Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Einaras grįžo aukštyn apsimauti kelnių. Užsimaukšlino ir megztinį. Ne dėl gražumo, o dėl šilumos. Elizifos jis bijojo po to, kai ši plūsdama išgrūdo jį, Šimtabučio naujoką, iš moterų išvietės. Tačiau šią naktį jį sukaustė kitoks siaubas. Kaip ir visus kitus. Regėjos, kad talžydami viską aplinkui juos baudžia senieji dievai.

Tora ir Ingrida stebeilijo viena į kitą virtuvės viduryje. Nesusivokė, kaip jos čia atsidūrė. Aplinkui girdėjosi dūžtantys stiklai, trenksmai ant stogo, sunkūs žingsniai po traškantį namą. Tada, kai atplėšęs duris ir viską vartydamas koridoriais nuūžė vėjas, jos vienmarškinės bematant atsidūrė virtuvėje. Ingrida žaibiškai čiupo raktą ir, užgulusi visu kūnu, užrakino duris. Žvilgsniu perbėgo langus. Grumdamiesi tarpusavyje vėjas su lietumi veržėsi vidun. Kraujas stingo vien tik nuo garsų. Bet Ingrida akimoju sumojo, kas gali nutikti. Langai juk niekada nebuvo keisti. Juos prisieidavo iššluostyti ir po geresnio oro nei šis. Girdėjosi, kaip senas sutrešęs namas stengiasi atsilaikyti prieš kiekvieną viesulo ataką.

– Eik ir apsirenk, sušalsi, – liepė ji Torai. – Bandysiu uždaryti lauko duris.

Įsakmiame balse Tora išgirdo netikrumo gaidelę. Ūmai aplinkui viskas nušvito. Žaibas skrodė visą dangaus skliautą. Tora stovėjo basa ir tirtėjo. Juto, kaip per visą kūną nueina drebulys. Galiausiai – per kaklą ir galvą. Visas kambarys tarsi įsielektrino. Atrodė, kad ant galvos pasistojo plaukai.

Dabar ji net ne Tora. Tik niekas. Ir viskas! Susiliejusi su griaudėjančia, šėlstančia gamta. Šviesa! Kur jai teko matyti tokią šviesą? Ar kažką reiškia? Ko jau nebeprisimena?

Staiga pasirodė, kad ją apsiautė amžinybė. Jai bus parodyta, atskleista tai, ko niekas iki šiol nesuvokė. Lyg lunatikė ji nuslinko prie lango.

– Nestovėk arti lango, – perspėjo motina. Ji buvo susitvardžiusi.

Sudėtingomis aplinkybėmis Ingrida nepamesdavo sveikos nuovokos. Kai reikėdavo ne žodžių, o veiksmų. Ji susinervino, kad Tora nesupranta, jog prie lango artintis pavojinga.

Vėl sužaibavo. Hestehameris nutvisko lyg atskiras pasaulis. Jis tarsi išsiplėtė Toros akyse. Ją apėmė nesuvaldomas noras būti ten. Užsimanė dar ir dėl to, kad pamatė vaivorykštę. Pabūti šviesoje! Pabūti tarp spalvų! Visa kita – nė motais. Daiktai, kūnai, reikalai – beprasmiška. Egzistuoja tik viena neaprėpiama mintis ir galinga, akinanti šviesa.

Lyg sunkus blizgantis šilkas rėmuose juodavo langų stiklas. Plokštė, į kurią atsimuš žybtelėjusi šviesa. Ir ji žybtelėjo! Ne kaip žvaigždė, mėnulis ar raketa. Ji stojo kaip milžiniška akinanti siena. Nepajudinama.

Ir ji atsiminė! Gaisras. Gaisras… Šviesa! Tačiau dabar ji nesiplaikstė geltonomis liepsnomis. O jis uždarytas į kalėjimą. Kamuojamas gėdos. Priešais Torą – kitokia šviesa. Priešais – jiedvi su mama. Šviesa skaisti, ryški, nebauginanti. Jos užgesinti jam nepavyks. Niekada!

Ji nuėjo į kamaraitę apsirengti. Trepsėjo Elizifos vaikai, koridoriuose šūkalojo suaugusieji. Visas pulkas nulipo žemyn į verandą ir užrakino lauko duris. Reikėjo išeiti į kiemą ir pažiūrėti, kas nepritvirtinta. Gelbėti valtis ir įnagius, nukabinti nuo virvių varganus skalbinius. Tačiau kaip išeiti, jei šį namą statę kvaišos įtaisė duris, kur jų neturėtų būti – pietvakarių pusėje, o langai ten atlapoti, rėmai sutrūniję?

– Ša, nekalbėkit šitaip, – įspėjo moterys, tempdamos vaikus į virtuves. Pabandė įkurti ugnį. Kibirkštys sūkuriavo ir krosnelėse, ir prie jų. Nežinai, ko tikėtis. Palėpėje pas Einarą įskilusi laivo krosnelė neatlaikė. Iš jos pradėjo verstis dūmai kaip iš dumbliais apdėto Joninių laužo. Reikėjo prigesinti ugnį ir palaukti, kas bus.

Laikas slinko, jie klausėsi, kaip vienas po kito, tarsi pajutę laisvę, bildėdami nuo stogo ant žemės ėmė kristi akmenų luitai.

Vyrai išlipo pro landą rūsyje. Laikydamiesi vienas kito perėjo kiemą.

– Šiąnakt tikra velniava, – tarė Einaras, braukdamas per naktį sudygusius barzdos šerius.

Kai pietvakarių pusėje griuvo kaminas, Elizifa dėkojo Dievui, kad išsaugojo namą. Lėkė plytos ir cemento gabalai. Tėškėsi ant pažliugusios žemės. Tikras kibirkščių ir liepsnos fejerverkas. Moterys tą Šimtabučio dalį užgesino ir pasitraukė į kitą, užuovėjos pusę. Į Ingridos ir Elizifos laiptinę prisirinko daug žmonių. Mažvaikiai zyzė. Tyliai šnekučiuodamos moterys guodėsi siurbčiodamos kavą, prikąsdamos kalėdinių kepinių likučių.

Panika atslūgo. Kambariai tarsi prisipildė savotiškos bejėgių bendrystės.

Žmonės išbuvo kartu daugybę valandų, ir niekas nepratarė nė vieno pikto žodžio, neprisiminė nė vieno seno kivirčo.

Dar vakar jie būtų privengę skolintis kavos iš kaimyno.

Elizifa meldėsi netrikdoma. Kiti tylėdami gniaužė kumščius ir galvojo apie savo reikalus. Retkarčiais viesulo šuorai būdavo tokie galingi ir grėsmingi, kad žmonės, tarsi siūbuojamos nendrės, nejučiomis pasvirdavo į kambario vidurį.

Moterys su vaikais iš pietvakarių laiptinės, taip pat iš verandos laiptinės susirinko Giundos virtuvėje pirmame aukšte. Čia daugiausia vietos. Atėjo ir kioskininkė Jeni su savo vaiku. Buvo baisu pasilikti palėpėje. Visi sėdėjo manydami, kad tuoj tuoj dings elektra. Skarotoji Johana tiesiog nervinosi, kad to vis dar neįvyksta – būtų lengviau susigaudyti, ko toliau griebtis.

Tokią naktį visi stengėsi laikytis rimties. Niekas nežinojo, kokios pagalbos gali prireikti iki ryto. Mūšių netrūksta Visagalio viešpatijoje, tai bent žmonės neturėtų kariauti tarpusavyje.

Moterys pakvietė Ingridą. Bet Tora kažkodėl kuitėsi. Staiga pajuto, kad nenori trintis kartu su kitais Giundos virtuvėje. Ji turi būti lauke. Kai vėl skaisčiai nutviks. Visa kita gali palaukti. Pasijuto laisva. Gyvybinga! Ją užliejo karštis!

– Ateinu, tik susirasiu vilnones kojines! – linksmai sušuko.

Ingrida liepė paskubėti, o pati iš lengvo nuėjo pas kitus.

Tora išsėlino į koridorių, susirado botus ir savo nudrengtą juodąjį lietpaltį.

Šviesos pasaka! Kažkur tenai! Ji vilioja. Tora negalvoja apie nieką kita. Tenai jos laukia neįmintos paslaptys. Tik jos vienos.

Tora nemanė, kad gali būti taip sunku nustovėti ant kojų. Ji bandė įsitverti už mūro ir apsamanojusių rūsio pakopų. Stovėjo keturpėsčia ir klausėsi. Atrodė, kad tūno didžiulių vargonų viduje. Užsikabarojusi laipteliais ji nušliaužė iki namo kertės. Įlankoje dusliai stūgavo viesulas. Slinkti palei namo fasadą ji nedrįso. Nusėlino palei lentų tvorą. Tverdamasi už sutrešusių tvorgalių ir rydama lietaus lašus, kurie skaudžiai smaigstė veidą. Iš pradžių nematė nieko. Tik žinojo, kad juda prieplaukų link. Traukė tenai iš papratimo. Jūra! Šviesa! Viskas ten. Kai žybtelės, gyva ar mirusi, ji privalo būti ten ir viską matyti. Slinko lėtai, bet burnoje juto kraujo skonį. Ir aitrius druskėtus lietaus lašus. Sūrius nuo jūros purslų, prakaito ir ašarų. Stabtelėjo, kol praūžė vėjo šuorai, paskui pajuto, kad kojomis neberemia žemės.

Ji skrenda! Įsikibo Šimtabučio tvoros, kad nenuneštų. O gal pasileisti? Gal tai ir yra prasmė? Paslaptis? Kad viską palikusi ji šiąnakt nuskristų.

– Gerasis Dievuli, padėk man nebijoti, nes aš to noriu. Noriu! – suriko ji audrai ir paleido ranką. Pajuto, kad kojos bėga kartu su ja, bet kiloti jų visai nereikia. Per galvą nusinėrė lietpaltis. Ji skriejo į pasaulį lyg ištrūkęs paukštelis. Vienišas. Su ja kartu lyg plunksnelės skrieja didžiosios jos svajonės. Tokios artimos. Prigludusios. O greitis didėja. Kelionė iki pakrantės nebus lengvas pasivaikščiojimas.