Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Pamažu subruzdėjo virtuvės ir laiptinės. Iš pradžių prašneko vienas kitas, palengva išsijudino ir kiti. Bet visus buvo užliūliavusi Kalėdų švenčių palaima. Darbas Dalo įmonėje vėlavo. Simono vyrai slankiojo lyg apsnūdę. Visą savaitę niekas neužsuko į Otaro krautuvę. Kalėdos gerokai patuštino kišenes. Dabar jose švilpavo vėjas.

Kad ir saikingai šventusiam šiauriečiui pokalėdinės dienos – ne juokų metas. Nuo pagonybės laikų užpoliarės gyventojai aukoja ir baimę, ir šaltį dievams. Bet paskui reikalinga jėga, kuri jiems iš naujo įžiebtų gyvybę. Juos reikia išgrūsti į lauką, kad sustipę nuo šalčio ir norėdami sušilti imtų daužyti save rankomis. O jau tada jie vėl užsiveda lyg mechanizmai.

Per Kūčias bažnyčia buvo sausakimša. Garavo šlapi viršutiniai drabužiai, kiekvieną sietyno žvakutę gaubė šviesos rutulys. Iš skrandomis ir vilnoniais šalikais apsitūlojusių būtybių sklido spigūs, aimanuojantys balsai.

O Elizifa Išganytojo laukė namuose. Ant stalo padėjusi viena lėkšte daugiau. Padėjo pati, nes Solė tai daryti atsisakydavo.

– Dar vieną? Ne, mama, – sakydavo maloniai, bet tvirtai, – dėk ją pati.

Ir Elizifa padėdavo giedodama taip, kad papilkėjęs jos veidas įrausdavo ir spindėdavo džiaugsmu, – galėdavai tik stebėtis. Patiekė košės. Torsteinas nepiktai sudrausmino vaikus. Tie apsiramino. Paklusdamas Elizifos raginimui susitvarkyti tikėjimo reikalus bent prieš mirtį, monotoniškai, užsikertančiu balsu jis droviai perskaitė Gerąją Naujieną. Su anapusinėmis jėgomis jis nebendravo, tik per žmoną… O tada jau privalu surimtėti. Torsteinas ne iš tų, kurie imtų ką nors užgaulioti nepelnytai. Ar tuos, kurie danguje, ar tuos, kurie dar žemėje. Jis buvo pats taikiausias Šimtabučio gyventojas. Ir jam dėl to buvo nesmagu. Bet juk nelaužysi savo prigimties.

Ingrida ir Tora Kalėdas šventė namuose. Tora vylėsi, kad motina priims Rakelės kvietimą. Kalėdos Bekejorete! Tačiau Ingrida tylėjo. Kaip įprasta, šventėms ji pasiruošė.

Tora gėdijosi. Nors ir buvo prie to pratusi. Blogiausia – kartus ir geliantis nusivylimas, kai po vakarienės stovi prie kamaraitės lango ir nebėra ko daugiau tikėtis.

Užmiegant prieš akis tai iškildavo, tai vėl nutoldavo rimtas motinos veidas. O iš kampų sklido užkrečiantis ir nepamirštamas Rakelės juokas. Bekejorete per Kūčias valgoma mėsa, virš stalo sklando juokas, skimbčioja aukštos žalsvos taurės.

Tikriausiai Simonas apsivilko savo išeiginį švarką ir mėgaujasi cigaru, o ant kaktos, svarinamos smulkių prakaito perliukų, driekiasi šviesių plaukų sruogos. Bekejorete kambariai šilti, pakvipę karališkaisiais smilkalais.

Tokios mintys sukosi Toros galvoje.

Ir nuskraidino ją ten. Dėdė pakėlė ją aukštyn, vos ne iki lubų.

14

Tora gulėjo giliame tarsi apmušalais išklotame duburyje. Išsitiesusi visu ūgiu, atmetusi rankas į šalis. Kaip uždarame ošiančios audros sūkuryje. Jos kūnas sūpavosi pagal viesulo garsus. Smelkėsi į sąmonę, lyg būtų dalis jos esybės. Ji prisiminė jaukią naktį plačioje Breilano viešbučio lovoje. Tarp mamos ir Rakelės. Per pūgą. Užsnigo langą, jo kryžmės metamas šešėlis patikimai gulėjo ant grindų.

O dabar pirmuosius audros grūmojimus gali palyginti su vėjelio glamonėmis.

Kūnas tarsi ištirpo. Išnyko daiktus skiriančios ribos. Nebejuto, kad oda skirtų ją nuo aplinkos. Keista besvorė būsena lyg švelniasieniame kokone. Minkšta, jauku. Iki sielos gelmių persmelkė saugumo jausmas.

Pasijuto sutvirtėjusi, nutarė neužmigti, kol nesuras atsakymų, kurių kitomis aplinkybėmis rasti neįstengė. Bet jai nepavyko. Suprato, kad veltui vargsta. Juk išauš rytas…

Gulės ir klausysis viesulo. Priklausydama tik sau pačiai.

Pirmieji audros gūsiai – tai tik švelnūs dvelktelėjimai.

Paskui pietvakaris Šimtabučio kieme ėmė blaškyti kelias tuščias statines. Į molą įnirtingai daužėsi bangos, o vėjas šuorais siautėjo po Vėteną ir Hestehamerį. Skverbėsi visur – nenuspėjamas ir žiaudrus.

Trečią valandą nakties į viesulo stūgavimą įsiliejo valdingas minorinis ūžesys. Po šiltomis antklodėmis krūpčiojo žmonės. Kas gulėjo greta kito kūno, tučtuojau prisispaudė prie jo. Kiti vis dar snausdami klausėsi, kaip įsismarkauja viesulas. Sujudo visa, kas buvo palaida ar nepritvirtinta. Aplinkui žvangėjo, traškėjo ir griaudėjo. Triukšmas grėsmingai stiprėjo. Tarsi daugiabalsis choras susiliejo su įmygio košmarais ir amžinai banguojančia jūra.

Pirmiausia nukentėjo Einaras. Atsivertė stoglangis. Vandens srovė kliūstelėjo tiesiai jam į lovą. Įsisukęs į prakuroms paruoštą laikraščių šūsnį, vėjo šuoras pakėlė ją ir ėmė plakti į krosnelę. Po kambarį sūkuriais lakstė žiežirbos. Jį apėmė siaubas. Šoko iš lovos ir užtrenkė traukos atlapotas krosnelės duris.

– A jau visai padūko! – suurzgė ir visas virpėdamas užsiropštė ant kėdės uždaryti po sijomis atplėšto langelio. Ant jo plūdo šaltas lietus. Košė žvarbus sausio vėjas. Gamta rūstavo. Užmerktomis akimis jis grabaliojo kabliuko. Nerado! Nebebuvo paties langelio!

Suglumęs Einaras beviltiškai dairėsi po kambarį. Paskui nušoko nuo kėdės ir iš spintelės stalčiaus išsitraukė plaktuką. Ir vinių. Akimoju nuplėšė nuo durpių dėžės dangtį – išsilakstė medvaržčiai ir vyriai. Užsivertė ant peties. Įsikandęs vinis, siūbuodamas ir burnodamas įnirtingai kalė, kad uždengtų vaizdą į dangų.

Namas sukluso. Tamsoje, šėlstant audrai, akys bandė ką nors įžvelgti, ausys – išgirsti.

Sužinoti, kas dedasi, atšlepsėjo Torsteinas. Kai jis atvėrė duris į palėpės verandą, siūbtelėjo baisus skersvėjis. Iš viršaus. Kažkas vakar vakare deramai neuždarė laukujų durų. Ir lyg pagal komandą jos visos atsilapojo. Tuomet į namą, viską plėšdama ir vartydama, įsiveržė siautulinga jėga. Drakoniška. Nuožmi. Iš sudiržusios Torsteino rankos išplėšė rankeną ir bloškė duris į sieną jam už nugaros.

Dvi vinys, kurias įkalęs Einaras manė pasiekęs pergalę, kaipmat sulinko lyg šapeliai, o durpių dėžės dangtis užkrito jam ant galvos. Bumbtelėjo dusliai ir skaudžiai. Nublokštas ant grindų jis gailiai suaimanavo.

– Uždaryk duris, galvijau prakeiktas! – užbliovė, iš nubrozdintos kaktos sunkėsi kraujas.

Tik pasitelkus visą lieso kūno galią Torsteinui šiaip taip pavyko uždaryti tas duris. Jis pagelbėjo užlopyti ir kiaurymę. Lauke šėlo visos gaivalingos jėgos. Griaudėjo, švysčiojo, lijo, pūtė. Pats tikriausias uraganas! O tie žmogeliai – už skruzdes menkesni.

Užsandarinę langą, jie sukrito ant šlapios lovos atgauti kvapo. Nuolaidžiomis lubomis ir siena be perstojo sruvo vanduo. Tačiau vėjas nebegalėjo įsisukti vidun, nors palei grindis vis dar traukė šaltis. Prie skersvėjų Einaras pratęs. Bet šis buvo neprilygstamas. Dubens, kuriame kaupdavosi lietaus vanduo, nebeužteko. Jį pakėlus, pasirodė rūdžių nužymėtas skritulys. Ten Einaras kol kas pastatė vandens kibirą iš koridoriaus. Paskui pakluso Torsteino kvietimui per audrą išgerti puodelį kavos.

Namų tylą drumstė balsai. Žmonės baugiai dėbčiojo į langus, kurie, regėjos, net įlinkdami atkakliai priešinosi išoriniam spaudimui. Tačiau ar ilgai? Stoviniuodami šaltuose koridoriuose vyrai baiminosi dėl pietinės namo pusės kamino. Jis jau senokai apgriuvęs. Apsiblausę jie kovojo su mieguistumu. Bet akys vis dar lipo.

Kasdieniai rūpesčiai ir nesibaigiantys pabodę darbai, šiurpūs būgštavimai užplūsdavo juos bemiegančius. Kad galėtų kibti į naują vargadienį, reikėdavo ir vakarykštę dieną, ir naktį nuskalauti šaltu vandeniu. Bet tokią naktį kaip ši niekas nė nemanė vaduotis šaltu vandeniu, kad galėtų paslėpti išgąstį ir susirūpinimą. Vaikščiojo sunerimę, negalvodami apie išvaizdą.