Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Ji matė lovyje miegant tą vaikiną juodais kirpčiais. Buvo truputį gaila, kad taip atsitiko. Jis liko vienas. Atstumtas. O ji ėjo tarp žmonių. Su Simonu giliai širdyje. Ji važiuos mokytis. Jai priklauso visas pasaulis. Durys pagaliau atviros. Ir joks gėdos jausmas šiąnakt jos nekamuos.

Veidus išryškino skaisti šviesa. Poliarinė šviesa. Beprotystės deglas. Kasmetinis šiauriečių gyvybės šaltinis. Tora žiūrėjo, kaip dangus ir jūra susilieja raibuliuojančiame rūke, kur slysta galingas saulės skritulys. Žema balta mirguliuojanti šviesa ūmiai sustingo ir suvirpėjusi nusileido ant žemės.

Saulė vėl kopė į dangų kildama iš jūros. Pranašavo gražų sekmadienį.

Simonas jautė gyvenimo pilnatvę. Šventė virto pergale. Nuo pat pirmųjų armonikos garsų iki nuvainikuotų savo priešininkų Otaro ir Dalo privaišinimo. Atsivedęs juos į kontorą ir pasisodinęs ant pintinių kėdžių, kuklių savo baldų, negailėdamas pylė į stiklines „Brandy Special“ su šlakeliu šalto vandens.

Simonas pasiekė viršūnę. Buvo užsitarnavęs žmonių palankumą. Gerdamos priešpiečių kavą, apie jį mielai šnekučiuodavo moterys. Apie plačią ir širdingą jo šypseną, gal kiek naivų gerumą. Davęs ir drėbtelėjęs visam kaimui ir aplinkinėms sodyboms kalną mėsos troškinio. Jo dėka tokią naktį žmonės galėję pabendrauti, pasišnekučiuoti. O jis pats, tvirtai apkabinęs Rakelę, ėjo lėtais dideliais žingsniais provėžuotu, per vidurį apžėlusiu žvyrkeliu. Pienės ir mėlyni varpeliai. Įlankos ir prieplaukos šeimininkas. Žuvų įmonės ir namelių savininkas. Žemiškų turtų jam netrūko. Bet tai neužgožė jo sielos.

Jis atsisuko tik vieną kartą. Prie Poilsio akmens. Iš ten galėjo apžvelgti visą savo ūkį. Prieplauką su naujuoju pastatu. Viską. Krestelėjo galvą. Akimis aprėpė vaizdo visumą. Sutapatino su atmintin įsirėžusiu. Nesakė nieko.

Pašlaitėmis būrelį pasivijo Solė. Prisigretinusi pasitaisė taftinę suknelę ir stipriau įsisupo į švarką. Šviesios pusmetinės šukuosenos garbanėlės buvo išsipešiojusios. Nepaisant skubėjimo skruostai buvo išblyškę. Tikriausiai naktis po šokių užklupo ją netikėtai. O gal nesaldu buvo už beržynėlio aiškintis su Otaru, kad atsisakiusi kredito Solė galėjo prisijungti prie grupelės ir kartu pareiti į Šimtabulį.

Solė. Ji gyveno savo gyvenimą. Galėjo nepaisyti kasdienybės. Apie kai kuriuos saliečius žinojo tiek, kad galėjo visam laikui užčiaupti jiems burnas.

Solė tai suprato. Ir vis dėlto. Viduje jautė tuštumą. Kartėlį, nes žinojo, kad Saloje ji paženklinta. Nematoma žyme.

Bet ji jiems dar parodys!

26

Antras rugpjūčio šeštadienis.

Tora buvo Bekejorete, padėjo Rakelei ruoštis. Paskui vis delsė išeiti, dėl to Rakelė su Simonu retkarčiais net susižvelgdavo.

Jai įžengus į Šimtabučio virtuvę, tiesiai prieš akis ant kanapos išvydo jį .

Ji žinojo, kad jis grįš. Bet niekaip negalėjo to įsivaizduoti. Tikėjosi, kad tuomet ji jau bus Breilane.

Su žinia, kad ji priimta į gimnaziją, jis kažkaip nutolo. Tarsi būtų atsikračiusi jo. Išbraukusi iš atminties.

Dabar jis čia.

Torai išdžiūvo burna. Lyg būtų karščiavusi. Baimės nejautė. Tik baisų nuovargį ir nežinojo, kaip jį nugalėti. Sutriko. Atprato elgtis taip, kad būtų išvengta didelio triukšmo.

Jis atrodė blogai. Tora nelabai žinojo, ko ir reikėjo tikėtis. Buvo lyg ir toks pat. Bet ir kitoks. Gyvai priminė tą bjaurastį, apie kurią ji su niekuo negali pasišnekėti.

Motina stovėjo nusisukusi. Prie darbastalio. Ruošė vakarienę. Tora net nepajuto, kaip sustingo tarpduryje dvėsuodama, lyg būtų visu keliu bėgusi ir kad stovi taip ilgai, jog gali sukelti jo įniršį.

– Ko žiopsai? – tarė jis su vos pastebima piktdžiugiška šypsenėle ir pakilo nuo kanapos. – Laba diena, Tora!

Ar kas nors slypi jo balse? Grasinimas? Įspėjimas?

Ji norėtų bent jau pasisveikinti. Nepakenktų. Bet nepajėgia. Akimirką pasirodo, kad jau pasilabino. Tačiau supranta iš jo veido, kad nebuvo pravėrusi burnos.

Ji žiūrinėja veidą. Bruožai paaštrėję. Pats sulysęs. Užsiauginęs ūsus. Kaime jų niekas neaugina. Tarp juodų ūsų ir šeriais apžėlusio smakro lyg žvėries nasruose sutvisko dvi eilės stiprių, kreidos baltumo dantų. Paakiai pamėlę. Megztukas ir kelnės iš tos gaisro nakties. Atrodo, tarytum ką tik būtų ištrauktas iš jūros. Vis dar negyvas. Torai pasirodė – ilgas, slogus sapnas vis dar tęsiasi. Be pabaigos. Jis tęsis visą laiką – tai neišvengiama.

– Ką gi, gali tylėti. O man kas.

Jis lėtai nuėjo į svetainę ir kažkur pasirausė. Paskui grįžo su paketėliu. Padėjo jį ant darbastalio priešais Ingridą.

– Prašom! Dovana iš miesto.

Ši vasara buvo nuostabi. Iki vėlaus vakaro atviri langai. Ore nesiliaujantis kirų klyksmas. Vandenyje – ledjūrio menkių pliumpsėjimas. Beveik nenusileidžianti saulė. Virtuvė užlieta švelnių besibaigiančios vasaros garsų. Toros šnerves glostė malonūs šieno, žolynų ir gėlių kvapai. Ir staiga pasaulio nebeliko. Nebeliko gyvenimo. Ak, nejaugi jis jau grįžo?

Bet jis čia. Įteikė motinai paketėlį, ji tylėdama lėtai išvyniojo. Stropiai nusišluosčiusi rankas išėmė dovaną. Balta vasarinė suknelė! Plastelėjo ir nuvilnijo lyg koks stebuklas. Tarp Henriko ir mamos.

Tora stovėjo išpūtusi akis, vis dar nežengdama į kambarį. Žiūrėjo, kaip motina padėkos. Padavė jam ranką. Juodu atrodė lyg du nepažįstamieji nebyliame kine. Trūkčiojantys, komiški judesiai. Krutančios lūpos. Beprasmiškai. Ir viskas – perniek…

Ingrida iš padilbų dar kartą nužvelgė suknelę.

– Baisiai graži… matyt, daug kainavo…

– Nepradėsim skaičiuoti.

Jis stovėjo priešais Ingridą. Akimirką pasirodė, kad ketina ją apkabinti. Tačiau rankos nekilo.

Pagaliau Tora suprato, kas ją nustebino. Ne paketėlis. Ir ne tai, kad jis visiškai blaivus. Kad pasisveikino ir nevožė antausio. Ne – jo balsas. Tvirtas ir linksmas. Torą nukrėtė šiurpas. Tiesiog nesuderinama. Sunku patikėti. Tarsi tas žmogus būtų dar pavojingesnis, nes jo balsas skambėjo kaip… kaip dėdės Simono…

Vakarieniaujant jis kažką tyliai pasakojo motinai. Tora neišdrįso pasakyti, kad jau pavalgė Bekejorete. Ant jos lėkštutės gulėjo neprakąsta duonos riekė. Tačiau dėl to niekas jos nesubarė. Tą vakarą Elizifos vaikigaliai bildėjo kažkaip neįprastai. Keliu nuriedėjo nesuteptas dviratis. Išgirdo, kaip prieplaukoje kažką pašaukė Jorgenas. Tora galėjo tiksliai atskirti, iš kur atsklisdavo garsai. Iškart suprato, kad šūktelėta tarp betoninės ir medinės prieplaukų. Pažinojo visus Šimtabučio garsus. Pakrantės taip pat: ir garsus, ir balsus. Tačiau dabar, kai parvažiavo jis , jo balsas nederėjo tarp kitų.

– O tu suaugai, – nužvelgė jis ją. Jos kūną išpylė prakaitas. Širdį apėmė dar nepamirštas šleikštulys. Jie dar nebaigė vakarieniauti, o jai prisireikė į lauką.

Nesiryžo pakilti nuo stalo. Juk tuomet jis turėtų progą nužvelgti ją visą. Ji turi tučtuojau pranykti jam iš akių. Užsikniaubdama ant stalo ji susmuko.

Nebuvo pratarusi nė žodžio.

Ingridos rankos nervingai grabaliojo staltiesę. Sutrikusi žvilgsniu ji sekiojo Torą. Akys maldaute maldavo. Akimirką jų žvilgsniai susitiko. Ūmai Tora atsitiesė ir šovė:

– Taip.

Henrikas krūptelėjo. Bet neprasižiojo. Toros viduje it gležnas daigelis prasikalė viltis, kad bus įvykęs stebuklas. Kad visi praeities įvykiai – tai tik jos fantazijos. Akimirksnį ji buvo linkusi viską užmiršti. Kad tik jis būtų tapęs kitoks. Pakeitęs mintis ir elgesį.