Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Salai tai buvo įspėjimas, kad Paskutinio teismo diena artėja. Ilgas valandas išbuvo apsemtas molas. Molas! Uolų siena, kurios priedangoje visada ramiai ilsėdavosi laivai ir įmonių statiniai.

O dabar jie nukentėjo. Neteko molo. Jį prarijo Įlanka – aršios jūros ir vėjų akivaras. Veikiausiai visa tai ir buvo Paskutinio teismo ženklas! Užgeso šviesa švyturio bokšte. Vien jau tai kėlė šiurpą. Ji vėl įsižiebė tik po savaitės.

Elizifa svarstė savaip:

Kas galėjo Saloje taip nusidėti, kad Dievas pasiuntė jos gyventojams šitokį prakeiksmą ir sunaikinimą? Kas paskatino jį nubausti Sodomą? Nuoširdžiai melsdamasi ji be perstojo laukė atsakymo iš Dievo, kad teisingieji būtų perspėti ir galėtų išsigelbėti, nes JIS sunaikins visą Salą. Tačiau žinia neatėjo, nors laukimas ir vertė Elizifą nemiegoti, kad Dievas rastų ją pasirengusią. Bandė įsivaizduoti, kuris kaime neištvertų neatsigręžęs ir pavirstų druskos stulpu. Ji spėjo, kad tikriausiai pasiturintieji. Daiktų ir aukso pertekusieji. Kalvos viršūnėje ji matė negyvai sustingusias ponią Dal ir pastoriaus žmoną.

Tačiau žinios ji nesulaukė. Tada Elizifa pranešė Šimtabučio gyventojams, kad šie gali būti ramūs, nes Dievas jų pasigailėjo.

Torai teko pabūti begalybėje. Pajusti, kad jos ieško mirtis. Neatspėjamoji, didžių atsitiktinumų mįslė ėmė aiškėti. Kas pasirenkamas, o ko pasigailima. Ji netgi nuliūdo, kad kažkas nuėmė iškabą su užrašu „Pėteriojos mišinys“ ir nuskandino Įlankoje – didžiuotis nebebuvo kuo. Liūdėjo Tora ir dėl „milžiniškos rajos“, sukėlusios iki tol nepažintus jausmus. Pajuto įtampos ribas. Tai viliojo ir gąsdino. Gąsdino? Ne, su grėslumu tai niekaip nesisiejo.

Mirtis. Ji ateis. Kada nors. Pas visus.

Jam paskęsti neleido jinai. Tada – ne. Bet ateis eilė ir jam. Gal net rytoj. Jis turės būti vienas. Ir su jos mirtimi jis niekaip nesusijęs! Jokiu būdu! Mirtis priklauso tik jai pačiai. Kažin ar kiti pajėgūs tai suprasti, bet taip yra.

Apsisprendė neatšaukiamai. Jis senas. Ir mirs pirmas.

Ši mintis pažadino norą nulėkti pas kioskininkę Jeni ir pasiūlyti savo pagalbą – arba kuo nors pradžiuginti iš darbo sugrįžusią motiną. Regėjos, kad nuo tokių minčių ant palangės atgijo per žiemą apvytusios gėlės.

Lauke šaižiai krykavo kirai. Plėšė gerklę kartodami, jog audra baigėsi.

16

Orams nurimus, į Salą maršrutiniu keltu atvyko du nuo vėjų nužvarbę laikraštininkai.

Jie aprašė Almaro trobą, kuri plūduriavo ant vandens lyg užplėštu aukštyn sijonu ir paleistomis žarnomis. Šitaip, suprantama, jie nerašė. Nufotografavo begėdiškus gamtos dievų smurto padarinius ir po nuotrauka užrašė: „Pragariškas uraganas Saloje. It mirtį nešančias kulkas vėjas skraidino oru skardos lakštus. Kaip degtukai lūžo telefono stulpai. Bet žmonės jau ėmėsi atstatomųjų darbų.“

Jie, be abejo, sustabdė Almarą, kuris tuo metu vadeliojo roges tempiančią pastoriaus kumelę.

Jis pristabdė vežimą, atsistojo išsižergęs, pats toks sustiręs ir raudonas. Vežė susikrovęs kas svarbiausia. Daiktų krūvą vainikavo kavos virdulys. Kai prisiėjo atsisveikinti su savo žemiškomis gėrybėmis, jis, kaip ir palėpės Einaras, veikiai atskyrė pelus nuo grūdų, bet, kitaip nei pastarasis, kabinosi į tą turtą visa esybe. Nors ir be perdėto godumo. Nesitempė sulūžusių taburečių ar sudužusių puodukų. Nors kraustėsi į Šimtabutį. Almaras įsikėlė į Skarotosios Johanos mažąją svetainę. Su tuo jis susitaikė.

Mieliau būtų apsigyvenęs mažajame mokyklos kambarėlyje. Šalia įstabiosios mokytojos. Įsivaizdavo, kaip jausdamasis nuskriaustas nusiims kailinę kepurę ir parodys jai sutvarstytą makaulę. Paaiškins, kad visos kalbos apie jį ir jo mantą teisingos, parodys, kad Almaras gali gyventi su kraujuojančia galva ir netgi ją naudoti mąstymui. Jis būtinai įsigis naują laivą. Namas buvęs nebuvęs. Bet laivas! Kaipgi be jo? Ir prigaudys jai ledjūrio menkių – kol ji dar neišvyko į šalies pietus.

Toks sustiręs, plačiai išsižergęs jis stovėjo rogėse visai nusiteikęs persimesti keliais žodžiais su kažkokiu žurnalistėliu.

Mat Giuna laikraščius skaitė. Gaudavo paštu didžiulius, iš pažiūros kilograminius pakus ir perskaitydavo nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

– Baisu, kiek nelaimių, – sakydavo ji.

Kryptelėjęs galvą į šoną Almaras jai pritardavo. Linksėdamas bandydavo sugalvoti, ką būtų galima dar pridurti. Pagaliau įterpdavo vieną kitą žodį.

O dabar štai uraganas. Dievas mato, ši nelaimė Almarą palietė asmeniškai. Ar neperskelta jo galva, ar nepaženklinta kailinė kepurė? Ar netapo jis tuo nelaimėliu, apie kurį visi šneka? Taip. O dabar dar ir į laikraštį pateks.

Įspraudęs stambias, nudirbtas rankas į kumštines pirštines, jis stovėjo nejudėdamas, nors aplink ir siūbavo kalnas kartoninių dėžių.

Nors Almaras buvo iš Salos ir kraustėsi į Šimtabutį, laikraštininkas kreipėsi į jį mandagiai – „jūs“.

– Jūsų padėtis dabar siaubinga, ar ne? – rimtai paklausė laikraštininkas. Pasiruošęs rašiklį. Almaras truputį sunerimo. Tačiau jo veidas to neišdavė.

– O taip.

– Ar jūs apsidraudęs?

– O ne. Man užteko paskolos. Juk veltui nieko negausi.

– Bet juk namą galėtumėte atstatyti?

– Man svarbiau įsigyti laivą.

– Taip, jūs juk praradote ir laivą.

– Taip.

– Tai jūs prioritetą teikiate laivui, o ne namui?

– Ką?

Almaras susitvardęs krenkštelėjo. Jis nesuprato. Kalbėdamas su šąlančiu žmogumi, kuriam skauda galvą, laikraštininkas vartojo nesuprantamus žodžius.

– Tai jūs žvelgiate į ateitį niūriai? – atlošęs galvą laikraštininkas pažvelgė į rogėse stovintį vyrą.

– Kas taip sako?

– Galvojau, kad…

– Negalima vien sėdėti ir galvoti!

Almaro žodis buvo svarus. Bet jis nesusivokė pastatęs žurnalistėlį į vietą.

– Bet tu juk gausi pagalbą, – sutrikęs žurnalistas kreipėsi į jį „tu“.

– Ne, to aš neįsivaizduoju. Aš žvejoju menkais kiekiais – tik sau ir truputį pardavimui. Gavau kambarėlį Šimtabutyje, tame dideliame name ant kranto. Benamis neliksiu.

– Ar nejauti kartėlio?

– Kartėlio? Ne. Sveikata gera. Jeigu tiems, kurie skirsto pinigus, atrodo, kad mano verslas nevertas dėmesio, tegu taip ir lieka.

Net nepasiteiravęs, ar žurnalistas baigė, Almaras paragino arklį. Truputį pabėgėjęs įkandin, žurnalistas paklausė, ar galėtų nufotografuoti. Tą vargšą namą?

O kam reikalinga tokia grožybė? Sugriauto namo nuotrauka? Ne, geriau jau būtų nufotografavę tada, kai namas buvo tvirtas ir gražus. Šviežiai nudažytas ir sutvarkytas, su naujais virtuvės langais, su gonkomis.

Gindamas arklį Šimtabučio link, jis brūkštelėjo pirštine per kaktą. Šiandien dangus toks ištuštėjęs. Tikra teisybė – jis nebeturi nieko. Nusibraukė ir panosę. Šiandien jis velniškai sušalo.

Žmonės kalbėjo, kad uraganas patvirtinęs: visi ir viskas laikina. Galbūt dėl to, kad labiausiai nukentėjo Dalas, tai buvo ypač pabrėžiama. Keista, bet žmonės tai sau leido. O vargšui Almarui buvo prasčiau. Po uragano jis taip ir neatsigavo. Šarkos neatstatysi. Pamatęs vienišą, sudaužytą, grandine prirakintą laivo pirmagalį, jis nesulaikė ašarų.

– Ta prakeikta sekluma! Visada sakiau, kad su tokia sekluma pačiame uosto viduryje tik ir lauk nelaimės!

Vyrai apsimetė negirdį.

Laikraščiuose ir radijuje atsirado žodis „katastrofa“. Katastrofa! Salos gyventojai tokio žodžio nevartojo. Ir ne be reikalo. Kokius gi žodžius reikėtų sakyti, jei užgriūtų tikra nelaimė? Rajone buvo įvertinta uragano padaryta žala. Skaičius buvo daugiaženklis. Keturi milijonai.