišukuodavo. Klaidžiojo vienišas slėpiningais keliais ir susimokėdavo už tai, kad jo pėdsakai liktų paslaptis.

Šiaip ar taip, vieną vakarą ji suprato, kad jis norėtų nukelti ją nuo kopėčių. Ant grindų iš suplotų kartoninių dėžių buvo įtaisęs kažkokį gultą. Nepratardamas nė žodžio jis bandė tamsoje išrengti ją. Bet Solė parodė vietą jo rankoms ir sušnabždėjo, kad to turi jam užtekti. Jautėsi suglumusi. Būtų buvę geriau, jei nebūtų reikėję jo apibarti, deja, prisireikė. Jis susigūžė kaip šunytis. Ji tai labiau jautė, nei matė. Jis sutriko. Kitą penktadienį taip pat buvo įdėta dvigubai daugiau pinigėlių, nei ji uždirba.