Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Vieną vakarą Fritsas nulydėjo ją per kaimą ir dar truputį toliau. Torai netikėtai parūpo, kad jų niekas nepamatytų. Tai buvo kažkas nauja. Eidamas jis kartais ją stumtelėdavo. Švelniai. Kaip dėdė Simonas. Torai apsaldavo širdis.

Kai užkopė keliuku ant Kalvos, kur niekas jų nematė, jis paėmė jai už rankos, ir jie šypsodamiesi stabtelėjo. Buvo gera. Ji norėjo , kad būtų gera. Bet prisiminė, kaip kažkada seniai Fritsas ją palietė. Prisiminė, kad buvo tas rytas, kai viskas tapo suniokota. Tada per naktį viską stebėdamas iškarojo senasis sijonas…

Ji atstūmė jį. Taip, atstūmė. Turėjo apsisaugoti nuo grėslumo.

Tora tikrai degė noru, kad jis prisiliestų. Bet iki galo neištvėrė! Atgrasumas nugalėjo.

Gera buvo galvoti apie jį, kol jis buvo išvykęs. Viltinga. Ir niekuo negrėsė. Galėdavo kartu su juo keliauti į Berlyną. Jis taip sklandžiai įsiliedavo į jos svajas. Kuo toliau, tuo darniau. Bet jis juk gyvas ir tikras.

Tora stebėjo, kaip kasdien prie jos vis labiau artėja išorinis pasaulis. Iki tol jis apsiribojo Breilanu, Vestbiugda ir tolumoje lūžtančiomis Įlankos bangomis. Tačiau driekėsi jis, aišku, ir toliau . Neišmatuojamai toli. Ir tegul sau tūno – kodėl jai turi rūpėti? Panašiai manė ji ir apie tai, ką perskaitydavo laikraščiuose ir knygose – jos tai nejaudino. Visai kas kita svajonė, su kuria panorėjusi galėdavo pažaisti vaizduotėje. O dėl viso kito sukti galvą ar nerimauti nereikia, užsiėmimų pakanka.

Kai retkarčiais būdavo garsiai skaitomas laikraštis, labai pagyvėdavo jame aprašomas pasaulis. Žodžiai tapdavo tikroviški. Net imdavo grasinti. Nors rašoma ne apie ją.

Kai Rakelė garsiai perskaitė apie regione vykdomą savanorišką krūties vėžio patikrinimą, tai nenuskambėjo kaip įprasta laikraščių rašliava. Atrodė, kad susiję su pačia Rakele. Su artima Torai aplinka. Ji nusistebėjo, kad apie tokį dalyką Rakelė skaito garsiai. Kartą Simonas perskaitė, jog Vengrijoje, Budapešte, rusai korė žmones, o lavonus suversdavo ant tiltų, kad būtų galima į juos paspoksoti. Skaitė, kad rusai užpuolė Bulgariją ir artėja prie Jugoslavijos sienos, ir kad niršta ant lenkų, nepanorėjusių jų remti.

– Argi per karą rusai nepalaikė mūsų, norėjau pasakyti, Norvegijos? – paklausė Tora.

– O taip, palaikė, – atsakė Simonas.

– Bet dėl taikos… juk buvo susitarę?

– Šiaip ar taip, vis tiek kariaujama, tai vienur, tai kitur.

– Bet…

– Kur grumiasi galingieji, ten vienos baisenybės. Gviešiasi tai vieno, tai kito. O labiausiai nukraujuoja mažieji.

– Tad ne vien Vokietija nori… kariauti?

Tora suabejojo, ar išdrįs taip paklausti, bet ryžosi.

– Ne! Vokietijoje buvo vienas beprotis. Hitleris. Tačiau dabar yra ir daugiau bepročių, kurie nori apversti pasaulį.

– Atrodo, kad gavę valdžią vyrai nemoka ja naudotis, – pridūrė Rakelė. – Naudojasi ja tik patyčioms, žudynėms ir karams. Tai kartojasi visais laikais, – pašaipiai pridūrė.

Simonas nuleido laikraštį ant stalo ir šypsodamasis pažvelgė į ją.

– Šiandien tau vyrai nepatinka, ką?

– Eik sau…

– Gal manai, būtų geriau, jei karams vadovautų moterys? Valdytų šalį? Būtų už viską atsakingos? Ką?

– Taip! – tvirtai atsakė Rakelė.

– O kaip gali tai paaiškint? Pagrįsti?

– Įrodyti ar paaiškinti negaliu. Tik žinau, kad moterys per kančias pasauliui atneša naują žmogų. Atsakomybės, kad šis užaugtų, imasi taip pat jos. Manau, tik nedaugelis moterų gali susitaikyti, kai žūsta gyvybė. Dėl jos moterys daug vargsta. Vyrai mažiau atsakingi, nebent ant jų užgriūna išbandymai ir atsakomybė. Jie viską nusiaubia, tarsi tai būtų tik žaidimas. Mes, moterys, renkame lavonus, gimdome naujus kareivius ir kuriame naujus ryšius, – virtuoziškai išrėžė Rakelė.

Simonas paniuro. Negalėjo sutikti. Jis griežtai pareiškė nesutinkąs ir iškūrė pro duris.

Tora suvokė, kad ginčytasi ne vien apie karą. Šiaip ar taip, pasijuto bjauriai, nes viskas prasidėjo nuo jos. Pirmą kartą Bekejoreto virtuvėje ji išgirdo aštrius kalbos tonus. Nesuprato, kas slypi šiuose žodžiuose. Nujautė, kad nesuprato ir Simonas. Dėl to ir išėjo. Negalėjo atremti to, kas slypėjo tuose žodžiuose.

Visa tai labiausiai suglumino Torą. Tada Rakelė nuleido viską juokais, išvadino save „aršia boba“ ir atsivedė nuo trinkos Simoną vidun.

Tora žiūrėjo į juos pro langą ir stebėjosi. Paskui Simonas ne kartą juokavo, kad buvo užpykęs ant Rakelės, nes ši norėjusi paversti jį visų karų atpirkimo ožiu. Tačiau Tora jautė, kad jis pats nežino, dėl ko supyko. Taip, jis labiau pyko dėl to, kad neįstengė atsikirsti Rakelei, nei dėl jos žodžių.

Šis epizodas privertė Torą pasižiūrėti į Simoną ir Rakelę kaip į du žmones. Bet tai nesumenkino jos jausmų Simonui.

Ji taip pat suprato, kad motina niekada nepripažino pasaulio už savo buto sienų. Niekada nesikalba nei apie įvykius, nei apie žmones. Tarsi būtų pavojinga. Ji nepasakoja, ką perskaito laikraščiuose. Su niekuo nesiginčija. Gal todėl, kad ji, kaip ir Simonas, neiškalbi. Kad žino , jog pritrūks žodžių? Buvo pratusi kalbėti trumpai, paprastai. Kiek reikia, ir ne daugiau.

Plepėjimu Ingrida žmonių neerzindavo.

Rakelė, atvirkščiai, žėrė viską į akis.

Versdavo turėti savo nuomonę net žmogui visai nerūpimu klausimu. Su keistu reiklumu kalbėdavo su Tora, Simonu, su įmonės darbininkais ir sanitarinės draugijos moterimis. Manė juos esant lygius sau. Vertė vartoti jos žodžius. Tokia ji buvo.

Bekejoreto laikraščiuose Tora paskaitydavo ir apie kitus dalykus. Apie Aną Frank. Žydaitę, kuri kartu su šeima slapstėsi nuo vokiečių. Jai buvo penkiolika, kai vokiečiai juos surado ir sukišo į dujų kamerą. Ji visą laiką rašė dienoraštį. Jo pabaigoje parašė: „Nepaisant visko tikiu, kad giliai viduje žmonės yra geri.“

Tora troško pamatyti spektaklį arba perskaityti Anos Frank dienoraštį. Akimirką užsimiršusi nebesigėdijo esanti vokietė. Gal dėl to, kad ta Ana taip užbaigė savo dienoraštį?

Ir vis dėlto Tora ir Rakelė abejojo kai kurių žmonių širdies gerumu. O tokius žmones kaip Simonas abejonės glumino ir pykdė.

Jis negalėjo patikėti, kad krantinėje gaisrą sukėlė Henrikas. Bet vis dėlto pranešė policijai. Kai Rakelė bandė pateisinti Henriko veiksmus, Simonas sėdėjo ir tylėjo. Juk Tora žino. Ar Rakelė gynė jį dėl to, kad geriau nei kiti matė žmonių tarpusavio žiaurumą, geriau suprato, jog ir jiems reikia pagalbos, reikia, kad kas nors apgintų? Gal Rakelė darė tai dėl to, kad pati nesijautė esanti geras žmogus? Kad viskas, kas žmogiška, jai nesvetima?

Suko galvą Tora. Svarstė, kuri gi dalis jos, Toros, – vokietė, o kuri – Rakelės ar Ingridos? Ir apskritai ar egzistuoja jos pačios „aš“? Kas būtų visiškai nauja, ko niekada nėra turėjęs joks kitas žmogus.

Kodėl ji Tora Johansen ir gyvena Saloje? Kodėl jaučiasi esanti viena tokia pasaulyje? Išskirtinė? Neturinti panašių į save? Iš kur tas jausmas, nors ir supranta, kad ji šiame plačiajame pasaulyje tik nedidelė skiedrelė? O aplink – kosmosas. Beribis ir nesuvokiamas. Atsiradęs iš savęs, savyje augęs ir miręs, paskui – atgimęs iš naujo.

Negana to, kad kamuoja šie dideli klausimai, dar žmogui duota laisvė apsispręsti, kas teisinga, o kas ne. Gėrio ir blogio verpetai sūkuriuoja visuose žmonėse.

O vienas žmogus, kuris labiausiai kentėjo, buvo persekiojamas ir pasmerktas mirti, įstengė pasakyti: „Visi žmonės tikrai turi gerumo.“