Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Todėl, kad pasaulis suplokštėjo kaip tas paveikslėlis ant sienos ir jame gyventi tapo neįmanoma. Bet dviese susiglaudę – jie bent jau du kūnai.

Salos gyventojai plūkėsi su darbais. Savo varguose buvo paskendęs ir kaimas. Rūpinosi pinigais, vaikais, darbu ir būstu. Laižėsi bangų ir uragano padarytas žaizdas, pavydėjo vieni kitiems – tie, kurie negavo kompensacijos už patirtą žalą, smalsavo, ar gavo ją kaimynas. Trynėsi kaip katinai aplink lašinius dėliodami į visumą pokalbių nuogirdas, kad galėtų įspėti, ar pavyko kaimynui geriau išlyginti nuostolius.

Pasirodė pranešimas apie laivą „Breningą“. Tragedija pakeitė vertinimo skalę. Pasimiršo smulkmeniškumas ir pavydas. Visi stengėsi pasirodyti kuo geriau ir įrodė, kad žino, kas yra svarbiausia. Gyvybė. Paprasta tiesa. O kaip lengva ją pamiršti. Net ir šiauriečiui.

Nuskendo dvylika vyrų. Liko dvylika tuščiomis akimis moterų, kurios jautė, kad gyvenimas turi eiti toliau. Ir dar vaikai. Dvidešimt vienas vaikas! Tačiau ką reiškia dvidešimt vienas betėvis vaikas, palyginti su aibe betėvių vaikų pasaulyje? Betgi šie buvo greta . Didelis skirtumas. Žmonės gali matyti, stebėti, įsijausti. Ir kai kurie iš jų turėjo drąsos pripažinti: svarbiausia – gyvybė. Jie nebekreipė dėmesio į savo prekybos reikalus, į sugriautas prieplaukas ir suvokė, kad tvartas su visu šienu, kurį nusinešė pietvakaris – tik mažmožis, ir visai kitaip išgirdo žodį „vėžys“…

Ant atminimo stulpo su 137 vardais vėjų nugairintame kyšulyje atsirado dar dvylika vardų.

„Dieve, išgirsk mano maldą ir mano šauksmas tave tepasiekia“, – bylojo akmenyje iškalti žodžiai. Toks jau yra žmogaus pasitikėjimas. Taip jis beviltiškai ieško paguodos net dėl neatkuriamų dalykų. Stiprus žmogaus pasitikėjimas visata. Jos galiomis. Be paliovos naikinamas, skandinamas, lyginamas su žeme, jis kaskart pakyla iš kraujo, bangų ir pelenų, kad perduotų gyviesiems tikėjimą: „Dieve, išgirsk mano maldą ir mano šauksmas tave tepasiekia.“

Dvi dienas meldėsi Elizifa už jūroje nuskendusiųjų neišganytas sielas. Meldėsi už likusias ant kranto – kad nestokotų duonos. Kai šelpėjai su sąrašais pasiekė Šimtabutį, ji atidavė visą Solės algą. Jai net nedingtelėjo į galvą, kad ir patiems reikės iš kažko gyventi. Reikia pasakyti, kad šis nesavanaudiškas poelgis privertė Solę suraukti kaktą. Bet ji nutylėjo. Neištarė nė vieno pikto žodžio. Tepaėmė iš po čiužinio keletą banknotų, kad galėtų pratikti. Širdimi ji buvo tikra motina. Bet praktiškesnė ir sumanesnė.

Šelpė ne tik Šimtabučio gyventojai. Keletą dienų žmonės užgniaužė savyje smulkmeniškumą bei godumą. Ir aukojo. Gal tai net padėjo ir kai kuriems šelpėjams į doras vėžes įstoti. Tačiau paskendusių žvejų artimiesiems tai tebuvo pagalba kelioms dienoms, nedidelei šio gyvenimo atkarpėlei.

Šiaip ar taip, visi jautė didžią pagarbą Elizifos gailestingumui ir geradarystei. Tai užkrėtė ir tuos kaimo gyventojus, kurie vartėsi piniguose, bet slėpė juos giliai kišenėse ar storose piniginėse su monogramomis. O Elizifa, nė kiek nesivaržydama, išklodavo piniguočiams, kiek paaukojusi iš savo menkų lėšų. Net jos apsilankymas Otaro krautuvėje turėjo vieną tikslą: paakinti kitus susimąstyti ir patirti aukojimo džiaugsmą. Ji išbarė pastorių, esą aukų rinkimas vyksta perdėm vangiai. Pastorius susigėdo, nes Elizifa sakė tiesą: našlėms ir vaikams reikia ne tik paguodos žodžių, bet ir maisto.

Vyrai svarstė, kodėl nuskendo laivas. Be graudulio, lakoniškai. Vyrui ašaros mirtinai pavojingos. Geriau jau pasvarstyti, kaip apsemtas žvejų laivas neišlaikė ir apvirto ant šono. Vienam pavyko išsigelbėti. Buvo rastas vienas lavonas.

Skendintiems troškiuose pypkių dūmuose ir besizulinantiems šlapiais, purvinais drabužiais Otaro krautuvėje vyrams gėlė širdį, nes jie žinojo, kad, nepaisant dalykiškų pokalbių, nesentimentalių bei vyriškų svarstymų, kitą kartą ateis eilė kažkuriam iš jų. Tą sopulį visi bandė nuslėpti.

Skęsdavo ir iki tol. Ateityje irgi skęs. Bet niekas nežino kada.

„Ne žmogaus galiai sulaikyti vėją. Ir ne jo valiai pasirinkti mirties valandą.“

Kupina rimties ir didžio liūdesio, Elizifa skaitė iš Pranašų knygos. Paženklinti lemtimi žodžiai smelkėsi į visa, kas buvo kambaryje. Išklausę žmonės išsinešdavo juos keliu į kaimą. Niekam nekilo noro pajuokti ar paneigti išgirstų žodžių rimtumo. Teisybė lieka teisybe, nors ją išsakė „kvanktelėjusi boba“ iš Šimtabučio.

Vienintelis, išlošęs iš šios baisios nelaimės, buvo šiaurine pakrante keliavęs pamokslininkas. Visuose maldos namuose įtaigiais žodžiais jis skelbė išganymą. Užsimindavo ir apie teisybę, o pats buvo toks patrauklus ir žadinantis smalsumą. Tai ne susivėlusi senoji Elizifa iš Šimtabučio. Išblizginti batai, padorus žieminis drabužis, o šypsena – vaiko. Pamokslavo pilnutėlėse salėse. Daugelis puldavo ant kelių išpažindami savo nuodėmes ir klystkelius, kol galinga Viešpaties šviesa suteikdavo jiems jėgų kovai su godumu, šokiais, alkoholiu, paleistuvyste ir kitomis nuodėmėmis. Pamokslininkas atvyko pačiu laiku, kad užpildytų tuštumą įsibaiminusių žmonių sielose. Jis pergalingai keliavo iš salos į salą, savo buvimu palengvindamas žiemos ir buities rūpesčius.

Vyrai į tai žiūrėjo šiek tiek nepatikliai. Bet daugumos jų ir namuose nebuvo. Visi vargai ir darbai slėgė vien moterų pečius. Laiško iš Lofoteno žvejo reikėdavo laukti ilgai. Rašyti tie vyrai nemėgo.

Į tą prislėgtą kasdienį gyvenimą pamokslininkas nešė Viešpaties Gerąją naujieną, ir, susirinkusi po vienu stogu, seseriška moterų draugija galėjo ją išklausyti. Kavos aromatas, glaistyti riestainiai, Geroji naujiena ir apveidus pamokslininkas glostė moterų širdis lyg sniego pusnyje išsiskleidę nevystantys žiedai. O kas bloga? Ir kas svarbiau? Maurojanti karvė su pritvinkusiu tešmeniu ar Viešpaties teikiamas dvasios pastiprinimas? Argi Jėzus nemokė Mortos ir Marijos, kad žemiški reikalai neturi užgožti Dievo žodžio?

19

Atėjo pavasaris.

Vėjas smarkiai purtė keružius berželius. Graudžiai aimanavo jų gumbuotos šakos. Baugščiai virpėjo gležni lapeliai. Lizduose tupėjo kirai. Šviesiais vakarais slankiodama atoslūgio pakrante Tora prieidavo prie jų ir iš arti spoksodavo į žvilgančias apvalias paukščių akis. Ją buvo apėmęs netikėtas vienatvės džiaugsmas. Jautė kažką nenusakoma. Nors sielą ir sopėjo, bet vis vien buvo gera.

Kiro patelė gūžėsi lizde. Torai praeinant ji pasuko galvą ir žiūrėjo įkandin, o viršuje paniškai klykdamas suko ratus lizdo šeimininkas. Tora atsigręžė ir kilstelėjo ranką.

Šią vasarą jos laukia konfirmacija.

Motinai prisidės išlaidų. Torai reikia naujų drabužių ir batų. Reikia susiplanuoti iš anksto, kad galėtų neskubėdama sukirpti ir pasiūti dukrai suknelę.

Tora pasijuto, tarsi gyventų kitame pasaulyje. Tik pamanykit – dabar bus rūpinamasi vien ja. Bus svarstoma, kad jai reikia ir to, ir to. Ji taps tokia svarbi. Tora ir Jorgenas. Tačiau Jorgeno įvesdinimas į Bažnyčią rūpėjo nedaug kam. Bet kostiumo ir batų vis vien reikia. Tačiau nežinia, kur ta kišenė, iš kurios būtų galima ką nors iškratyti.

Solė suprato, kad kišenę pakratyti teks jai . Teks lįsti po čiužiniu. Ji mokėsi ir dirbo valytoja. Konfirmacijos kostiumą broliui nupirko iš tų pačių santaupų, iš kurių aukojo našlėms ir našlaičiams. Sukaupti pinigų buvo sunku ir vis sunkiau darėsi juos uždirbti. Jai ir į galvą neatėjo, kad nederėtų jų leisti labdarai. Tik apimdavo nerimas, kad tirpsta kapitalas, su kuriuo ji rengiasi iškeliauti į pasaulį.