Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Atlaikęs tokį sunkų svorį, lovys smarkiai įsisiūbavo. Paskui nurimo ir liko dūbsoti kaip pirma. Niekam nerūpėjo geltonsnapis padauža, sukėlęs muštynes tokiu laiku ir tokioje vietoje. Ir dar su tokiu vyru! Mat žmonėms buvo aišku, kas sumokėjo už mėsos troškinį ir kas valdo naujausią salyno žuvų įmonę.

O neišmanėlis tysojo nubalintame prieplaukos lovyje po atviru dangumi tarp slopiai dejuojančių kirų. Švarko rankovė perplėšta, lūpa mėlyna iki pat panosės. Niekas nekreipė į jį dėmesio, niekas nesisielojo. Niekam ir į galvą neatėjo psichologiškai paaiškinti jaunojo kavalieriaus poelgio šokių debiutu ar pragaištingu alkoholio poveikiu nesusitupėjusiai jaunai sielai.

Mat Simono marškiniai buvo aptaškyti krauju, ir miškas paslaugių rankų valė dėmes šaltame vandenyje suvilgytomis languotomis šluostėmis.

Tora nukūrė į išvietę. O kur kitur pasidėti? Perštėjo akys. Stipriai užsimerkė. Iš gėdos. Ar šitaip bus visada? Ir kodėl kaip tik šį vakarą? Ar sulauks gyvenime tokio įvykio, kurio niekas nedrįs apdrabstyti purvais?

Lauke išgirdo Rakelės balsą. Ji beldėsi į duris.

– Tora?

Abejodama ištarė pusbalsiu:

– Tora, tai aš, teta. Atidaryk!

Tora atrakino duris. Atsirėmė į durų staktą. Nudelbė žvilgsnį į žemę.

– Tu nekalta, kad vyrai kvailioja. Eime, brangute. Eik pašokti. Simonas gailisi, kad įsivėlė. Jam pasirodė, kad vyrukas įkyriai lenda… Ar ne taip buvo?

– Jis išgėręs…

– Taip, žinoma. Nebegalvok apie tai. Simonas pašoks su tavim. Eime. Negalima šitaip susigadinti pirmojo šokių vakaro.

Prieblanda. Ant stalų – žvakių švieselės. Lyg plazdančios saulutės. Suspindusios savaime. Kur nėra dangaus skliauto, kur neapsilanko metų laikai. Tarp nubaltintų sienų, patalpoje, kuri neskirta pokyliams rengti.

Žmonės siūbuoja. Nesustodami. Kūnų, rankų ir kojų raizginys. Blyškūs veidai. Rankos susipynusios.

Šokdamas Simonas laikė ją atokiau nuo savęs. Tora stebėjo ranką, kuria jis buvo apglėbęs jos liemenį. Tarsi ši kažką laiduotų. Budriai nuo kažko saugotų. Saugotų nuo visko. Jis šaipėsi iš savo dėmėtų marškinių. Laikė ją apglėbęs atsargiai, tarsi reikėtų apginti abiejų gyvybes. Jos ranka susiliejo su šilta ir sausa jo delno oda.

Sužadintos visos juslės. Nuo jo dvelkė Bekejoretu. Salsvais prieskoniais. Šienu, oru ir saule. Atlėgo įtampa, sukaustydavusi ją kam nors prisilietus. Apėmė palaima ir atsipalaidavimas. Bet ji išliko budri ir nežinia dėl ko tirtanti. Gal dėl keisto, nepažįstamo džiugesio.

– Tau visada reikia šitaip šukuotis, Tora.

Ji pakėlė akis į Simoną. Susitikus jųdviejų žvilgsniams plykstelėjo kibirkštėlė. Tik akimirką. Besišypsantis jo veidas kaipmat įgavo globėjišką suaugusio žmogaus miną.

Tačiau ir Simoną tai paveikė. Jis suglumo. Nieko nesvarstė. Nesigilino. Tik laikė ją atokiau nuo savęs. Gyrė suknelę ir kad puikiai mokanti šokti. Bet kažkodėl neprisivertė pasakyti nujaučiąs, kad viena iš mokytojų – Rakelė. Nebeįstengė ištarti to vardo.

Tora pamatė, kad Solė šoka su Otaru. Ne itin linksmas vaizdelis. Juodo kostiumo sukaustytas Otaras ir energinga, žydinti Solė. Kažkaip nederėjo. Tora nesuprato, kas tarp jų bendra. Kaip atsitiko, kad juodu šoka kartu. Tačiau ji linki Solei sėkmės! Ypač dabar. Solei, atsitempusiai tą šlykštų darbininką iš Dalo įmonės! Solei, panašiai į damą – neatpažįstamai ir neprieinamai.

Sukilo daug prieštaringų jausmų. Šiame nuo žvakių ir muzikos persimainiusiame pasaulyje gėris tapo blogiu, blogis – gėriu. Panašiai kaip kaimo kino mechanikui nuolat rodant tą patį filmą kurioje nors vietoje įplyšdavo juosta, reikėdavo ją nukirpti ir suklijuoti, o paskui sėdintiems kino salėje belikdavo tik spėlioti, kokie įvykiai dėjosi tarp dviejų suklijuotų juostos galų.

– Beje, radau tau Breilane kambarį, – tarė Simonas.

Staiga jam pasirodė, kad turi dar kažką pasakyti.

– Kurioje vietoje? Pas ką? – žemiau pasigirdęs Toros balselis jo nepasiekė. Kad išgirstų, Simonas pasilenkė ir priglaudė ausį prie pat jos burnos. Tą svaiginančią nepelnyto artumo akimirką sudrebėjo visas pasaulis.

– Pas senutę, kuri gyvena viena dideliame name. Galėsi gyventi palėpėje. Iš pokalbio telefonu pasirodė maloni. Dėl nuomos mudu su ja susitarsime. Už didįjį kambarį prašo šešiasdešimt kronų per mėnesį. Vėliau pakalbėsime daugiau. Ji man skambino šiandien. Šitas rūpestis atpuolė.

Rūpesčiai!? Baigėsi. Tora nebejautė jokių rūpesčių. Ji nuėjo ten, kur buvo sustatyti stalai, ir gavo troškinio lėkštę. Atsisėdo drauge su Rita, Jorgenu ir kitais bendramoksliais.

Netikėtai visi sužiuro į ją. Tora šypsosi! Jiems tai staigmena. Tiesiog neįtikima. Iš kur tas pasikeitimas? Tora šypsosi! Rusvi plaukai, nuolat kietai pinami į kasas, šiandien gobia veidelį tarsi garbanotas debesis. Viena aptarnaujanti moteriškė tarė Ingridai, kad mergaitė darosi labai panaši į savo tetą.

Ingrida dirstelėjo į Torą ir linktelėjo galvą. Ją užliejo šilumos banga. Ir ne dėl to, kad Tora panėšėja į Rakelę. Ji matė tai, ko nematė niekas kitas. Lūpos virptelėjimą. Stamboką, kumptelėjusią nosį. Akis. Visa tai iš kitur… Ją apėmė džiaugsmas. Visada apimdavo. Tuo džiaugsmu su niekuo nesidalijo.

Fritsas priėjo prie stalo, kur sėdėjo jaunimas. Visą vakarą jis nesitraukė nuo tėvų. Nešoko, neturėjo saviškių draugijos. Dabar pastebėjo Torą. Jam grįžus juodu dar nesimatė. Jis dar labiau išstypo. Kaip tikras vyras, vilkėjo solidžiu gabardino kostiumu. Ne kokiu išaugtiniu, pirktu konfirmacijai. Buvo tapęs neatpažįstamas ir suaugęs kaip Solė.

Tora sutriko, tačiau pasitraukė padarydama jam vietos. Jorgenas vyrišku gestu atkišo cigarečių pakelį, bet šis atsisakė. Tora nužvelgė jo rankas. Stambios, kaulėtos. Guli ant raudono gofruoto popieriaus staltiesės. Rausvas ilgų plonų pirštų su išsišovusiais krumpliais kontūras. Prisiminė, kaip sėdėdama ant apkloto žiūrėdavo į juos… Apsimesdama skaitanti…

Kada tai buvo… Ūmai akyse stojosi lengvai žaginių vielą lankstančios Simono rankos. Stiprios, įdegusios. Vyriškos. Negrasios. Žiūrėjo, kaip jos darbavosi geležiniu strypu rausdamos duobes žaginių kuolams susmeigti. Juto jas šokdama. Fritso rankos tarsi sunyko, priblėso kaip malonus prisiminimas iš to meto, kol dar grėslumas nebuvo visko suniokojęs, užtvindęs krauju kambarį, kuris nebeturėjo durų. Fritsas priklausė tiems laikams, kai ji dar nepažinojo šlykštybių. Laikams prieš gaisrą, prieš valtelėje stovinčio vyro pašėlusius širdies dūžius.

Torai pasirodė, tarsi sėdėtų greta paukštelio sužeistu sparnu. Širdį užplūdo gerumo banga – berniukui ir jo nebyliam pasauliui. Pasilenkė arčiau ir pasveikino sugrįžusį. Supratęs, ką ji nori pasakyti, jis nusišypsojo. Panirę į savo pasaulį, kurį laiką juodu kalbėjosi ženklų kalba.

Prie durų stovėjo motina. Randi. Įbedusi akis į šiuos du prie stalo sėdinčius jaunuolius. Visą likusį vakarą jos žvilgsnis glostė rusvaplaukę, papurgalvę mergaitę.

Tora pašoko ir su nerangiu ilgšiu Jorgenu, ir su triukšmadariu Ole, taip ir nenusiėmusiu nuo galvos kepurės. Neatitraukdama akių Randi tarsi siuntė Torai laiminančią, teigiamą energiją.

Ėjo namo. Nemenkas būrys. Jauni ir seni. Vieni, gerokai įkaušę, rėkavo ir dainavo. Kiti, susikibę už parankių, nekreipė dėmesio į nieką. Dar kiti šnekučiavo ir klausėsi pasijuokdami ar įterpdami kokį žodį.

Šioje grupelėje buvo Ingrida, Tora, Rakelė ir Simonas. Jis ėjo apkabinęs abi seseris ir tyliai šypsojosi. Tegul plepa kiti. Jų buvo gal dvylika ar trylika, tolstančių pašlaitėmis nuo kaimo. Akylai viską stebėdama Tora žingsniavo šalikele.