Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

– Eik, eik, šitaip jie primeluoja, kad pirktume laikraščius, – manė Almaras ir, patempęs kaklą, susimokėjo už prekes.

– Na jau ne, broleli, aš tau pasakysiu, kad visai ne taip, – paniekinamai žvilgtelėjęs į Almarą, piktai rėžė Einaras. – Šio pasaulio galingieji nieko kito ir nedaro, kaip tik visokias velniavas krečia. Štai kur teisybė. Jie tikri klastingieji judošiai. Tik pažiūrėk į rusą: perspėja dėl branduolinio karo ir ragina bendradarbiauti Ženevos konvencijos dvasia.

Vyrai sukluso. Jie nelabai išmanė apie Ženevos dvasią. Bet iš dalies teisybė. Einaras ne kvailas. Jau ir seniau yra įrodęs, nors Otaras elgiasi su juo kaip su kokiu mulkiu. Tuo tarpu Einaras jau buvo įsismaginęs ir, trinkčiodamas kepure į prekystalį, dėstė, kad galimus Rytų bloko išpuolius amerikiečiai pasiruošę atremti visu plaukiojančiu atominių ginklų laivynu! Akies mirksniu! Aplinkui visi nuščiuvo.

Daugelį svarbių naujienų Einaras droždavo tiesiai jiems į akis. Ir tai jie įsidėmėdavo. Tokius dalykus vyrai įsikaldavo į galvą geriau nei gandus, kuriuos apie Einarą skleidė naujasis pastorius. Esą Einaras vagis ir priimti jo į darbą negalima.

Tą popietę Otaras buvo nekalbus. Vilkėjo švariais marškiniais, plaukai gražiai sušukuoti. Buvo penktadienis prieš pat uždarymą. Pakavo prekes į maišus ir dėžes ir krovė juos ant prekystalio. Vyrams vis dar nesiskirstant, ėmė šaukti vardais tuos, kuriems jau buvo supakavęs. Šūkčiojo nervingai, atsainiai. Pamažu vyrus tai suerzino.

– Ko čia zauniji? Gyveni juk iš mūsų.

Aštrialiežuvis Hokonas netruko jį patraukti per dantį:

– Reikia plauti grindis. Šiandien Solei daug valymo.

Pagarbos Otaras nesulaukė. Ištrūkę iš Einaro gniaužtų, vyrai aptarinėjo griūtį prie Senjos ir Vesteroleno ir nesijudino iš vietos. Po susitvenkusiu palubėje tirštu pypkių dūmų debesiu jie svarstė išmokų sumas žvejams dalininkams. Nusitęsė kalbos apie prastą šienapjūtę, velnioniškai šaltą vasarą, dėl kurios esą „neužderėjo migdolinės bulvės, nes paviršiuje tebuvo vos trys centimetrai neįšalusios žemės“.

Otaras nesumojo, kaip jiems užčiaupti burnas. Patrypčiojo. Pažvangino raktais. Neva su reikalu nuėjo į sandėliuką ir galva parodė ženklą Solei, kuri ten jau suskubo šluoti grindis.

Jis atsikrenkštė ir, vangiai apžvelgęs lentynas, tarstelėjo, kad ji pradėtų plauti nuo krautuvės. Nepaaiškino kodėl. To ir nereikėjo. Aiškiau ir būti negali. Solė žino, kad Otarui neateitų į galvą vestis jos į tą šaltą sandėliuką, jeigu darbą ten ji jau būtų baigusi.

Ji pastatė šluotą į šalį ir klusniai pripylė į kibirą vandens. Žinojo, kad tuoj po Naujųjų metų, pirmadienį, ji vakarais pradės lankyti prekybos mokyklą. Jau atsisakė darbo pjaustykloje. Mokslui ir vadovėliams santaupų pakako. Otaras pažadėjo, kad ji galės valyti po pamokų. Dėl to ji apsisprendė greitai. Palyginti su tuo, ką gaus – visai nedaug vargo. Visas sąlygas nustatė ji. Išdėstė žodžiais. Jis atrodė tarsi smaugiamas. „Sąskaita“ buvo apmokėta tą patį vakarą. Kad ir ką sakytum – smagus vaizdelis. Solė jau šiek tiek išmanė apie žmonių ydas. Bet štai į suaugusio vyro silpnadvasiškumą ji pažvelgė atlaidžia širdimi ir smalsia nepatyrusia siela. Dabar žino tiek daug, kad ir galia jau jos rankose.

Solė suprato, kad užtenka jai pažvelgti į Otarą, kaip tas bematant sutrinka. Sekioja ją kaip šešėlis. Padeda šluojant, pernešant statines ir dėžes. Kartais ji tarėsi suprantanti jį, o kartais – atvirkščiai. Pastebėjo, kad jis nusipirko naują striukę ir naujas kelnes. Ir vilki jais kasdien!

Patyrimas kaupėsi nejučiomis, Solė pradėjo suprasti žmonių poelgius. Nors ir nuolat prapuolusi tarp nesibaigiančių darbų, ji stebėjo, kaip Otaras akyse keičiasi, mainosi, ir vis vardan jos.

Solės mintys apie ateitį buvo linksmos.

Per Kalėdas leis sau nueiti į šokius. Kad motina neužmatytų, pasipuoš pas Torą. Sukiodamasi priešais veidrodį lyg tarp kitko prasitars apie prekybos mokyklą. Ta, kuri gyvena Šimtabutyje, turi kvanktelėjusią motiną, žioplį tėvą ir, užuot lankiusi vidurinę, dirba valytoja. Ir štai netikėtai ji pasirodo visais atžvilgiais pranašesnė. Suaugusi. Ką reiškia prasta, vaikiška vidurinė, palyginti su prekybos mokykla?

Nė kiek nesivaržydama ji kaišiojo šluotą tarp vyrų kojų.

Pirmiausia jie nenoromis pasitraukė į šalį ir toliau malė liežuviais, bet paskui pasišalino prie durų, kad netrukdytų Elizifos mergiotei dirbti. Bet jos ilga šluota grėsmingai artėjo. Solė nekalbėjo. Tik leisdavo skudurui lyžtelėti rudus ir juodus batų aulus, jeigu jie nesuskubdavo laiku žengtelėti atgal. Atrodė, tarsi vyrai trauktųsi iš mūšio lauko. Puolančioji jėga pasirodė stipresnė. O blogiausia, kad skuduras plekštelėdavo per aulus. Tai jau tolygu kapituliacijai. Nespėjo nė apsidairyti, tik štai jie žvarbiame vėjyje ir girdi, kaip Otaras užrakina duris.

– Velniai griebtų, kas per skuba, – čiupdamas dviratį suurzgė Hokonas. – Įdomu, kas čia jau taip dega. Seniau taip nebūdavo. O kaip išsidabinęs! Gal jau ketina pirštis?

Nusišluosčiusi paraudusias rankas į prijuostę, Solė ruošėsi tvarkyti sandėliuko lentynas. Tai jau buvo tapę įpročiu. Stovėdama ant kopėčių ji galvojo apie kitus dalykus. Ši darbo dalis daug rūpesčio nereikalavo, tik atlikti. Šiandien Otaras turėjo daug ištverti. Mat jam prailgo, kol vyrai delsė išeiti. Įžangą paspartino laukimas. Jis užbaigė greitai.

Kartą, kai jis springdamas gaudė orą, iš antro aukšto, kur buvo „privatu“, Solė išgirdo, kaip jį pašaukė motina. Spigiu seniokišku balsu. Jis suvaitojo iš siaubo.

Solė sugavo save besigailinčią jo. Aišku, kažkas jam negerai. Jis visada tai atlikdavo jai už nugaros arba kuo nors uždengęs galvą. Tarsi neapsikęstų, kad ji pamatys , nors visuomet išjungdavo šviesą ir tik tada apgraibomis nuslinkdavo prie kopėčių.

Kai ji buvo beišeinanti, pripuolęs Otaras įgrūdo jai į rankas kažkokį maišelį. Ir dingo. Ji nespėjo nei paklausti, nei padėkoti. Apčiuopomis perėjo per sandėliuką ir išėjo pro užpakalines duris. Kiek paėjėjusi stabtelėjo po krantinės žibintu ir žvilgtelėjo į popierinį maišą. Keksas, rūkyta dešra, šoninė ir kiaušiniai. Šokoladas.

Nuo jūros pūtė šaltas vėjas. Bangos ritosi po prieplaukos poliais ir dužo į pakrantės uolas. Viršuje spoksodamas į praskriejančius debesis švietė žiemiškai šaltas mėnulis. Iš žuvų taukų viryklos sklido aitrus kvapas. Netikėtai Solei kažkas tarsi pratrūko. Lėtai vėrėsi giliai viduje. Baisiai susopo. Apėmė pasidygėjimas.

Ji įsikniaubė į maišą ir pravirko. Nežinia kodėl. Juk turėjo viską, ko jai reikia…

Virš kelio nuo krautuvės iki pilkuojančio elektros stulpo deramame aukštyje bejėgiškai siūbavo 24 lemputės. Otaro pasididžiavimas – „Kalėdinė alėja“. Atlošusi galvą, Solė valandėlę stebeilijo į ją.

Paskui lėtais, tvirtais žingsniais pasuko namų link.

13

Ir šiais metais Salą aplankė Kalėdos. Tarsi koks jaukus gauruotas gyvūnėlis, kurio akys švysčiojo tarp susimetusių krūvon namų, o tie buvo tokie sumenkę, benykstantys.

Žmonės pasiruošė Kalėdoms kaip įmanydami geriau. Šventė saikingai. Visame kaime – vos dvejos muštynės ir vienas gaisras. Užgesino jį ir rimtį atkūrė vietiniai tvarkdariai.

Pastorius atliko tai, kas jam priklauso. Dalas pasiėmė laisvų dienų. Moterys padirbėjo išsijuosusios. Vyrai mėgavosi pypkėmis.

Naujieji metai – tikra palaima, taip manė Elizifa. Niekam nerūpėjo, ką ji turi galvoje. Visiems pakako savų rūpesčių, kai, pažadinusi šeštą valandą ryto, juos lyg į gniaužtus vėl susėmė kasdiena.