Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Jai atrodė, kad tikroji visko priežastis buvo uraganas. Tada jai į šoną bakstelėjo prisiartinusi mirtis. Bakstelėjo skaudžiai, kad jos neužmirštų ir nepražiopsotų nė vieno paprasto kasdienio džiaugsmo.

Vieną vaiskią dieną į virtuvę su auliniais įžirgliojo Simonas paklausti Ingridos, ar ji negalėtų išsiversti keletą dienų be Toros, nes Rakelė išvyko. Reikia pašerti gyvulius ir apsiruošti namuose. Labiausiai, aišku, dėl gyvulių. Taip, jis prisipažįsta esąs išlepintas moters, kuri viską surikiuoja, bet nukentės ne jis. Blogiausia bus gyvuliams. Galgi Tora norėtų šiek tiek užsidirbti?

Kalbos apie užsidirbimą – tikra nesąmonė, manė Ingrida. Tora turi padėti Simonui ir be jokio atlygio. Savaime aišku!

Mirktelėjęs Torai, Simonas pasakė, kad juodu sugebės susitarti ir be kitų pagalbos.

Ir vis dėlto Tora pastebėjo, kad šiandien Simonas nelinksmas. Neklausė, kokiais reikalais išvyko Rakelė. Taip jau Saloje priimta. Jei žmonės nori, kad žinotų kiti – pasisako patys.

Simonas nieko nepasakė.

Ingrida gal kiek ir persistengė pasiteiraudama, ar tikrai Rakelę taip darbai užgriuvę – jos seniai nematyti.

Simonas patvirtino. Rakelė turėjus daug darbo. Ją kamuojąs kažkoks keistas nepraeinantis nuovargis. Besitvarkydama po uragano visai nusikamavusi. Netausojusi savęs. Plušusi dieną naktį. Tai tikriausiai neišėję į gera. Atėjo reakcija – ar kaip tai vadinama. Kelias dienas pragulėjusi…

Simonas stovėjo nudelbęs akis. Daugiau nepratarė nė žodžio. Paskui suskato eiti.

– Kaip gerai, kad tu galėsi prižiūrėti gyvulius. Žinai, dabar įmonėje darbas verda. Nesu tikras, ar grįžčiau laiku. Bet ar nebijosi… ar nebijosi viena vakare? Ar tu bijai tamsos?

Ne, Tora tamsos nebijanti. Ne Bekejorete. Ten tamsa – visų geriausia pasaulyje.

Tą patį vakarą, susikrovusi vadovėlius ir drabužius į kuprinę, Tora spėriai nustraksėjo į Bekejoretą. Motina ją išleido. Net pratarė: „Savaime aišku.“ Šitaip Tora atsikratė kaltės jausmo. Kaip smagu ten eiti ir dar smagiau ten būti. Rakelė jau buvo išvykusi. Virtuvėje dar tvyrojo jos kvapas. Tora nežino, koks jis. Tik žino, kad Rakelės. Stipriausias jis virtuvėje, koridoriuje ir kambarėlyje, kur plaunami indai. Ir dar jųdviejų su Simonu miegamajame…

Tik pamanykit, dabar ji viskam vadovaus. Anksti į tvartą, paskui į mokyklą. Gyvens taip, tarsi Bekejoretas būtų jos namai.

Apsiliuobusi tvarte po didžiuoju virtuvės šviestuvu ji ruošė pamokas, ir, akims nuslydus raudonais ir baltais langeliais išmarginta klijuote, jai dingtelėjo į galvą mintis, kad greitai grįš Simonas. Kad šitame dideliame name jai reikės būti vienai su juo. Ūmai pajuto, tarsi kas būtų atvėręs visas jos kūno poras ir išvertęs jas. Akimirksniu ji sudrėko, nuo galvos iki kojų. Prasidėjo drebulys. Galva ištuštėjo. Pajuto glitų šleikštulį. Žiopčiojo, lyg būtų įkliuvus į spąstus.

Grėslumas tyko visur. Net Bekejorete.

Kai Simonas atėjo, Torai atrodė, kad ji lindėjo įstrigusi piltuvėlyje. Niekur nesibaigiančiame piltuvėlyje, ir dar pačiame jo gale. Neturėjo supratimo, kiek išsėdėjo prie virtuvės stalo gniaužydama vargšą pieštuką. Kai išgirdo, kad jis atrėmė dviratį į sieną ir įėjo į gonkas, ji neįstengė nė krustelėti.

Smagiai trepsėdamas jis įgriuvo į virtuvę ir trindamas rankas pareiškė pametęs arba kur nors pamiršęs pirštines. Tora tuščiomis akimis spoksojo į knygą.

Metęs žvilgsnį į užgesusią juodąją krosnelę, jis nupėdino įkurti ugnies. Nepriekaištavo, kad ji neišsaugojo liepsnos.

Tora nesukrutėjo. Bet pagaliau susiėmė ir pakėlė akis.

Ir tada kažkas nutiko: prapuolė jo veidas. Jo vietoje bolavo ertmė. Kūnas, rankos ir galva susiliejo. Ji tik matė prie virtuvės stalo artėjančias stambias kojas.

Kai jis stabtelėjo priešais ją, o kojos buvo prie pat jos kėdės, ji pajuto besitvenkiantį šleikštulį. Paskui pamažu ėmė suktis kambarys. Dabar ji lindėjo pačiame piltuvėlio gale ir slinktis toliau nebebuvo kur. Lubos užlėkė ant sienų. Sienos – ant grindų. Viskas sukosi vis greičiau ir greičiau. Ji bandė padėti galvą ant stalo, nes viskas tapo nebepakeliama. Nepadėjo. Pasaulis suskilo į dvi dalis. Į šviesiąją ir tamsiąją. Juto, kaip tamsioji įsiurbia ją.

Atsitokėjo sofos kampe. Simonas stovėjo pasilenkęs prie jos. Rankoje laikė šluostę. Ji neišgirdo, ką jis sumurmėjo. Jie vis dar buvo skirtinguose pasauliuose. Matė, kaip juda jo lūpos. Matė ant sienos laikrodį. Švytuoklę. Pirmyn atgal. Kaip ant stalo krinta šviesa. Šviesos stulpas. Toks baltas. Be galo baltas.

Simonas atgavo visą veidą. Kol kas dar nieko neįvyko. Jai iš naujo sukilo šleikštulys. Nebegalėjo ištverti. Jautė, vems. Tačiau kaip pasiekti praustuvę? Tuomet Simonas atsilošė. Jo veidas nutolo ir paskui didžiuliu greičiu nuskriejo į kambario gilumą. Jis vis dar tai atideda. Toros kūnas buvo šlapias nuo prakaito. Pasirodo, jos griūta. Vadinasi, jis atnešė ją čionai! Ji dėkinga už tai, kad nieko nežinos. Nieko! Niekas negalės pasakyti, kad ji žino, kas vyko prieš jai atsiduriant ant kanapos. Niekas! „Viešpatie Dieve, tu juk žinai, kad aš nieko nežinau!?“

Kai jis vėl lenkėsi prie jos, ji pasijuto tarsi laivelyje. Atokiau treškėjo ugnis. Tai tik krosnelė! Kentėti galima. Tačiau ji matė , kad juodu laivelyje. Jis privalo padėti jai išlipti. Tai ne grėslumas. Privalo…

Ir staiga ji pasijuto visiškai išsekusi. O čia dar kažkokia raja, uraganas. Iškaba. „Pėteriojo mišinys“. Druskėtas jūros vanduo. Šleikštus mirties skonis. Iš kur? Tai nepanašu į nieką. Ji kilstelėjo ranką, kad galėtų apsiginti.

– Tora, gal sergi? Brangute, tu klejoji. Manęs bijai? Neatpažįsti? – smelkėsi į ją susirūpinęs balsas. Arti ausies. Ji juto kvėpavimą. Arti. Ir virsmas įvyko. Nesitikint. Kai jis uždėjo jai ant veido savo sausą šiltą delną, ji laukė tik grėslumo. Bet to neįvyko. Gulėjo nejudėdama, ant veido jausdama jo ranką. Jam beglostant pagaliau ėmė sausti ir jos gliti nuo prakaito oda.

Krosnelėje plaikstėsi liepsnos. Raudonais liežuviais.

Ant kanapos užšoko Rakelės katė. Lavi, meili. Pilna gyvastingumo.

Netikėtai ji suprato, kad jo akys panašios į berniuko akis.

Jose nėra grėslumo. Dėdei Simonui svetimas grėslumas. Jis skaistus.

Paskui plūstelėjo gėda.

Gėda, kad ji – Tora.

Gėda, kad grėslumas jai pažįstamas. O jam, suaugusiam vyrui, – ne.

18

Vaikštinėjant po Bekejoreto kambarius, ją užliejo keisti jausmai. Ji viena. Ir nei gėdinga, nei smerktina. Juk ją pasikvietė dėdė. Bet, šiaip ar taip, neįprasta!

Tiek daug daiktų. Baldų. Pagalvėlių. Lentynų. Įvairiausių indų indelių. Ne tik vienas servizas – kasdienai ir šventei, kaip jos namuose. Ne, kiekvienas vis kitokiai progai. Indaujos durelėse kyšo raktas. Tora gali apžiūrėti. Nieko neliesti, o tik apžiūrėti.

Dėdės ir tetos miegamasis. Greta virtuvės. Šviesūs gėlėti sienų apmušalai. Baltos užuolaidos. Komoda tokia, kokia ir turi būti – su veidrodžiu ir stalčiais. Ant jos sudėlioti šepečiai, šukos ir flakonėliai. Viskas kitaip nei jos namuose. Ten visiems daiktams – viena spinta. Ant jos viršaus – lagaminas. Aplinkui jokių puošmenų. Jokio vėrinio, kuris, negadindamas tvarkos, gulėtų ant stalo tiesiog šiaip sau, dėl gražumo. Jokių išdėliotų paauksuotų taurių ar vazelių. Nei komodos su veidrodžiu, už kurio rėmo būtų užkišta nuotrauka.

Tora žino – tada, kai ji pasakoja apie tetą Rakelę ir jos namus Bekejorete, ir visus tuos daikčiukus, motinos akys tarsi tuštėja. Lyg dėl visų šitų daiktų nutoltų ir susvetimėtų pati teta. Bet vis tiek vaikštinėti iš kambario į kambarį, žvalgytis ir grožėtis – tikra pasaka.