Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Stojo sunki tyla. Ingrida vėl ėmėsi siuvimo.

– Tau reikėjo pasirinkti Simoną, ar ne, Ingrida?

Ji nustebusi pažvelgė į vyrą.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Tik tai, kad gailiesi išleidusi Simoną iš rankų. Juk pirmiausia tu jį užkabinai. Kai jis atvyko čionai, į Salą. Jis tave ir šokdindavo, ir lydėdavo namo. Būtum pastojusi nuo jo, dabar sočiai gyventum. Na?

Iš nuostabos Ingrida tik išpūtė akis.

– Apsaugok Dieve, ką tu kalbi? Tarp mudviejų su Simonu niekada nieko nebuvo. Jam visada rūpėjo Rakelė.

– Todėl tu ir sėlindavai pas Simoną, kol aš tupėjau kalėjime? Lengvai jis rado paguodą, kol Rakelė gulėjo ligoninėje, a? Manai nežinau, kad judvi ten gyvenote? O mokėjo deramai, ar ne? Tau ir Torai?

Ingrida susikaupusi daigstė nematomomis siūlėmis. Kryželiu, užkabindama adata du audinio siūlus. Tikrino, kaip atrodo iš gerosios pusės. Matyti? Ne, nesimato.

Siuvo, kol pabaigė. Nekalbėjo nei apie pinigus, nei apie Simoną. Ingrida suprato, kad gyvenimas ir toliau tekės sena vaga, jei pati nepasistengs ko nors pakeisti. Protas buvo tarsi suaižytas, nenusimatė jokio, kad ir menkiausio džiaugsmo. Priešais – virtinė naktų, ilgų, dygių lyg erškėčiai, be šilumos.

Baigėsi tuo, kad pinigų kelionei ir maistui gyvenimo Breilane pradžiai davė Simonas su Rakele.

Salono prieblandoje prie stalelio kavą gėrė Rakelė, Simonas ir Tora, lyg ji būtų suaugusi ir savarankiška. Pinigai gulėjo vokelyje. Lyg neįpareigojanti dovana – laiško pavidalu. Į akis nekrito. Bet jo turinys lėmė tiek daug. Prie jų laiško atplėšti negalima. Galima parodyti dėkingumą. Tačiau atvirai džiaugtis gauta išmalda elgetai nedera. Juk vokelio turinys turi išlikti nežinomas. Reikia padėkoti, o ne domėtis, už ką ir už kiek. Taip dera elgtis Bekejorete.

Torai atrodė, kad ji turtinga, atsirado saugumo jausmas. Kartoninė dėžė jau surišta virve. Ji tik susidės į motinos senąjį lagaminą paskutinius reikalingiausius daiktus – ir viskas. Liko viena diena.

Elizifos Dievas išgelbėjo Torą nuo naktinės pamainos Dalo įmonėje. Motina visą laiką buvo namie. Jau galima tikėtis, kad viskas klostysis sklandžiai. Žinojo, kad jis namuose, sėdi galustalėje. Bet tai jau nebedusino. Nebekėlė pavojaus. Netrukus ji ramiai išeis pro duris.

Per šviesias užuolaidas plūdo rugpjūčio sutemos. Melsvos. Liejosi kažką jai žadėdamos. Nušvietė širdį. Priešais ją – šešėliuotas Simono veidas. Jo marškinėliai trumpomis rankovėmis.

Jam pasukus galvą sujudėdavo kaklo raumenys. Per juos perbėgdavo šešėliai. Ruože tarp šviesos ir šešėlio tarsi atgydavo rankų oda.

Tą vakarą Ingrida išėjo su reikalais. Palikusi vyrą Šimtabutyje, nunešė lensmano žmonai suknelę. Su savimi turėjo dar vieną. Henriko dovanotą. Atvežtą iš miesto. Pasiūlė išvaizdžiai oriai poniai. Užsiprašė šimto kronų. Paskui – aštuoniasdešimties. Šešiasdešimties. Gūžtelėjusi pečiais lensmanienė galiausiai nupirko ją už šešiasdešimt, nors, anot jos, „sezonas“ jau buvo pasibaigęs.

Akimirką tarp jųdviejų subangavo ta balta lengvutė suknelė. Paskui Ingrida stumtelėjo ją nuo savęs, čiupo pinigus ir išbėgo.

Taip, teisybė. Baltų suknelių sezonas jau buvo pasibaigęs. Ingridai jis išvis niekada neateidavo.

Ji grįžo namo ir paruošė galustalėje sėdinčiam vyrui vakarienę. Tarp jos antakių įsikirto grasus brūkšnys. Jis buvo toks netikėtas, kad net privertė vyrą laikyti liežuvį už dantų. Valgė tylėdami.

Salą apgobė rudens vakaras. Suspindėjo gelsvi atšvaitai iš vakarų. Nutvieskė aplink Šimtabutį senųjų medžių lapiją. Įspindo languose siųsdami paskutinius auksinius spindulius dvejetui prie vakarienės stalo. Tačiau veltui. To nepastebėjo nė vienas jų. Kambarys buvo pritvinkęs slopinamos neapykantos. Nieko neįprasta. Bet nauja buvo tai, kad dabar ji stipriau sklido nuo Ingridos nei nuo jo. Sąskaita suvesta.

Jai beliks rūpintis tik savimi. Pagaliau Ingrida susivokė, kad nuo šio laiko ji lieka viena. Tora išvažiuoja.

Iki pat šios dienos ji vengė tos minties. Bet kai tik suknelė pakeitė šeimininkę, ji tarsi praregėjo. Grįžtant namo jai prieš akis lyg kaleidoskope mirguliavo besikeičiantys viso jos gyvenimo įvykiai. Ji suprato, kad daugiau prarasti nebeturi ko. Tora jau pakėlė sparnus iš namų.

Jis išėjo. Ryžtingai nudrožė Bekejoreto kryptimi. Laikėsi atokiau nuo kelių. Nesutiko nieko. Greitai priėjo ganyklos tvorą. Tiesiu taikymu pasuko takeliu į namą. Medžiai skendėjo rugpjūčio sutemose. Aklinėjo šešėliai.

Ar jau seniai jo galvoje radosi ta mintis?

Ar nukentės kas nors atsitiktinis?

Kas galėtų sutramdyti neapykantą? Instinktus?

Gal viską lemia dėsningumai?

Brūkšnine linija labirinte nužymėtas kelias?

Nulemtas visam gyvenimui? Priverčiantis žmones eiti kaip tik juo? Ar mes esame tik įrankiai vienas kito gyvenime ir tarpsnis vienas kito kelyje?

Tora stovėjo ganykloje, pietinėje Bekejoreto pusėje.

Pro tankią lają košėsi vakaras. Dengdami miško dirvą, žalsvai mirgėjo vešlūs paparčiai. Slėpininga žalia tamsa. Žemės kvapas, budrios mintys. Tarp akmenų.

Takeliais eita žmonių ir gyvulių. Nulinkę šilojai ir smilgos. Kyšo šaknys. Ištvermingos.

Ir kas iš to, kad turi eiklias kojas, jei takas išraizgytas šaknų? Kas iš to, kad surinki į vakaro sutemas, jei ramybė sugeria visus garsus?

Iš pradžių ji nepatikėjo. Jo, matyt, ilgai sėdėta ant akmens ir tykota. Nelyginant pulti pasiruošusio žvėries! Puikiai žinančio, kad auka eis pro šalį. Tūnota gerai pasislėpus nuo Dievo ir žmonių akių. Vienumoje įtempus jusles. Klausant takeliu ataidinčių žingsnių. Lengvų, nieko neįtariančių.

Ji žaibiškai apsisuko ir nulėkė. Užkliuvo. Parkrito.

Geriau nereikia. Vyras veikė mikliai ir greitai. Buvo stiprus. Turėjo aukščiausios vyriškos dorybės – jėgos.

Parkrito į paparčių tankumyną. Tarp akmenų. Koks gražus guolis žalumoje. Kiek jaudrinančių, užburiančių vėlyvos vasaros kvapų. Ir koks tankus šios šventos žemės medžių vainikas, pasiruošęs uždengti vaizdą nuo Elizifos Dievo akių.

Mažesnė už skruzdę po amžinybės padu – mergaičiukė Tora. Smulkesnė nei rojaus sodo žiedadulkė.

Keletą kartu smogęs kumščiu jis sugriebė jai už gerklės. Gulėjo nejudėdama. Ir šį kartą ji įstengė atsiriboti nuo savo nekenčiamo kūno. Tačiau juto viską. Kūną palikę kraujavo jausmai, o akys aklai spigino į šviesų dangų. Guodėsi vargana mintimi, kad ilgai netruks, jei gulės ramiai.

Tyla sukaustė ją nepakeliamai aštriu skausmu. Visą kūną iki pat gelmių persmeigė užvirtusios medžių šakos. Plastėdamos apraizgė ją visą. Vijosi aplink kaklą. Juto, kad jos turi ir svorį, ir odą.

Paparčių guolyje pasigirdo duslūs garsai. Palei takelį rikiavosi sodriai želiantys keružiai. Tačiau stipresniojo sąjungininkai buvo tamsa ir šešėliai. Bekalbiai, nepaliekantys pėdsakų.

Akimoju ją visą nusmelkė. Ji juk truputį nutuokė apie tai. Buvo skaičiusi. Kai kur nugirdusi: toks dalykas turi teikti malonumą.

Nesąmoningai laikėsi abiem rankom įsitvėrusi šilojų. Laikėsi tvirtai. Saujos neatgniaužtum.

Gulėjo nusukusi galvą į šoną. Išplėstų akių žvilgsnis buvo tuščias. Nieko nereikia matyti. Nes to niekada neįvyko! Tik palūkuriuos valandėlę mirtyje. Ir viskas greitai baigsis. Tada surinks save į viena ir pasikels nuo tako. Apsitūlos drabužiais. Nueis pas žmones. Į šviesą, pas tuos, kurie saugūs. Tik pirmiausia reikės surinkti save į visumą. Paskui atsipeikėti. Ir atleisti sau už tai, kad esi.

Kai jis baigė ir paleido ją, ji pasikėlė ant kelių. Jautė nenumaldomą šleikštulį. Žiaukčiojo pratisai vaitodama.