Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Jis apsivertė ant nugaros, pabruko rankas po galva ir, įsismelkdamas į šviesią vasaros naktį, ilgėjosi Rakelės, jos plaukų ir juoko. Geidė jos taip stipriai, lyg ji būtų šalimais.

Netoliese, tarp Bekejoreto ganyklos medžių tarpo apsunkusi vėlyva vasara. Tora uodė iš ankstesnių metų pažįstamą prieskoninių augalų aromatą.

Išvešėję tarp pakriūtės akmenų aukšti paparčiai slėpė ją nuo pašalinių akių. Ši vasara kažkuo ypatinga. Ji atnešė kažką nauja. Tačiau ranka pasiekiama tvyrojo susikaupusi rauda, nors ir vyravo gerumo ir saugumo jausmas.

Grėslumas netykojo. Tačiau jis egzistavo. Vienaip ar kitaip atsiras ateityje. Kad ir kaip stengėsi nuvyti, bet ta mintis vis tiek brovėsi jai į galvą. Ji turi nustatytą terminą. Trumpą, kol viską užtvindys tamsa. Bet šiuo metu ji dar turi šviesias, ilgas vasaros dienas ir švytinčias žvainas naktis.

Tora giliai atsikvėpė. Nuo kupetų sklido šieno kvapas. Žaginiai jau buvo suvežti. Pirmosiomis dienomis samdė vyruką su arkliu. Paskui ant nugarų tampė patys.

Dėdė Simonas ir ji… Nuvilnijo tokia lengva ir maloni mintis – jis juk yra!

Apėmė pakili nuotaika, pro berželių lapus ir stambius žalius paparčius sumirguliavo saulės spinduliai.

Nerūpestinga ir rami Tora sėdėjo tako pakraštyje ir atsainiai vaikė nutūpiančias muses. Šviesa žaidė su šešėliais. Ji įsigeidė ką nors paglostyti. Kad ir kačiuką. Stipriai priglausti prie savęs ir pakuždėti jam ką nors malonaus.

Jai besėdint toje mirguliuojančioje šviesoje palengva ėmė lyti. Užkrito pirmieji sunkūs lašai. Aukštai kybojo vienas vienintelis baltas debesėlis. Kaip tik virš arklių ganyklos.

„Keista… – stebėjosi ji. – Lašai krinta tik man ant veido. Tas debesėlis skirtas man.“

O šviesos su šešėliais, nepaisydami lietaus, šoko toliau. Tora pajuto, kaip vanduo varva palaidinės iškirpte. Teka iki pat pilvo. Žemyn kaklu. Veidu ir rankomis. Netrukus ėmė lašėti nuo kasų. Dičkė mergina, bet ėmė ir tyčia permirko lietuje.

Kai Įlankoje silpnai suūkė prikimęs maršrutinis keltas, jai toptelėjo, kad buvo beeinanti namo. Lėtai pakilo ir nuėjo ištiesusi priešais save rankas. Ūmai stabtelėjo ir pajuto, kad lietus lyja tik ant galvos ir pečių, o rankas džiovina ir šildo saulė.

Už nugaros palikusi kažkokią nenusakomai nuostabią būseną, ji žvyrkeliu pasuko į Šimtabutį.

Netrukus aitrus atoslūgio pakrantės kvapas sumišo su kitais kvapais ir viskas vėl tapo po senovei.

Torai atrodydavo, kad vieni metai – tai amžinybė. Tačiau po konfirmacijos prabėgo visa vasara ir kai ji atsitokėjo, jau buvo įpusėjęs ruduo.

Vis dėlto kai kurie dalykai išlieka. Visam laikui. Ji pasikeitė. Tai neatsitiko per vieną naktį. Ne staiga, kad galėtum pasakyti, kada konkrečiai tai įvyko. Arba dėl ko įvyko.

Gal prasidėjo jau tada, kai jis buvo išvežtas iš Salos. Šiaip ar taip, tuomet, kai ji išdrįso suvokti save kaip atskirą esybę. Seniau buvo svarbiausia pasislėpti, kad niekam neužkliūtų jos buvimas.

Ir prasidėjo naujas gyvenimas. Pabudo noras švariai išsivalyti, atsikratyti visko, kas sena. Artimesnė pasidarė ir mama. Palengva. Retsykiais ji net šypsodavosi. Jiedvi susėsdavo prie virtuvės stalo, kalbėdavo apie įvairius dalykus – ir mama šypsodavosi!

Dažnai ateidavo teta Rakelė. Tora suprato, kad ji jaudinasi, nes operuojant vėžį galėjo nepavykti pašalinti visko. Nors ir kalbėjo apie save pačią, Rakelė ištardavo žodį „vėžys“ taip paprastai, kaip kiti taria žodį „peršalimas“. Tora stebėjosi. Žmonės vengia tarti žodį „vėžys“. Pernelyg baisu.

Jis lindėjo viduriuos. Tora norėjo paklausti, kurioje vietoje, bet nesiryžo. Kai paklausė motinos, atsakymas buvo neaiškus ir miglotas.

Kol Rakelė sirgo, Ingrida su Tora padėjo Simonui prižiūrėti gyvulius. Įmonėje jis buvo užverstas darbais ir vienas nebūtų spėjęs. Bekejorete Tora visada pasilikdavo su džiaugsmu, nes ten tvyrojo ypatingas jaukumas. Jis sklido nuo sienų, nors teta sirgo ir namuose jos nebuvo. Jie visada žinojo, kad ji grįš. Nėra kito žmogaus, kuris turėtų tiek gyvybinės energijos, kaip Rakelė, manė Tora. Kad Rakelė gali susirgti pavojinga liga, tokia mintis net į galvą neateidavo. Tiesiog neįmanoma.

Solė niekur neišvažiavo. Kai prašymas buvo patenkintas ir ji priimta į darbą kažkokioje miesto kontoroje, Solė pranešė apie tai Elizifai, o ši paplūdo ašaromis. Raudojo sugriebusi dukters rankas, kol visai išsekusi užmigo.

Tuo ir baigėsi.

Ilgakojė Helėnė nesugebėjo pasirūpinti savimi. Ruduo Solei dvokė kaip vežimas su mėšlu. Vos septyniolikos ji jau buvo pakeliui į nuolat bambančių bobų gretas.

Kaip išmanydama ieškojo nusiraminimo. Pragiedrėdavo kartu su Sigurdu. Su juo tarsi prisikeldavo gyventi jos nualinta jaunystė. Tačiau po to reikėdavo mitriai suktis ir plauti laiptus, prižiūrėti snarglėtus mažylius, paraudusiomis nuo neono lempų šviesos akimis pakuoti žuvų filė, o kojos ir rankos stingdavo nuo šalčio.

Ji tebevalė Otaro krautuvę. Retkarčiais pasigardžiuodavo jo kančiomis. Kad įtiktų jai, versdavo vargšą daryti beprasmius dalykus. Kartais apsimesdavo nenumananti, jog yra tokia vieta kaip sandėliukas. Kitą kartą, būdavo, išsityčios iš jo tiek, kad sukausto jam judesius, atima kvapą ir jis nepajėgia užbaigti savo reikalo.

Po truputį ji išmoko susidoroti su piktybe ir blogiu. Bet žvelgiant tikrovei į akis, ją kai kada apimdavo negeras jausmas. Kamavo vienatvė, prievartavo kasdienybė, o kartais, einant šlaitais namų link, jai pradingdavo bet koks noras grįžti į Šimtabutį. Tačiau per šeštadienio šokius ji užmiršdavo Helėnės naivumą ir savo pačios gūdžią paslaptį. Retsykiais ir ji tarsi atitirpdavo.

Būdavo, užsimano pasėdėti kur nors viena ir išsiverkti. Bet argi tai išeitis?

O laikas bėgo.

22

Nelyginant besiskleidžiantys pavasario žiedai užplūdo mintys apie Fritsą. Be svajonių, ji dar kažką turi. Gyvą būtybę! Kažkur. Vasarą namie jis retai teviešėdavo. Juodu su Randi laiką leido pas senelius Bodėje. Torai laukimas prailgo. O kai jis pagaliau grįžo, viskas pasirodė kitaip, nei ji tikėjosi.

Jis buvo ištįsęs ir šiek tiek pastambėjęs. Jam viešint namuose tą rudenį, Tora kaip galima dažniau užsukdavo pas Randi. Tačiau tarp Fritso ir Toros atsirado kažkas nauja. Jie tarsi lindėjo kiekvienas savo kiaute ir negalėjo atsiverti vienas kitam. Iš drovumo. Abudu jau ne vaikai, kad galėtų elgtis kaip seniau. Tora nebesiropštė į jo lovą. Atsirado riba tarp galima ir negalima. Niekas jos nenustatė. Taip įvyko savaime.

Tai, ką buvo sakiusi Randi, pasitvirtino: jis nuolat keičiasi – tą matė ir Tora. Pastebėjo dar kai ką: kai nutrūkdavo ryšys su girdinčiaisiais, jis likdavo vienas. Tik dabar Tora suprato, kokia beribė jo vienatvė.

Kai nusigręžusi ji šnekučiuodavo su Jorgenu, Rita, Helėne ar dar kuo, jis nenuleisdavo į jos nugarą įbestų akių. Jos maldaute maldavo: atsigręžk ir pasakyk man, kas jie tokie, ką jie sako! Torą apimdavo kaltės jausmas už tai, kad kartais neatkreipdavo į jį dėmesio, apsimesdavo nejuntanti į nugarą įsmeigto jo žvilgsnio.

Dažnai tiesiog nepakęsdavo dėkingumo, rodomo už jam skirtą dėmesį. Jai tai atrodė pernelyg intymu, nepelnyta, netgi atkaru. Ir vis dėlto ten lankydavosi. Naujajame jų bute. Jis buvo erdvus. Melodingai dūzgė mezgimo mašina, pro langus liejosi saulės spinduliai. Linksmai bendraudami, jie smaguriaudavo kakava.

Būdavo lengviau, kai prisidėdavo ir Randi. Tarsi švelninanti aplinkybė tarp Fritso kurtumo ir neramios Toros sąžinės.