Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Motinos pagailo. Bjaurokas jausmas. Mat visada, kai ką nors nugirsdavo apie motiną ar pamatydavo ją apgailėtinomis aplinkybėmis, Tora tarsi prarasdavo dalį savęs.

– O gal mudvi baiminamės jo atvykimo, ir tu, ir aš? – žiūrėdama motinai tiesiai į akis, paklausė Tora. Pabrėžtinai svariai.

– Nežinau, – nuvargusiu balsu atsakė ši ir, slėpdama veidą delnuose, susmuko ant kėdės prie siuvamosios.

– Ar būtinai turi čia parvažiuoti?

– Betgi čia ir jo namai.

– Ar tu jo nori, mama?

Riba tarp jųdviejų išsitrynė. Nebeskyrė niekas. Tora suprato, kad ji labai skaudina motiną. Bet tai buvo neišvengiama. Ji nebepajėgė ištverti vienatvės. Suprato, jog jau seniai nori, kad motina atsivertų. Nori, kad į ją įsižiūrėtų, duotų ženklą, jog mato. Bet čia pat tvyrojo baimė. Niekas negali nuspėti, kas bus vėliau. Kitą dieną. Juk negalima pamiršti, kad šios dienos darbai atsiliepia rytojui.

– Privalau. Jis mano vyras. Čia jo namai. Mūsų namai. Visi mes klystame… Visiems reikalingas savas kampas…

Žodžiai nuskambėjo tyliai, bet ryžtingai, tarsi viskas jau būtų buvę permąstyta iš anksto. Tora suprato, kad motina širdyje seniai išteisino Henriką. Suprato ir tai, kad po šios jo pergalės Torai vietos nebėra.

Tora nebesitvardė. Plykstelėjo neapykanta. Neapykanta? Joje glūdi neapykanta? Taip, žinoma, taip! Dabar neapykanta net nustelbė baimę. Dabar, kai jau žino, koks gali būti gyvenimas be jo . O jis ir vėl ims jai grasinti.

– Aš nenoriu, kad jis čia gyventų!

– Argi tu iš tikrųjų taip manai, Tora?

– Kaip tik taip.

– Tu jam to niekada neturi parodyti.

– Bet juk jis uja mus, o paskui prisigeria? – tarsi mesdama kaltinimą motinai, sugriežė dantimis Tora.

– Henrikas pasikeitė. Ten… jis giriamas už nepriekaištingą elgesį.

Ingrida neprisivertė ištarti žodžio „kalėjime“.

– Jeigu jis grįš, aš čia negyvensiu! Girdi, mama? Nenoriu!

– Tora, vaikeli, mes juk turime jį priimti. Jam mūsų reikia.

Ingrida sužiuro į dukterį pasibaisėjusi. Tiesiog neįtikima, kad ji gali taip elgtis. Visai nepanašu į ją.

– Mudvi neturime gėdytis Henriko. Jam reikia padėti, – ramiai ir tvirtai ištarė ji.

– Aš nenoriu, kad jis čia gyventų. Nieko aš jam neprivalau padėti. Girdi, mama? Tau pačiai gėda! Manai, nematau, kad tau gėda, kai jis nusigeria. Kaip tu bijai, kad jis muš ir keiksis. Tau… Tau… Man irgi baisu!

Tora pajuto, kad dabar viskas prasiverš. Viskas, ką ji nori išsakyti apie baimę. Įsikniaubs į mamos kelius ir išsipasakos. Viską! Bet ar tai įmanoma? Ne, to padaryti ji nepajėgs.

Tora susmuko. Nelyginant koks skudurų maišelis. Suglamžytas ir nušiuręs. Ingrida išgirdo keistą ūbčiojimą. Jame buvo daugiau maišto nei raudos. Ingrida atsisėdo ant grindų greta dukters. Rankos nejučia ėmė glostyti pasišiaušusias Toros kasas. Kai Tora pravirko, Ingrida lengviau atsiduso. Dukra dabar jos jau nebegąsdino. O ką tik ji kinknojo galustalėje ir buvo visai neaišku, kaip ją sutramdyti.

O dabar Ingrida gali ją numaldyti. Pasaulis turi ilgą patirtį, kaip elgtis su raudančiomis ant grindų mergaitėmis. Visos kartos tą patirtį turėjo ir tebeturi. Kaip savaime suprantamą dalyką buvo ją perėmusi ir Ingrida.

Klasės langus šerkšnas išdabino rožių raštais. Almaras kūreno nuo šešių ryto, bet vaikams susirinkus devintą šiluma vos jautėsi. Tora niekada nežinodavo, kojos styra nuo šalčio ar nuo šaltų it ledas minčių.

Ji įsikniaubdavo į vadovėlius. Jų viršeliai paslėpdavo ją nuo visų ir visko.

Trūkęs skaudulys, kai ji išklojo motinai, jog nenori jo matyti namuose, tebesopėjo. Žaizda tebepūliavo. Dar liko žodžių, kurių pasakyti negalės niekada. Niekada. Nes tuomet sustotų laikas ir aplinkui viskas sugriūtų.

Sėdėdama priešais „konfirmanto“ katedrą, apie tai ji kartais galvodavo daugiau nei apie privalomus dalykus. Tačiau žvilgsnio nuo „konfirmanto“ niekada nenuleisdavo. Niekam nebūtų atėję į galvą, kad jos mintys plevena kitur.

Solė jau suaugusi ir užsiėmusi darbais, Tora jautėsi vieniša. Atklydo į galvą mintis, kad iš visų kaime ir Saloje gyvenančių žmonių artimo jai nėra nė vieno. Po operacijos ir ligoninės teta Rakelė kažkaip nutolo. Kai kada Tora nueidavo į Bekejoretą ir be jokio reikalo. Norėdavo pasižiūrėti, ar virtuvėje viskas taip pat kaip seniau. Ar išlikę tie patys kvapai.

Atklysdavo mintys ir apie Berlyną. Kad kada nors ten nuvažiuos. Bet dabar jau nebemanė, jog tai gali atsitikti savaime. Suprato, jog kai kuriuos dalykus reikia daryti savo pačios jėgomis. Ji vis dar vaikiškai pasikliovė teta Rakele: ši viską sutvarkys taip, kad ji galės ten nuvažiuoti. Bet pamažu suprato, jog ir iš tokių dalykų reikia išaugti. Tai nebederėjo prie jos subrendusio kūno. Jau negalima laukti, kad besikvatojanti teta Rakelė apsisuks kelis ratus ir Tora atsidurs pas savo senelę Berlyne. Tikrovė ne tokia.

Tačiau šitokiomis valandėlėmis reikia mėgautis, nes ji žino – ateis laikas, kai jų karštai ilgėsis.

Maudulys pilve jau seniai buvo dingęs. Gyveno, lyg tikėtų, kad jis niekada negrįš. Tačiau dabar tas maudulys vėl pjovė, atrodė sunkus kaip akmuo ir baisiai skausmingas.

Jei perskaityta knyga nepateisindavo lūkesčių, gulėdama lovoje nakties tyloje ji perrašydavo ją. Pakeisdavo iš pagrindų, o paskui nebesusigaudydavo, ką buvo perskaičiusi, o ką prasimaniusi.

Gyvenime taip nebūna. Taip neatsitinka, jei esi Tora.

Jis parvažiuos. Kai sužinojo, kad Tora nenori jo matyti namuose, mama pasielgė didžiadvasiškai. Ausų neapskaldė. Tora to nesuprato, juk ji užsipuolė motiną netikėtai. Tačiau Torą buvo apnikęs neįtikimas ryžtas garsiai iškloti visą teisybę apie nenorą gyventi su juo po vienu stogu.

Ji ieškojo savyje stiprybės, svarstė atvejus, kai motina dirbs popietinėje pamainoje, o jis sėdės namuose. Apmąstė, ką darys, kad pati namuose nepasiliktų.

Ji daugiau nebekentės!

Tora įsisvajodavo apie malonius dalykus. Širdį sušildydavo mintys apie tai, kas visų geriausia pasaulyje: Bekejoreto namų jaukumas. Gonkose – vos juntamas gyvulių kvapas. Namuose tvyro gerumu ir saugumu dvelkiantis valgio aromatas – kepama mėsa. Ant krosnelės smilkalai. Meili Rakelės katytė. Rakelės juokas. Simono…

Bekejoretas sušildydavo kiekvieną. Veidai sušvelnėdavo. Kad ir kas tu būtum ir kokiais reikalais lankytumeisi. Visi pasijusdavo gerumo palytėti. O baltos to namo sienos gynė dar išlikusias geras mintis nuo pasaulio bjaurasties ir šlykštybių. Ar taip ir yra? Tora nebuvo tuo tikra. Tik žinojo, kad baisiai nori būti ten – visą laiką. Toje šilumoje. Tarp tų garsų.

Minkštos puskojinės, net laiptai girgžda gerumu. Šviesą spinduliuoja palaimingos šypsenos ir juokas. Baltoji staltiesė, prie kurios nekimba dėmės. Durpių dėžė, svetingai priglaudžianti Torą su knyga rankoje. Kiti jau nuėję pogulio. Knygą apšviečia virš krosnelės įtaisyta lemputė.

Tačiau Tora nuvijo tą nerealią svajonę. Nereikia galvoti apie tai. Dabar privalu perskaityti nuo čia iki čia, nes rytoj – geografijos kontrolinis. Ji turi gauti geriausius pažymius. Po vidurinės ji tęs mokslus Breilano gimnazijoje. Taip pasakė Simonas. Šią vasarą per šienapjūtę. Net jeigu jo nebeliktų, ji privalanti tęsti mokslus. Bet Simonas gyvas – ją užliejo saugus jausmas. Be tetos Rakelės, daugiausia gyvybinės energijos turi dėdė Simonas.

Reikia galvoti tik apie vieną dalyką – ateitį. Visa kita ateis savaime. Ir kai jis staiga atsiras namuose, reikės su tuo susitaikyti.