Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

O Simonas jautėsi lyg karalius savo valdose. Tora matė, kaip vos sutikęs tuoj pat čiupo į glėbį Rakelę. Matė, kaip iškėlė ją aukštyn. Tora nenugirdo, ką jis sakė. Tik žiūrėjo į jo lūpas. Plačią šypseną. Ar gali vyriškos lūpos būti tokios?

Prie durų Tora prisėdo ant suolo.

Ingrida nuėjo padėti į laikinai įrengtą virtuvę. Ten buvo viryklės ir visi reikalingi produktai, o visa kita ruošė nameliuose. Moterys nesiliovė garbstyti naujųjų namelių. Taip puiku. Baltomis, raukiniais puoštomis prijuostėmis, kurias prisijuosdavo tik per misionierių ar moterų draugijos renginius, jos noriai ėmėsi aptarnauti. Šmižinėjo po salę džiugiai klegėdamos.

Tora sėdėjo ant suolelio visai užsimiršusi. Spoksojo, kaip viena po kitos leidžiasi šokti poros. Languota suknelė, pablyškęs veidukas, o jame – didžiulės atidžios akys. Sėdėjo ir žiūrėjo, o jos niekas nematė. Lyg nepastebimo, pilko žuvėdrų jauniklio dideliame įspūdingame paukščių turguje. Pakrantės gyventojai buvo iškedenę savo darbines plunksnas. Palikę namuose didelį nebylų rūpestį dėl praeities ir ateities. Nuolatos tvyrančią baimę dėl sąskaitų ir nedarbo. Bejėgiškumą prieš nuleidžiamus iš viršaus sprendimus. Visa tai liko ankštuose jų būstuose. Nuslopinta ir pradanginta iš akių bent jau vienam vakarui, vienai nakčiai.

Visur skimbčiojo buteliai. Neteisėti, bet, laimei, nematomi. Ir vis dėlto visur esantys.

Žvaina, perregima Nordlando vasara. Pasislėpusi už žuvų dėžių smagiai kliuksinti į drovių mergaičių gerklytes.

Simonas šoko. Nusimetęs švarką. Liemenę. Abiem rankom apglėbęs truputį sulysusią Rakelę, įsikirtęs akimis į ją vieną. Jam ne galvoj didžiulė sąskaita už mėsos kalną troškiniui. Ant kaktos gulė jau spėję sudrėkti šviesūs banguoti plaukai. Užstojęs savo plačia, stamantria krūtine jis tarsi sergėjo savo moterį. Po daugelio mėnesių baiminimosi, kad gali jos netekti.

Vyras, apgobęs sergstimą moterį saugiu nugaros puslankiu – tai seniausias ženklas, bylojantis apie žmoniją.

Tora suprato, kad dėdė Simonas nėra panašus į kitus vyrus. Seniai suprato. Tačiau dabar ji tai matė . Iš tolo. Šokantį. Sklandantį. Neįprastai. Jaukiai.

Tada ji buvo valtelėje. Per gaisrą. Juto Simono alsavimą į veidą. Juto šėlstančios širdies dūžius, pasklindančius po savo kūną. Bet dabar kas kita. Kažkas jai darosi. Viskas keičiasi. Ir laikas. Jo pažadas leisti ją į gimnaziją. Jo žvilgsnis, kai teta gulėjo ligoninėje. Kaip vaiko.

Salėje Tora akimis susirado Simoną. Šildėsi po jo džiaugsmo sparnais. Suleido savo laibus pirščiukus į jo šviesius plaukus. Pajuto prakaitą ir šilto šieno dulkes.

Tada šienaujant, pievoje. Ji matė, kaip sušilęs jis nusimetė marškinius. Priešais ją – nuoga krūtinė. Lyg stiprus smūgis į papilvę. Grėslumas išnyko. Neteko galios.

Ji sugrąžino Simoną į šokių salę. Staiga jis paliovė sklandęs. Virto įprastu ir nepasiekiamu kūnu. Kaip bet kuris kitas, besisukantis šokio sūkuryje. Mat Tora buvo mačiusi. Iš gėdos užsiliepsnojo skruostai. Ji skubiai pakilo ir nuėjo pas moteris.

Jai atėjus Ingrida pakėlė akis. Apsidžiaugė. Tora ėmėsi darbo. Tačiau viską darė nenoriai. Pati sau jautėsi lyg svetima. Apie tetą Rakelę nė nepagalvojo. Mintyse glūdėjo kažkas kita. Bet ne teta. Pernai. Ji išvydo Simoną, kai Bekejorete prižiūrėjo gyvulius. O Rakelės ji ilgėjosi . Be jos virtuvėje trūko jaukumo.

Aukštyn kilo pypkių dūmai, garai ir talko dulkės. Tiršti debesys lūkuriavo palubėje. Vyrai buvo išbarstę du nemažus maišelius talko, kad „šokių liūtai“ neturėtų dėl ko prikibti. Moterys spygavo šokdamos suktinį. Sukosi, net padai svilo!

Netikėtai priešais Torą, įsikibusi į parankę dviem vyrukams iš Dalo įmonės, atsirado Solė. Ji leipo juokais: buvusi pasivaikščioti ir suglamžiusi žaliąją taftos suknelę.

Dabar ji norinti, kad Tora pašoktų su vienu vyruku. Tamsaus gymio didžiaakiu neklusniais juodais kirpčiais. Jo namai buvo dar toliau į šiaurę. Praeidama pro pastolius Tora buvo girdėjusi jį smagiai besikeikiant. Jo čaižus švilpavimas aukštai po dangaus skliautu rėžė ausis.

Kartą jai iš paskos jis paleido savo kepurę.

Dabar stovėjo prunkšdamas ir kvietė ją šokti. Solė sakė, kad ji turinti suvesti jaunus žmones, nes priešingu atveju Saloje nebus nieko gera.

Tora nežinojo, kur dėti rankas. Atrodė, kad šokių aikštelė nepasiekiamai toli. Grindys slidžios. Besisukdami liejosi į vieną veidai. Vaikinas juodais kirpčiais išaugo priešais ją lyg didžiulis kalnas. Nepratarė nė žodžio. Ištempė ją šokti. Tora stengėsi prisiminti šokio žingsnius, kurių buvo išmokiusi Solė.

Jiedvi su Sole sukosi valso taktu, kol Torai apsvaigo galva ir gale gerklės atsistojo glitus kamuolys. Ji tik prisimena, kad buvo nepakenčiamai karšta, šleikštu ir – linksma. Šokio žingsnių neprisiminė, neįstengė.

Vaikinas, vardu Ogė, mėšlungiškai ją spaudė. Visą laiką kvėpavo pro nosį tiesiai į ją. Ji nežinojo, ką daryti. Kaustė tas rankų prisilietimas. Ji troško, kad tai pagaliau baigtųsi, nes buvo šlykštu.

Jis buvo paėmęs dėl drąsos ir kartais, smarkiai prisitraukęs ją artyn, svyrinėdamas pasileisdavo suktis.

Atsirėmęs į sieną vaipėsi Jorgenas. Šalimais jo stoviniavo mokyklos draugų būrys.

Iš gėdos Tora kaito lyg žarija. Kaip Solė galėjo taip padaryti! Pakišti jai tą berną! Ūmai ji ištrūko jam iš rankų ir puolė pro duris.

Jis pasivijo. Sustojo šnopuodamas, apstulbusia, kvailoka mina.

– Ko pabėgai?

– Nenoriu daugiau…

– Ko putiesi?

– Esi įkaušęs…

– O ką? Visi vyrai įkaušę.

Dabar, kai nebegrėsė šokimas – Tora įsidrąsino.

– Šikau. Man nerūpi girtuokliai, – žėrė ji.

Jis stipriai sugriebė jai už rankos. Jėgos jam nestigo. Akys žaibavo. Jinai jį suerzino.

– Paleisk, – tarė ji.

– Ne, – nukirto jis. – Turėsi su manim pašokti. Aš tau parodysiu, kad nesu girtuoklis!

– Susirask kitą.

– Ne.

Kiek pasvyravęs, jis laisvąja ranka nusibraukė panosę. Tora vis bandė ištrūkti.

Tada netikėtai išdygo Simonas.

– Tai gal turi noro apsukti kelis ratus su tuo senoliu? – paklausė bernas aprimęs.

Kas žino? Ar dėl neginčijamo suaugusio vyro autoriteto? Ar dėl mergaitės užsiožiavimo? Ar dėl slypinčios viduje kažkokios šėtoniškos galios, ar dėl užpiltų akių – bet Ogė staiga pajuto pašėlusios jėgos antplūdį. Savaime pakilo kumštis ir smogė. Pataikė. Net pats nesitikėjo. Jauniklio kumštis plojo Simonui į nosį. Ištryškęs kraujas aptaškė už nugaros boluojančią sieną. Raudona srovele lašėjo ant išlygintų marškinių. Tai truko keletą akimirkų.

Po to – geležinė ranka negailestingai griebė už gerklės. Per savo kvailumą ir įkaušimą geltonsnapis šiaurietis Ogė net nenumanė, su kuo prasidėjo.

Simono kantrybė turėjo ribas. Apie tai jis nemąstydavo, nes išbandymų pasitaikydavo retai. Bet stuomeningas ir linksmas Simonas galėdavo taip įtūžti, kad pats nesuvokdavo ką darąs. Tikėjimas žmonėmis ir naivi nuostata, kad jo pasaulyje gėris visagalis, o blogis – tik kažkokia parodija, buvo tokie stiprūs, jog tai sutrikdžius jam regėdavos, kad griūna tikrovė. Ištverti padėdavo tik jame glūdintis pyktis. Mat Simonas nebuvo pratęs, kad kas nors griežtų ant jo dantį.

Dabar jauniklio kumštis parodė dar egzistuojant lašą prieš jį nukreiptos tūžmasties.

Jis tėškė bernioką į prieplaukoje stovintį skalavimo lovį. Ir tas liko gulėti tarsi ant sūpuojančios lentynos. Kad išlakstytų girtumas. Gulėjo ilgai. Niekas nepuolė jam padėti. Užuojautos atvykėlis nesulaukė.