Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Retkarčiais Solė atkreipdavo dėmesį į savo vienintelę seserį Helėnę. Vaikiška, bekrūtė, niūroku, neraiškiu veidu, ji gyveno sau nejausdama jokios atsakomybės. Kai kada Solė duodavo jai velnių. Tuomet Elizifa prapliupdavo verkti ir viskas baigdavosi kivirču. Pamažu Solei kilo įtarimas, kad jai išvažiavus Helėnė neįstengs perimti ruošos darbų.

Bet ji vis tiek peržiūrėdavo skiltis, kur būdavo skelbiami laisvi kontoros etatai.

Vakariniai seansai šaltame sandėliuke pažadino Solei nenumaldomą troškimą ir alkį. Deginantį geismą patirti kažką daugiau, o ne tik susierzinimą tamsiame guolyje ant kartoninių dėžių. Grįždavo namo su degančiu tarpkoju ir be galo sunkia paslaptim, net nedrįsdavo pažiūrėti motinai į akis. Ramiai klausytis nesibaigiančių motinos šnekų apie išganymą darėsi vis labiau nepakeliama.

Būdama apsirūpinusi pinigais mokslui, Solė suprato, kad jai bunda troškimas patirti kažką kita. Budo alkis. Ji taip troško pasiekti viršūnę, o ne tenkintis Otaro grabinėjimais sandėlyje.

Kartą šeštadienį po šokių Solė nuėjo kartu su naujoku iš Dalo įmonės. Pasiliko pas jį degutu ir tabaku smirdančiame kambarėlyje, kokiuose gyveno Dalo samdomi darbininkai. Jis buvo kiek įkaušęs. Ne visai švarus. Juodi garbanoti plaukai, iš burnos sklindantis degtinės tvaikas. Bet jis buvo atkaklus ir šiurkštus. Solei patiko viskas, ką jis darė. Gumytę jis ir vadino gumyte, kušį – kušiu. Šviesos negesino. Palubėje šaltai plieskė balta lemputė. Jie mylėjosi veidas prieš veidą, ji – apačioje, jis – viršuje, ir jis net nesigėdijo iš burnos drykstančių seilių. Jaunas, bet jau patyręs nesėkmių, jis nepaisė, kad jų gali būti ir daugiau, jam į viską buvo nusispjaut.

Solė pasijautė įšventinta į naują pasaulį. Šviesų ir judrų, kupiną šėlsmo ir malonumų. Veidas ir akys atvirai spinduliavo pasitenkinimu ir džiugesiu.

Jokio kartoninio guolio, jokių nudelbtų akių, jokios Paskutinio teismo dienos. Nuodėmės nebuvo. Visu savo jaunu standžiu kūnu Solė aistringai atsidavė šitam nepažįstamam naujokui ir tirpo iš malonumo. Ji žinojo, kad tai tik vienai nakčiai. Ir tuo tenkinosi.

Kai paskui susitikdavo, tas Dalo darbininkas ir ji susižvelgdavo šiltais žvilgsniais. Jie nebuvo nieko prisižadėję. Jo vardas buvo Sigurdas. Merginos kalbėjo, kad jis tikras begėdis. Tuomet Solės kūnas tarsi įsielektrindavo, pajusdavo jaudrinantį jo artumą. Lyg susijungiant su juo. Maloniausia buvo prisiminti, kad jis klausė, ar jai gera. Ji sukrykštė jam į ausį „taip“. Tada jis įsiskverbė labai giliai ir, garsiai krioktelėjęs, bejėgiškai suglebo ant jos. Inkštė įsikniaubęs jai į kaklą. Tačiau nenutraukė savo lėtų ir tikslingų judesių, murmėdamas kažkokius meilius ir „nešvankius“ žodelius apie jos gerumą. Ji jodinėjo juodbėriu ristūnu. Net nenumanė turinti tiek jėgų. Atsidavė banguojančiam ritmui ir pasiekė viršūnę.

Paskui jis paklausė, ar ji turėjusi vyrų prieš jį. Bet Solė tik šypsojosi.

– Atrodai tokia patyrusi, – vylingai tarė jis, vėl sprausdamas rankas tarp jos kojų. – Tu dosni ir ne tokia baikšti kaip kitos merginos.

Jo kambarėlyje Solė lankėsi keletą kartų. Batų už durų nepalikdavo. O jis kaskart buvo toks pat. Patikimas. Norintis to paties kaip ir ji. Aikčiodami ir inkšdami jie mylėdavosi po palubėje plieskiančia balta lempute. Tokia pat nuoga kaip ir Dievo kūdikiai po ja ant ne visai švarių paklodžių.

Retas kuris įžvelgia tikrąjį grožį. O gaila. Jis suspindi ankštose kamaraitėse ir neįteisintose kertėse. Sušvyti ir užgęsta. Retas kuris įžvelgia tokį stebuklą. Retas kuris ryžtasi prisipažinti patyręs kitokį grožį nei visuotinai priimtiną ir išaukštintą.

Neįteisintą grožį turi čia ir dabar, jei drįsti paimti jį šiltomis, jautriomis rankomis. Ieškodami simbolių žmonės sukasi užburtame rate, kol išdžiūsta jų kraujas ir sustabarėja oda.

Sigurdas Solę pašokdindavo. Jam nerūpėjo jos kilmė, neatrodė būtina ir palydėti ją iki Šimtabučio aklos verandos. Jai tai nebuvo svarbu. Buvo pratusi vaikštinėti viena. Ir visai gerai, jei praeini pro Otaro krautuvę be įsikibusio į parankę gerbėjo.

Solė mulkino visus. Pati žydėjo. Stovėdavo ant kopėčių, išsitiesdavo ant kartono. Kas savaitę kišdavo po čiužiniu naujus banknotus ir eidavo į šokius. Otaro sandėlyje įsiplieskusią savo ugnį ji malšindavo Sigurdo palėpės kambarėlyje.

Baimindamasi prakeiktos jaunimo namų traukos, Elizifa nuoširdžiai meldėsi už dukrą.

Ji šį tą išmanė apie kai kurias gyvenimo puses, bet niekada jų nepavadindavo tikraisiais vardais, tarytum atsiribodama. Ji niekada neužsimindavo apie žvejų namelio palėpes. Tokių dalykų vengė. Todėl kalbėdavo tik apie girtuoklystę, rūkymą ir šokius. Retą sykį apie paleistuvystę. Ir tik tada, kai tai būdavo susiję su Biblijos kariūnais, kurie niekino puolusias moteris ir našles, išžagintąsias ar kekšes. Bet apie šių dienų karžygius geriau nusimanė Solė. Žiūrėjo į motiną iš aukšto, nes ši nuolat sėdėdavo.

– Mama, nurimk, mums ten smagu ir linksma, – sakydavo ji glostydama motinai galvą ir ragindama eiti poilsio. Dūsaudama Elizifa pažvelgdavo į laikrodį.

Kai jau Elizifa įmigdavo, galėdavai nors baslį ant galvos tašyti. O versdamasis lovoje Torsteinas kartais įsiklausydavo į sekmadienio naktimis grįžtančios Solės žingsnius. Bet niekada nereikalavo pasiaiškinti. Jautė jai savotišką pagarbą. Ji atrodė tokia suaugusi. Jam ir į galvą neateidavo, kad naktimis ji negali daryti ko tik nori.

20

– Tora Tostė? Čia tokios nėra!

Pakėlęs akis nuo bažnyčios knygos jaunasis pastorius apžvelgė suolus. Pirmuosius buvo nusėdęs jaunimas. Šios vasaros konfirmantų pulkas. Kitų žmonių bažnyčioje nebuvo. Jis atvyko į Salą parengti jų konfirmacijai, nes parapijos pastorių liga paguldė į patalą, o visi kiti buvo užsiėmę. Tačiau likti ant šių uolų visą birželį jis neketino.

– Pavardės „Tora Tostė“ bažnyčios knygoje nėra, – nustatė jis. – Va, čia kažkokia Tora. Tora Johansen, – pridūrė.

Po bažnyčios skliautais tarsi šaižus nesuderintų vargonų akordas garsiai nuaidėjo skardus šio augaloto vyriškio balsas:

– Tai tu ta Tora Johansen?

Bedė akimis į Torą.

– Gal ir taip… tai mamos pavardė… seniau.

Išsigandusios Toros balsas nupuolė žemyn slėpdamasis tarp konfirmantų kojų ir purvinų batų.

– Tai kodėl tu nevartoji savo tikrosios pavardės?

– Aš jokios nevartoju. Esu Tora, ir tiek. „Tostė“ vartoja kiti. Maniau, kad…

– Iš kur tiek daug tokių, kurie dedasi ne tuo, kas yra iš tikrųjų, ir vadina save išgalvotais vardais? Blogas paprotys. Jis klaidina tuos, kurie bando įvesti tvarką. Todėl aš parašysiu tavo tėvui laišką.

– Jos tėvo nėra namuose, – gaudydamas orą tarė Jorgenas.

– Lauk, kol tavęs paklaus, vaikine! Taigi. Tada nusiųsiu motinai, – sumurmėjo pastorius, perliedamas Torą valdingu žvilgsniu.

– Tavo motinos pavardė – Tostė? – paklausė jis.

– Kiek žinau, taip.

Iš anksto dėl tokio pokalbio Tora nesijaudino, nes paprasčiausiai nenutuokė apie painiavą su pavardėmis. Gėdos jausmas persekiojo ją visur. O dabar – prisidėjo ir jo pavardė .

Buvo altoriaus paveiksle vieta, iš kurios atsklisdavo jai sustiprinimas. Įsisiurbusi akimis į Jėzaus prisikėlimo vaizdą prisipažino, kad ji smerkia rūstų ir aštrų pastoriaus balsą. Jos manymu, šitaip kalbėti nedera. Giuna taip nedarytų, o išsiaiškintų su ja savo kontoroje. Kalbėtų tyliai, maloniu, žmonišku balsu, todėl būtų galima žiūrėti jai į akis.