Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Seansai ant kopėčių tapo rutina. Solė stebėjosi, kaip jam nepabosta. Po kelių savaičių jis pasiguldė ją ant kartoninių dėžių. Ji baiminosi, kas bus. Bet jis užmetė jai ant galvos darbinį chalatą ir, pasišviesdamas žibintuvėliu, šaltomis rankomis ėmė darbuotis tarp jos standžių šlaunų.

Solė nepanikavo. Tokį dalyką ji tikrai ištvers. Kol buvo tyrinėjama, ji bandė suprasti jo elgesį. Tačiau taip begulint jos mintys dažniausiai sukosi apie prekybos mokyklą.

Mygdamas jos kojas ir strėnas jis kvėpavo springdamas ir smarkiai įsiaudrino. Ją taip pat pagavo tas jaudulys. Tarsi įtraukė į ritmą. Akyse plaukė vaizdai. Beregint kilo noras, kad iš tikrųjų kažkas įvyktų. Bet per seną vilnonį apklotą ir jo šnopavimą smelkėsi tik virpantis šviesos ruoželis.

Po tos pirmos dienos ant kartoninių dėžių jie daugiau nesikalbėjo. Retsykiais jis užsigeisdavo matyti ją iš nugaros keturpėsčią, veidu į krautuvės duris. Pro siaurą slenksčio plyšį visada smelkėsi šviesa.

Artėdama prie namų Solė išgirdo motinos psalmes. Solė pašiaušė broliukui kirpčiukus, pačiupo jo rankytę. Šis atskuodė prie vartų, kai tik pastebėjo ją grįžtančią. Dabar stovėjo ramiai, spindinčiomis akimis žiūrėdamas į Solę, kol ši šluostė jam nosį. Paskui jie užlipo laiptais aukštyn.

Name iš atsukto čiaupo tekėjo vanduo. Tyliai čiurlendamas vamzdžiais ir ataidėdamas nuo medinių sienų jis tarsi grojo savo melodiją. Iš aukšto į aukštą, iš kambario į kambarį ir vis kitaip. Atsargiai sugurgėjęs ankstyvą rytmetį, jis pamažu įsismarkaudavo, o per pietus imdavo džiugiai šniokšti. Kai indai būdavo suplauti, tingiai nusruvendavo žemyn skelbdamas pogulį. Elizifos namuose vanduo nešniokšdavo tol, kol po ruošos Otaro krautuvėje negrįždavo namo Solė. Elizifai patikdavo, kad darbai būtų nudirbti, bet jai nepavykdavo. Pasak Skarotosios Johanos, gėda ir gaila, kad toji nieko kito neveikia, tik poteriauja. Bambėdama ji lipdavo laiptais, šnabždėdavo užsukusi pas Ingridą ar kitą moteriškę su kavos puoduku skolintis cukraus.

Ingrida daug nekalbėdavo. Įprato klausytis mintimis būdama kitur. Tik linksėdavo ir mąstydavo, ką dar reikės nuveikti prieš išeinant į cechą. Bet ji šypsodavosi. Tai buvo svarbu. Matydami šypseną ir linkčiojimą žmonės tiki, kad jų klausomasi.

– Mergaitė triūsia liežuvį iškorus! – net nusipurtydama suinkštė Skarotoji Johana. Ir negailėdama maktelėjo sau į kavą cukraus. Viršuje aidint Elizifos giesmėms, ji sėdėjo ir bjaurėjosi šios davatkiškumu.

– Vaikas vargsta nežmoniškai, o motina laksto į „Eliziejų“. Namai apšnerkšti atmatom ir suplėkusiais žuvų miltais. Viskas tenka Solei. Vos ji grįžta namo ir pasikabina paltą, girdžiu, kaip ten viskas atgyja. O Elizifa traukia „Susitiksime kur nors prie upės“. Tfu!

Užverždama savo margos skaros mazgą ji taip trūktelėjo, kad pamėlusiame veide ant kaktos iššoko gyslos.

Ingrida buvo pavargusi. Pamiršo pritariamai linktelėti.

– Ką tu manai, Ingrida? Juk užeini į viršų.

Johana pačiupo dar du cukraus gabalėlius, bet jau buvo pasisotinusi, todėl nemačiomis įsimetė juos į kišenę.

– Ne mano reikalas sėdėti čia ir apkalbinėti kitus žmones, bet argi taip mus Dievas moko, a?

Ne, Ingrida irgi taip nemanė. Betgi ne viskas taip paprasta…

– Be to, Elizifa juk serga, – pridūrė Ingrida.

– Kaipgi, serga. Baik! Ar esi kada mačiusi, kad ligoniai griūdami bėgtų paknopstomis į pamokslininkų laivą? Ne, Ingrida, sakau tau, kad toji nedorėlė tokia pat ligonė kaip aš. Tačiau aš tvarkausi puikiai!

Tuo metu jas užliejo karšta ir širdinga Elizifos malda. Ji meldėsi už jas visas.

– Ar nuplovei bulves? – kabindama paltą šūktelėjo Solė.

– Ne, nesuspėjau, – atsakė Elizifa. – Šiandien Dievulis buvo labai maloningas. Labai artimas. Pasikalbėjau su juo iš širdies. Jis mane išklausė!

– Apie ką kalbėjotės? – paklausė Solė. Ji žinojo, ko paklausti. Šitaip lengviau nei klausytis motinos Kalno pamokslo.

– Kalbėjome apie žemiškus reikalus. Paprašiau malonės vargšams Korėjos vaikams. Dabar jų tūkstančiai tapo pabėgėliais. Prašiau malonės ir tavo, Sole, surambėjusiai sielai. Nejautrioms viso pasaulio jaunimo sieloms. Jis gailestingas ir tą pačią dieną atleidžia nusidėjėliams ir atsivertusiesiems. Ar girdi, vaikeli mano? Argi ne nuostabu!

– Taip, mama. Puiku. Pamatysi, kaip viskas bus gerai.

Solė įbruko broliukui į ranką duonos riekę, o visiems kitiems padengė stalą. Jų buvo tik aštuonetas. Žmonės kalbėjo, kad ligoninėje Elizifai kažkas padaryta. Šiaip ar taip, daugiau vaikų ji nesusilaukė. Torsteinas namie nesėdi. Jis taiso tinklus. Gauna pastovų uždarbį. Ir tai jaučiasi.

Solė nemanė, kad motina turi sveiką nuovoką. Atrodo, Elizifa nesupranta, jog reikia apsipirkti, susimokėti ar įsigyti drabužių. Solė neturėjo jėgų aiškintis, kokia iš tikrųjų motinos būklė. Jai rūpėjo laikas iki Kalėdų. O tuoj po Naujųjų metų prasidės mokslas prekybos mokykloje. Iki tol ji privalo sukaupti pinigų mokslui ir kitiems dalykams. Iki tol baigs darbą pjaustykloje. Darėsi šleikštu vien nuo minties apie tas pilkas bobas ir šaltą pakavimo salę. Tėvas turės parūpinti pinigų, o ji bus namie ir prižiūrės suvargusius mažuosius. Ir mokysis. Valys Otaro parduotuvę. Bet vieną dieną ji iš ten ištrūks.

Tuo tarpu Elizifa baigė melstis ir iš komodos išsiėmė Šventąjį Raštą. Pastovėjo čiupinėdama nuzulintą jo apdarą. Tarsi koks šarvas jis saugo paauksuotus knygos lapus. Patempusi storą raukšlėtą kaklą, ji paglostė viršelio kryžių. Veide pasirodė šypsena. Akimirką ji visa nušvito. Žvilgsnis nukrypo į ruožais išblukusias lubas. Bet Elizifa žvelgė ne į kadaise baltas, o į dabar pajuodusias lubas. Ne, ji juto, kaip per pirštus į ją ėmė smelktis anapusinė jėga. Per varganas lubas aukštyn į palaimą ir džiaugsmą ji vedė Elizifos žvilgsnį. Sudrėkusios lūpos atsivėrė giesmei. Ji liejosi garsiai, laisvai ir natūraliai. Su savo Dievu ji išbuvo keletą valandų. Retkarčiais išgirsdavo, kaip už lango verkšlena mažiausiasis. Bet tiesiog nevaliojo suprasti, kaip tai susiję su ja. Argi apaštalai nepaliko visko, kad tik galėtų sekti paskui Jį?

– Jėzau, – kilo aukštyn jos šnabždesys.

Kol ant viryklės kunkuliavo bulvės, Elizifa laikė rankose dienos tekstą.

3. KUNIGŲ KNYGA, 21, 21.:

„Joks kunigo Aarono palikuonis, būdamas nesveikas, nebus tinkamas atnašauti VIEŠPATIES ugninių aukų.“

3. KUNIGŲ KNYGA 21, 14.:

„Našlės ar vyro atleistos moters, ar kekšyste suterštos kekšės jis negali imti žmona. Jis turi imti žmona mergelę iš savo giminės.“

Šnibžda sunėrusi rankas. Glotniai nuo viršugalvio sušukuoti retėjantys plaukai susukti į kietą nušiurusį mazgelį. Golfo švarkelyje trūksta kelių sagų. Priešais ant stalo guli atversta Biblija. Veidas spinduliuoja džiaugsmu. Nuo alsavimo nepastebimai virpa plonyčiai Biblijos lapai. Vokai virpteli, ji užmerkia akis ir sukužda: „Tebūnie pašlovintas per amžių amžius, amen.“

Išgirdusi kambaryje motinos bambėjimą, Solė nuleido ranką su peiliu ir akimirką sukluso. Paskui skubiais, nekantriais judesiais pjaustė toliau. Paklusdama jos valiai, rausva sluoksniuota šoninė noriai rikiavosi į kubelius.

12

Atėję apsipirkti Kalėdoms Otaro krautuvėje būriavosi vyrai. Žinovų minomis aptarinėjo bandomuosius vandenilinės bombos sprogdinimus Ramiajame vandenyne. Esą JAV bando pirmauti. Bet rusas neatsilieka, tvirtino daugelis jų. Einaro žiniomis, rusų stovyklose dar tebekali per dešimt tūkstančių belaisvių vokiečių. Jo balsas nuskardėjo kaip grasinimas visuotinei taikai.