Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Turėklai, už kurių per uraganą kabinosi Tora, buvo sulankstyti. Matyt, tai, kad šviesa nebegrįžo, turi prasmę. Jei pasaulis nebūtų aptemęs ir tapęs toks niūrus, ji būtų vis dar gulėjusi ten. Pagalvojus keista. Jei ne raja, kuri išblaškė jos svajonę, ji tikriausiai kartu su žuvų taukų virykle būtų nuskriejusi į jūrą.

Vėliau paaiškėjo, kad raja – tai tik skardinė tabako „Pėteriojos mišinys“ iškaba nuo kiosko, tai ji šturmavo audrą ir įsirėžė į bangų nublokštą namelį kaip kirvis. Nukryžiuota ant sienos ji jau neatrodė tokia baisi. Ant iškabos pypkę rūkančio vyro atvaizdas buvo subjaurotas. Kaip sumaitotas akordeonas.

Dalo sūdymo cecho viduryje gulėjo trys didžiuliai akmenys. Juos išnešti valiojo tik du stiprūs vyrai. Įvirto tos uolos per sieną. „Gamta veikia savaip ir kraudama prekes nesinaudoja krautuvais“, – pareiškė Einaras ir palingavo galvą.

Šį rytą jis nesitikėjo jokio iškvietimo. Visi iki vieno šmižinėjo po prieplaukas ir nusiaubtas pakrantes. Dar negalėjo apsiprasti su tuo, ką matė. Sunku suvokti, kad gamtoje gerosios ir piktosios dvasios gali taip susivaidyti, jog ant varganos žmonių žemelės lieka štai tokie pėdsakai.

Audra.

Ar atsirastų nors vienas, kuris girdėdamas, kaip lauke šėlsta ir siaučia pietvakaris, nebūtų gūžęsis ir atgailavęs už savo nuodėmes? Kuris klausydamas, kaip nirtulingai jis daužosi po namo kertes ir veržiasi vidun pro langus, nebūtų supratęs, kieno tai valia ir galia? Kuris nebūtų puolęs dar tvirčiau užremti lauko durų ar nebūtų skuodęs basomis, autais apvyniotomis kojomis patikrinti savo bejėgio laivelio, kuriam nelemta išsigelbėti pačiam? Kuris nebūtų lydėjęs vaikų į mokyklą, kai netikėtai kvapą užgniaužia pūga ir sniegas užkloja visus kelius ir takelius? Kuris nuo vėjo nebūtų užsimaukšlinęs kepurės ant ausų? Kuris audrojant jūrai nebūtų pajutęs tos savotiškos, lediniu šalčiu kaustančios vienatvės? Kuris nebūtų suvokęs, kad visko gali įvykti?

Ir vis dėlto. Kai tai įvykdavo, nutildavo Elizifos maldos, iš palėpės žemyn ropšdavosi vienom pilkšvom glaudėm apsimovęs Einaras, o baikštus Skarotosios Johanos kačiukas priglusdavo prie mažojo pasaulio stebuklo, tupinčio po rūsio stogeliu. O kirai? Jų nesigirdėdavo visą parą.

Įsibridęs iki kelių neatpažįstamoje pakrantėje Simonas stabtelėjo. Mėgino vertinti, ką mato. Vienplaukis, gražios minkštos lūpos pravertos. Keliskart pakilo ir nusileido prakaulūs pečiai. Atrodė, oro įtraukė, o iškvėpti pamiršo. Rankos nusvirusios. Ilgi laibi pirštai sugniaužti.

Dar vakar prišvartuota čia stovėjo naujai pirkta šarka. Šiandien vis dar stipriai banguojančioje jūroje supasi tik jos pirmagalys. Kitos laivo dalies niekam neteko matyti. Jokios vilties, kad su poliais ir visa žuvimi kada nors atsiras Dalo džiautai.

Naujasis Dalo vėliavos stiebas, kuris, visų džiaugsmui, buvo pašventintas pirmąją Kalėdų dieną, stirksojo vidury sodo lyg nulaužtas kuolas. Zyliodama pirmyn ir atgal tų namų šeimininkė nesiliovė tratėjusi apie šią netektį. Bet šiandien į ponią Dal žmonės nekreipė dėmesio. Ji taip nieko ir nesuprato, kol apsivilkusi įsmaugtuoju paltu ir apsiavusi juodais aulinukais kartu su žmonių pulkeliu atkako į kaimą. Ten ponia Dal perbalo kaip drobė. Apie vėliavos stiebą nebeprasižiojo. Dalo įmonės statiniai buvo suskaldyti ir sugriauti. Priblokštas Dalas žvalgėsi į visus paklaikusiomis akimis. Nuplėštas didžiojo statinio stogas plūduriavo Įlankoje. Ten siūbavo ir senoji prieplaukos dalis. Lyg kokia pamėklė tarp statinių, lentų, išsibarsčiusių prekių ir žuvų dėžių. Vaizdas – ne šio pasaulio. Kad būtų jaukiau, merginos prieš Kalėdas pakabino namelyje seną užuolaidą. Apdriskę jos likučiai liūdnai dryksojo pro išdaužtą lango akį. Nieko nebedžiugino jų graudus plevenimas.

Kirai netruko perprasti, kad šis naujasis Įlankos antvožas – tikras rojus, ir be jokių skrupulų jį užėmė. Sukdami nedidelius ratus, patenkinti, su užkariautojų mina jie tūpėsi ant stogų, palangių ir laiptų pakopų. Klykė, dergė ir džiūgavo. Niekas jų nevaikė.

It plaustas plūduriavo Dalo įmonės stogas.

Inventorių iš apgyvendinto viršutinio aukšto ir nepritvirtintus daiktus kažkur nuskraidino audra. Tai buvo nuomininkų būstai. Kartu su jais nuskriejo ir šio sezono papildomos Dalo pajamos.

Simonas tebestovėjo įbridęs į naująją atoslūgio pakrantę. Per ilgai, nes, vyrų nuomone, jau būtų laikas išbristi ir nurodyti, nuo ko pradėsime tvarkytis.

Tvarkytis? Nuo ko pradėti? Kaip tvarkytis po to, kai Dievo vardu praūžė uragano siautulys? Kas svarbiausia? Kuo pasirūpinti pirmiausia? Pulti į pagalbą pasipūtusiam vargetai, tam velnio Dalui, ar geriau pasirūpinti savimi ir tylomis pasidžiaugti, kad ne tu pats šį kartą nukentėjai labiausiai?

Kaip tik tuo metu dideliu greičiu į naująją Simono žuvų įmonę įskriejo juodas dviratis. Čaižiai sužvigęs jis sustojo prie pat prieplaukos pakraščio, ant pedalų pasistojo kažkokia mėlynu lietpalčiu vilkinti žmogysta vešliais, vėjo sutaršytais raudonais plaukais.

Gaudydama orą Rakelė persilenkė per dviračio vairą ir sušuko iš visų plaučių:

– Ar yra aukų?

Akimoju nutrūko transo, snūdo būsena. Vyrai pamažu atsigręžė nuo jūros, nuo klaikiai sujauktos pakrantės, kur virpėdami vėjyje plūduriavo dumbliai, žuvys, lentgaliai, benamiai daiktai ir visokia smulkmė. Nenoriai atgręžė savo niūrius, nupilkusius veidus. Ir lyg pagal komandą pravėrė burnas. Pravertų burnų ir beviltiškai nuleistų rankų armija. Nevyriška, bejėgiška. Atsigręžusi į krantą ši armija pamatė prieplaukoje prie juodo seno dviračio stovinčią moterį.

– Ar yra aukų? Sakykit!

– Kiek žinome, ne, – atsakė kažkuris.

– Avigalviai, ar dar neišsiaiškinot?! – suriko Rakelė, nublokšdama dviratį ant krantinės. – Ar nakvojo kuris nors nuomininkas Dalo name?

– Ne.

Staiga atgijo rankos. Sujudėjo auliniais apautos kojos. Sušlamėjo žvejo apranga. Neūžaugos ir vidutiniokai, nerangūs ilgšiai, tyleniai ir vikruoliai – visi iki vieno subruzdo klusniai laukdami nurodymų ir komandų. Neišsiskyrė nė vienas.

Ir negali atsistebėti nuolat dievų talžomais, atmatų purve ir potvyniuose murkdomais žmonėmis.

Tragedijai įvykus jie išlieka ramūs. Kol vėl ištinka kas nors nelaukta. Kaip antai ta prieplaukoje šypseną sukelianti moterytė. Ji juos išjudina. Padeda atsikvošėti ir pamanyti: „O galėjo baigtis dar blogiau!“ Ir tai gelbsti. Apgina juos nuo jų pačių. Nuo vaikiško džiaugsmo, kad šįkart labiau nukentėjo Dalas, o ne kas nors kitas ar kad svarbiausia – sutvarkyti savo paties apniokotą būstą. Padeda susivokti, kad visai nesvarbu, jog iš naujosios šarkos likęs vien plūduriuojantis pirmagalys. Ir kad jau galima pamiršti audros nuneštą prieplauką su jauko nameliu ir išviete. Pamiršti! Ir sukrust ieškoti galimų aukų.

Tuomet ir nuskardėjo kažkokio vaikėzo balsas:

– O kur Almaro namelis?

Vyrai dar kartą sutartinai atsigręžė. Nebeliko laiko gėdytis, kad nepasigedo Almaro iš Hestviko ir kad nematė pradingusios trobelės. Jie tik buvo pastebėję, kad iš jo šarkos telikęs pirmagalys. Labai blogas ženklas. Už nuodėmes kentėjo ne vien Dalas.

Duslus balsas nurodinėjo trumpai. Žinodamas aiškų tikslą skubiai atsiskyrė būrelis vyrų. Viskas pajudėjo.

Iščiaudėjęs audros purslus suburzgė Nas–Eldaro sunkvežimis. Nuo kranto Įlankos kryptimi išplaukė nedidelis laivas.

Tą naktį buvo nuneštas Almaro namelis. Nuo patikimos mūro sienos atsiskyrė gal penkiolika kvadratinių metrų ir kartu su gonkomis, įnoringo smurtautojo verčiami, leidosi į kelionę. Kaip tik taip ir įvyko. Bet galėjo baigtis dar blogiau. Namelis stovėjo prisišliejęs prie laivų pašiūrių. Almarui niekada į galvą neatėjo mintis įsikurti arčiau pakrantės uolų. Dabar jam teko pripažinti, kad jei ne senoji sukriošusi pašiūrė, į jūrą būtų buvęs nuneštas visas namelis. O kartu ir jis pats.