Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Tora tai matė. Girdėjo. Pro praviras kamaraitės duris. Ji taip pat matė, kad Rakelė pasikeitusi. Ir todėl ši diena prarado saugumą. Žinoma, teta Rakelė sirgo, bet… Juk dabar ji sveika?

– O, kad visada išliktum jaunas. Ir drabužiai – vis puošnūs, nauji.

Ingrida perbraukė ranka per naująją suknelę. Atsitiesė ir pasisuko į didįjį veidrodį. Svajingai žvelgė pailsusios akys. Lyg akimirką būtų pamiršusi, kas esanti.

– Pasvaičiok, motin, pasvaičiok, – apkabindama ją pasišaipė Rakelė.

Ingrida atsisuko ir šyptelėjo.

Tora buvo pasiruošusi ir laukė virtuvėje. Ji eis drauge. Visos trys eis į šokius. Ne į jaunimo namus, bet į Simono prieplauką. Jis nuėjo pirmas pažiūrėti, ar tinkamai pasiruošta. Iš gofruoto popieriaus pats buvo privijęs girliandų, stalus papuošęs beržų šakelėmis.

Taip smagiai beniūniuodamas Simonas praleido nemažai dienų. Prieplauka knibždėte knibždės žmonių. Pakviesta ir Dalo pusė. Darbininkai ir namiškiai. Mokytojai ir daktaras. Jis nemažai paklojo už mėsą troškiniui ir už virėjų darbą. Pagaliau atšvęs statybų pabaigtuves. Atšvęs Rakelės grįžimą! Vasara užklupo jį galingai ir netikėtai tą dieną, kai maršrutinis keltas parvežė jam Rakelę. Vaikščiojo tarsi pakilęs nuo žemės. Kvaito, jautėsi lyg ką tik gimęs. Viskas aplink kvepėjo. Niekada nebuvo matęs gražesnio pasaulio. Niekada. Ta vasara Simonui nesibaigia jau daugiau nei metus.

O dabar jis nusprendė suruošti šventę. Atšvęsti kartu su visais.

Ingrida taip pat turi dalyvauti. Jiems pavyko ją įkalbėti. Tačiau įtikinėti prisireikė ilgai. Nė žodžiu nebuvo užsiminta apie nuskustą galvą ar jaunimo namus. Pagaliau ji sutiko. Suglumusi švytėjo kažkokiu bejėgišku džiaugsmu.

Moterys susiruošė. Lauke jas pagavo švelnus liepos popietės vėjelis iš rytų. Giedras dangus, saulės pilnas glėbys, o jos spinduliai pažirę ant plaukų. Rytys – tai tolimas svečias. Iš ten, kur gardžiai kvepia ir karštis, ir vėsuma, kur žaidžia ryškūs kontrastai. Perskridęs kalnus jis kaip Dievo dovana pasklido jų krašte.

Tora eina į šokius! Visą dieną, vilgydamas drabužius, rasojo jaudulio apimtas kūnas. Niekas neslėgė, tik buvo apimta kažkokio lūkesčio.

Žinojo apie šokius jaunimo namuose vieną dalyką – ten kartais nusigeriama. O bernai susimuša.

Na, o šiaip – ten visi šoka! Jai buvo sunku įsivaizduoti. Nors Solė ir pasakodavo. Kartais svajingai nukreipusi žvilgsnį į šalį, kartais – klegėdama, prisimerkusi ir pravėrusi drėgnas lūpas. Visko Tora neperprato. Ne jos pasaulis. Niekada nepareikš motinai, kad eina į šokius. Niekada! Ir tik jau ne į jaunimo namus!

Yra ten žiūrėjusi filmą. Taip. Dalyvavusi mokyklos suruoštose Kalėdų eglutės šventėse. Kiekvienais metais motina dukrą papuošdavo. Paraudusiomis, nudirbtomis rankomis sutvarkydavo aliai smulkmenėlę ir išleisdavo ją į vakarą. Bet pati neidavo. Tora buvo iš tų vaikų, kurie, prižiūrimi per nuotolį, vaikštinėja visur vieni. Pastoriaus dukros sėdėdavo tarp tėvo ir motinos, joms niekas negrėsė. O Tora, sukandusi dantis, ne kartą grūmėsi dėl savo palto drabužių krūvoje, suverstoje prie durų, ant senųjų pultų. Kol suaugusieji ieškodavo savųjų ir vaikų drabužių, ji kantriai laukdavo. Negalvodavo kodėl. Bet širdį sugnybdavo. Paskui pasimiršdavo. Taip jau buvo, ir nieko nepakeisi.

Tačiau po kurio laiko jai skaudžiai pagailo savęs. Šį vasaros vakarą beeinant tarp Rakelės ir Ingridos, užplūdo tos mintys. Ji ūmai panoro eiti Įlankos pakrante. Pro jaunimo namus. Praeiti pro juos kartu. Visoms trims. Tegul visas kaimas pamato.

Jas pasivijo Solė. Uždususi ir įkaitusi. Ar jos ne prieš, jeigu ji eis drauge?

Solė stovi tokia energinga ir pasitikinti savimi. Jai pavyko ištrūkti ir jau nebereikės niekam tarnauti šį vakarą. Dėl šito turėjo pakovoti. Išėjo išūžtom ausim. Bet jai pavyko išsisukti nuo Elizifos maldavimų ir Torsteino vangumo.

Jos stambios rankos byloja apie nuveiktus darbus. Žvitrios, šviesiai mėlynos akutės trykšta entuziazmu ir atkaklumu.

Solė taip pat vilkėjo naują suknelę. Bet atrodė suvaržyta, ne savo kailyje. Žalia tafta su raukiniais aplink kaklą ir rankogalius. Tora nužvelgė savo suknelę. Kol kabėjo kamaraitėje ant sienos, atrodė lyg stebuklas. Išmarginta juodais ir baltais langeliais, mezginiuota. Dabar, stovėdama greta Solės, pasijuto tokia menka. Solė, mokėdavusi įkvėpti gyvybės patiems beviltiškiausiems dalykams, dabar gniuždė Toros įvaizdį. Privertė ją pasijausti mergaičiuke. Net ir su nauja suknele.

Solė turėjo rankinę! Tora pamanė, kad juokinga. Prie žalios taftinės suknelės rankinė netinka. Atrodo miesčioniškai ir pamaiviškai. Batelių pakulnės per aukštos ir tinka tik suaugusioms moterims. O ji už Torą ne tiek jau daug vyresnė!

Nudelbusi žvilgsnį į kelią, Tora brūžavo koja akmenėlius ir klausėsi, kaip Ingrida ir Rakelė šnekasi su Sole, lyg ši būtų suaugusi pana. Slėgė širdį. Tarsi ten būtų uždarytas visas pasaulis, kurį reikia slėpti. Šventė apniuko. Išblėso pakili nuotaika. Vakaras nebeteko prasmės. Ir šią popietę, kaip ir bet kurią kitą, ant žvyrkelio pūpso arkliašūdžių krūva. Jai niekada nebus lemta išgyventi ilgų malonių valandėlių. Niekada! Nes ji Tora. Kad ir ką turėtų, visada bus mažiau ar prasčiau nei kitų. Visada. Prasčiau net už tai, ką turi Elizifos mažvaikiai.

Tora nugrimzdo į tas mintis, o šios plėtojosi. Ji greitai suvokė nesiskirianti nuo visų kitų, kurie mano, kad Elizifos vaikai prastesnės rūšies, prastesnės net už pačią Torą… Į galvą suplaukė visi kada nors nugirsti šlykščiausi žodžiai. Štai kaip būna.

Tora dar labiau panarino galvą, net liovėsi spardžiusi akmenukus. Susikišo rankas į kišenes ant švarkelio krūtinės. Iš visų pusių traukia vėjai. Nevienodai šilti. Greitai devynios, vakaras, nors dar ir vasara.

Tora iš anksto žinojo, kaip atrodys patalpa. Padėjo Simonui ją papuošti. Žinojo, kas ateis ir kuo visi vaišinsis. Padėjo uždengti laminuotus stalus rauplėtu popieriumi. Išdėlioti žalias šakeles.

Tačiau garsų įsivaizduoti negalėjo. Muzikos. Balsų. Rasotos šilumos dvelksmo nuo džiugiai ir viltingai šurmuliuojančių žmonių. Į patalpą nesiliejo vasaros vakaro šviesa. Ryškios lubų lempos buvo išjungtos. Plazdėdamos ant kai kurių stalų degė žvakės. Nedaug kas priminė, kokia tikroji šios didžiulės aukštomis ręstomis sienomis salės paskirtis. Kruopščiai nušveistos ir baltai nudažytos sienos, kurios šiaip jau būna aptaškytos žuvų krauju, akordinio darbo prakaitu. Net ir šią popietę jos dar dvelkė žaliuoju muilu. Dabar tas kvapas jau baigė išsisklaidyti. Milžiniškos dvivėrės durys buvo atvertos jūrai ir žuvėdroms. Tvyrojo įvairiausių kvapų mišinys. Tarsi nerasdami sau vietos kampais šmirinėjo neramūs šešėliai. Žmonės buvo įsilinksminę. Armonika ir gitara grojo atvykėliai iš Breilano. Šie du vyrukai garsėjo kaip geri muzikantai. Dalį atlygio Simonas sumokėjo jiems iš anksto. Už tai ir groja. O kur dar arbatpinigiai, kurių prisirinks iki antros valandos? Šaunu! Iki pat antros!

Tora lipo Rakelei ant kulnų. Solė dingo minioje nieko nepasakiusi. Tai kiek nuvylė. Kita vertus, visai neblogai, kad ji sukiojasi kažkur atokiau. Pastebėjo apstotą besivaipančių kaimo bernų, su kuriais seniau ji net žodžiu nepersimesdavo.

Ir dar Tora pamatė asmenį, kurio tikrai nesitikėjo sutikti prieplaukoje vykstančiuose šokiuose. Otarą. Savo išvaizda jis čia nelabai pritapo. Vilkėjo juodą kostiumą su kaklaraiščiu. Plaukai buvo nepriekaištingai sušukuoti aukštyn, veide – dirbtinė šypsenėlė. Būdamas čia jis nesvėrė nei miltų, nei margarino, neįrašinėjo į sąsiuvinį nei pavardžių, nei kredito. Įmetėjęs vyras, iki šiol nesusiradęs žmonos. Čia galiojo kitos taisyklės nei Otaro krautuvėje. Jis tai žinojo ir todėl stoviniavo ramstydamas sienas.