Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Tačiau Torai teko matyti tiek daug permainų, patirti tiek daug klastos, išgirsti tokių dalykų iš neva patikimų žmonių, kad apsisprendė ji labai greitai. Šitaip ilgai nesitęs. Sėdėjo suspaudusi šlaunis ir laukė. Duonos riekės nepalietė.

Kai jis antrą kartą nuėjo į svetainę ir, atsinešęs kitą paketėlį, padėjo priešais Torą, išspausti iš savęs „ačiū“ ji neįstengė. Neįstengė paliesti paketėlio. Juto vien šleikštulį.

Ingrida išpakavo medinę skrynutę. Joje gulėjo smeigtukas iš raudonų stiklinių karoliukų.

Henrikas išsilaikė blaivus. Niekur nekėlė kojos iki pirmadienio ryto. O tada nuėjo į Dalo įmonę prašyti darbo.

Kol jis buvo namie, Ingrida vos kvėpavo. Neįmanoma patikėti tokia laime. Dalas, pavyzdžiui, nepatikėjo. Tiesa, Ingridos Tostės vyrą laikinai jis priėmė. Tačiau paaiškino, kad nuolatinio darbo neduosiąs. Eilėje laukia kiti, kuriuos įdarbinti buvo seniai pažadėjęs.

Henrikas šiek tiek paniuro. Pabrukęs kepurę po pažastimi išėjo neįsiforminęs.

Dalas atsiduso. Į Salą grįžo tas parazitas. Na, ką gi. Reikia saugoti viską, ką įmanoma padegti.

Henrikui pakako proto neužsukti į Otaro krautuvę. Aplenkė jis ir Simono žuvų įmonę. Verčiau patraukė Veteno link. Žmonės matė jį sparčiai kopiant keliuku aukštyn. Kol negerdavo, Henrikas buvo eiklus. O šiuo metu jis negirtas. Neįtikima. Ėjo aukštai iškėlęs galvą. Mačiusiųjų nuomone, per aukštai. Su visais sveikinosi, ir tie buvo priversti linktelėti galvą.

Kai pragyvenęs visą savaitę nė karto neužsuko į Tobijaso trobą, vyrai pamažu ėmė šaipytis. Matyt, jis dar atmena tą naktį, kai, sūpuojamas ant nukeltų Tobijaso trobos durų, tąsėsi vemdamas jūros vandenį, kol iš naujo prisikėlė gyventi. Ir apskritai šiam vyrui kalėjimas, matyt, pasirodė nelyginant kokia kelionė į Ameriką, iš kurios galima grįžti pasikėlus į puikybę.

Patogiai išsidrėbęs virtuvėje stalo gale, jis traukė suktines ir skaitė senus laikraščius. Iš pažiūros atrodė patenkintas. Tačiau vargiai būtum įspėjęs, kas iš tikrųjų dedasi Henriko Tostės makaulėje. Ingrida jautėsi tarsi už gerklės laikoma. Tarsi į nelaisvę pakliuvusi. Jos atmintyje jau buvo nublankęs bendras gyvenimas su galustalėje suktinės dūmuose skendinčiu vyru. Jo buvimas varžė sumanytų darbų eigą. O įdėmus žvilgsnis trukdė užsiimti būtiniausiais reikalais. Ji pagavo save besiilginčią ano gyvenimo, kai jo nebuvo… O jis dar nė lašo nepaėmęs… Jai pasidarė gėda. Baisiai gėda. Dabar, kai nereikia tramdyti jo, kad nesimuštų ir negertų, o eitų dirbti, ji tarsi nebesuvokė, kuo užpildyti jų bendrą gyvenimą. Beliko tik dirginanti neišmatuojama tuštuma. Džiaugėsi, kad greitai prasidės darbas žuvų pjaustymo ceche. Džiaugėsi ir baiminosi, kad Tora greitai išvyks į Breilaną. Kamavosi dėl Toros nepalankumo tam vyrui. Kasdien su siaubu laukė, kad pasibaigus kantrybei jis kaip nors pratrūks. Nebuvo tikra, ar išdrįs papasakoti jam, kad jau seniai susitaikė su Rakele ir Simonu. Neaptarė su juo ir to įvykio. Nebuvo įsitikinusi, ar jis pakęs tokį pokalbį. Net nepranešė, kad už Toros mokslą Breilane mokės Simonas. Bet ilgiau delsti jau nebebuvo galima.

Apie tai prabilo pati Tora.

Jiedvi su motina dar nebuvo svarsčiusios, kokius daiktus ir kada pradėti pakuoti, o Tora jau ėmė krauti savo mantą į didelę kartoninę dėžę.

Kaip įprasta, Henrikas sėdėjo virtuvėje stalo gale ir rūkė. Pro radijo traškesį į dūmuose skendintį kambarį sklido muzikos garsai. Per virtuvę į kamaraitę Tora tempėsi savo kartoninę dėžę.

– Ką gi darysi su ta didele dėže – gal išsikraustai?

Prasiviepęs jis kryptelėjo galvą dėžės link.

– Taip. Kitą savaitę važiuoju į Breilaną.

– O… Ką ten veiksi?

– Lankysiu gimnaziją, – ramiai nuskambėjo jos balsas.

Tora nusistebėjo, kad jai pavyko atsakyti. Bet jo kandžiam juokui nebuvo pasiruošusi. Ji tik manė, kad jis perpyks ir skels antausį. Kad ims siautėti ir, nulėkęs į kaimą, užsipils akis.

Pasigirdęs kvatojimas skambėjo įžūliai ir žudomai. Baisiau būti negali. Tai pranašavo artėjantį pavojų.

– Gal judvi su motina gavote palikimą? Ar tu įsivaizduoji, kiek kainuoja gyventi ir mokytis Breilane?

– Taip, dėdė Simonas paskaičiavo.

Pasisukusi į jį šonu, Tora atsakinėjo toliau. Prisivertė pažiūrėti jam į akis. Pastebėjo, kad jame kažkas užvirė. Jo veidas ėmė artėti. Kaip ir visas kūnas. Prisigretino. Jau ir visai arti. Motina buvo bepuolanti gelbėti.

– Jei Simonas apskaičiuoja, tai mes nuo to daromės turtingesni? Ką?

Tora laukė smūgio. Gindamasi atsivėdėjo, bet smūgio nebuvo.

– Dėdė už mane mokės, – lyg iš šulinio gelmės pasigirdo jos balsas. Ir apskritai kam gi reikia būti išgirstai?

Henrikas nustėro. Traukdamasis atatupstas varstė jas akimis.

– Šit kaip, – tarė po valandėlės. Ir atsisėdęs stalo gale ėmėsi ramiai sukti cigaretę. Kambaryje įsivyravo šiurpi tyla. Pranašaujanti pavojų. Tarsi prieš pat netramdomą proveržį. Torą išpylė prakaitas. Iš rankų iškrito dėžė. Tai ją pažadino. Skubiai čiupo ją ir spruko į kamaraitę.

Kai durys buvo aklinai uždarytos, ją apėmė drebulys.

Trumpam prisėdo ant lovos. Susivokė kur esanti. Paskui staiga pakilo ir ėmė lėtai ir tvarkingai pakuoti tuos kelis menkus drabužėlius, kuriuos laikė komodoje ir spintoje. Jai nė į galvą nebuvo atėję, kad tai daryti teks nepasitarus su motina. Dabar jau po laiko. Bet susikrauti būtina. TUČTUOJAU!

Nedarbas užsitęsė.

Ingrida buvo išeikvojusi visas atsargas. Otaras jau kelis kartus įsirašė kreditan paimtus reikalingiausius produktus. Darbo žuvų pjaustymo ceche nenusimatė dar porą savaičių.

Galustalėje sėdėjo Henrikas ir rūkė. Kol kas dar blaivus. Belieka tik džiaugtis, galvojo Ingrida.

Tora nuėjo į Bekejoretą. Pasikvietė Rakelė, nutarusi pamaloninti ją prieš kelionę į Breilaną.

Ingrida nežinojo, ko griebtis. Pinigų neužteko. Kreiptis į Simoną nevaliojo. Jis ir taip mokės už kambarį, vadovėlius ir mokslą, betrūksta, kad mokėtų už maistą ir kelionę. Nunėrusi galvą Ingrida ranka apsiuvinėjo išeiginės lensmano žmonos suknelės kraštus. Reikės paprašyti, kad sumokėtų iškart. Nuneš nedelsdama, šį vakarą.

Šiaip ar taip, jųdviejų su Tora išlaidoms to neužteks. O kad atsirastų valytojos darbas, bet dar geriau – siuvimo! Kad tik greičiau imtų veikti pjaustymo cechas. Besiūdama įsidūrė pirštą, reikėjo nusiplauti ir luktelėti, kol baigs kraujuoti.

Jos akys nukrypo į galustalėje sėdintį vyrą. Pagalvojo – gal reikėtų išsiaiškinti. Negali gi jis ten kiurksoti visą gyvenimą. Baigsis girtavimu.

– Henrikai, ar turi bent kiek pinigų? – ūmai paklausė ji.

Kambaryje jie buvo vieni. Juodu juk sutuoktiniai ir turi dalytis džiaugsmais ir vargais. Savaime suprantama, kad žmona gali paprašyti vyro pinigų.

Henrikas paniekinamai nusižvengė.

– Prašyk Simono, gal jis tau ką turi!

Ingrida suprato – geriau būtų patylėti. Bet ji pasakė.

– Juk gana to, kad Simonas mokės už mergaitės mokslą ir kambarį.

– Šit kaip, argi pakanka?

– Gal ir mudviem reikėtų šiek tiek…

– O?

Ji nežinojo, kaip atremti tą nepažįstamą, kupiną paniekos ramumą. Buvo neįprasta. Baimindamasi laukė, kad jis smogs, bet taip neatsitiko. Tai išsekino visas jėgas, ir aiškiai mąstyti ji jau nebeįstengė.

– Ar būtina šitaip? Gal galėtum susirasti ką veikti? Ar visur bandei teirautis darbo?

– Taip! – nukirsdamas pokalbį nirtingai suurzgė jis. Ji suprato ir daugiau nebekalbino.