Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Iš pažiūros ji neatrodė vyresnė, nei buvo iš tikrųjų. Tačiau akys ir veidas apgaulingai bylojo ją esant aštuoniolikos ar net daugiau.

Tokia buvo Tora, kai peržengė namų slenkstį ir nėrė į nepatirtą tikrovę. Šitaip bandydama atsikratyti – buvusios savęs.

Aukšta be perstojo šnekanti žilaplaukė ponia, apsisiautusi susagstoma prijuoste, užvedė ją laiptais aukštyn. Visą laiptinės sieną užėmė didžiulis veidrodis juodais lakuotais rėmais. Lipantysis laiptais žemyn visada eina į save, stebėdamasi pamanė Tora. Ir tučtuojau atsigręžė. Pasižiūrėti į savo veidą. Išblyškęs, su raudonais jaudulio obuoliukais skruostų viršuje. Pastebėjo, kad iš po palto išlindęs kyšo sijonas – gal taip ir kyšojo per visą kelionę.

Viršuje, koridoriuje, buvo kelerios durys. Spinta. Greta praustuvė. Priminė Šimtabutį. Visi dideli namai panašūs: koridoriai ir aukšti langai su tvirtomis langinėmis, ginančiomis nuo šviesos arba nuo tamsos. Į vidų neprasiskverbs džiaugsmas, o laukan neišsprūs neviltis.

Kai ponia Karlsen atvėrė duris į kambarį, pro du didelius langus į jas plūstelėjo žemos rudeninės saulės šviesa. Sienos buvo išklijuotos tamsiais šilkiniais plytų spalvos apmušalais, kurie priminė pastoriaus sodybos svetaines. Toks vienišas ir plikas prie šalto lango stovėjo stalas.

Prie sienos – siaura lova žalsvu nusišėrusiu čiužiniu. Tarsi neradusi vietos.

Dėl erdvės kambaryje sakytum grūmėsi du seni krėslai ir masyvus apskritas stalas, apdengtas veliūro užtiesalu, kurio geriausios dienos jau praeityje. Akį rėžė cigarečių išdegintos skylutės ir maisto dėmės. Virtuvinė spintelė priešingame kambario gale buvo apklota nauja klijuote. Ryškiaspalvių gėlių raštais.

Ponia Karlsen kalbėjo ilgai. Apie naująją klijuotę. Kainavusi beveik penkiolika kronų, būtinai reikėję pakeisti senąją: buvęs nuomininkas ją suraižęs, nes raikydavo duoną be lentelės. Todėl ji norinti įsileisti mergaitę. Jos nieko negadina ir neniokoja, o kuo nors pasinaudojusios sutvarko ir išplauna. Tai ji girdėjusi iš kitų šeimininkų. Tik štai dėl svečių lankymosi vėlai vakare… Tegu Tora žino apie kaimynų nuomininkę. Jos draugas svečiuojasi ir dieną, ir naktį. Kas gali džiaugtis tokiais nuomininkais? Tora tikriausiai suprantanti.

Taip. Tora suprato. Ji nedrąsiai įžengė įkandin ponios Karlsen, uždėjo ranką ant šaltos viryklės. Mąsliai nužvelgė virš lovos kabantį paveikslą. Burlaivis audroje. Kompozicija prasta.

Ponia Karlsen aprodė spintą ir puodukų komplektą. Įspėjo apie gaisro pavojų, gaižų kvapą koridoriuose. Tora tik linkčiojo dėdamasi galvon kiekvieną, kad ir menkiausią įspėjimą.

Kai ponios Karlsen svetainėje jiedvi gėrė stiprią skanią kavą ir valgė šviežias bandeles su braškėmis, Torai buvo įteikti raktai. Du senoviški raktai. Sunkūs it švininiai. Suverti ant špagato. Pastebimi. Vienas nuo laukujų durų, kitas nuo kambario.

– Norėčiau, kad užrakinėtum duris, taip saugiausia. Tik jau nepamiršk krosnelės! Pasitaiko, kad žmonės supleška užsirakinę duris! Dar nuomoju ir vienam jaunam vyrui. Bet jis nuolat išplaukęs į tolimus reisus ir čia beveik negyvena. Mudviem tai visai patogu. Bet nederėtų miegoti neužsirakinus. Kartais aš iki vėlumos užsibūnu senelių pensione, nes mano vyrui užeina priepuoliai. Ačiū Dievui, dabar jam geriau. Ar nebijai būti viena?

Ne, Tora nebijanti. Ji vis maigė tuos didelius raktus, kol ėmė skaudėti delnai. Net gera nuo įsirėžusios į odą geležies. Apėmė noras skristi ir dainuoti. Skristi!

Kai ji apvilko patalynę ir ant lovos patiesė Randi nertą užtiesalą, šis neprilygstamas kambarys užvaldė visą esybę. Nuleido aptriušusius roletus ir pasijuto savo gyvenimo šeimininke. Kai grįždavo iš koridoriaus, pati save juokindavo kaskart vis užrakindama kambario duris.

Parietusi kojas ji išrymojo visą vakarą ant lovos. Girdėjo, kaip ponia Karlsen užrakino duris ir nuėjo miegoti, kaip pamažu ėmė slopti nuo kelio sklindantis gausmas.

Žmonės išnyko. Tapo kitos būties šešėliais.

Tora sustatė ant lentynos kelias atsivežtas knygas ir lėtai nusirengė. Apytamsiame koridoriuje, kurį apšvietė aukštai ant sienos spingsanti apdulkėjusi lemputė, ji susirado duris į mažutį tualetą. Unitazas! Jai vienai. Didžiulis koridorius – jai vienai. Čia ji viena pati.

Ji valtelėje, toli Įlankoje, kur didis bangavimas. Blykčioja žalsvas vanduo. Blykčioja ir vilioja. Užsimiršo, kad jūroje slypi mirtis. Paniro. Malonu ir minkšta. Kapanojasi, plaukioja. Paskui iškilo ir susiliejo su saulėje raibuliuojančiu paviršiumi. Gaisro liepsnose siūbavo valtelė. Dėdės Simono ten nebuvo. Bet baimės ji nejautė. Nes tenai nebuvo nieko .

Tik sklido kažkokie duslūs, su kamaraite nesusiję garsai. Nauji, nieko neprimenantys kvapai.

Šniokštė, kunkuliavo galingos bangos. Pro sumerktus vokus skverbėsi šilti spinduliai. Tai ji saugiai lingavo ant ramių, plačiai išsisupusių bangų, tai nutvieksta stiprios šviesos sklendė virš senelės namų Berlyne.

Kai atsibudo, iškart susivokė: pagaliau ji laisva.

Naktiniai marškiniai buvo susibrukę po nugara. Tarsi tyčia pakištas nepatogumas, primenantis apie šiąnakt patirtus malonius jausmus.

Pirmąją mokslo dieną Tora segėjo tetos Rakelės įduotą juosvai rudą tvido sijoną. Kad būtų klusnesni, plaukus sušukavo vandeniu suvilgytomis šukomis, nusiblizgino batus. Į juodą nailoninį tinklelį susikrovė penalą, pamokų tvarkaraštį ir knygų sąrašą.

Labiausiai tiktų vilktis lietpaltį, nes lynojo. Bet ji pasirinko konfirmacijos proga nupirktą paltą. Viską sprendė pati. Motinos arti nebuvo. Atsikėlė, nusiprausė, pavalgė, susiruošė, ir niekas į tai nesikišo. Jokių pusbalsiu duodamų komandų, jokių pavargusių žvilgsnių, jokių irzlių nurodymų. It šiltas vėjelis veidą glostė vienuma. Labirinte atsirado išėjimas. Nebebaugino naktis. O mintys buvo skaidrios nuo pat pabudimo.

Pasilenkusi virš raudono plastiko dubens, mėgaudamasi prausėsi ant viryklės pašildytu vandeniu.

Knygos. Nertas užtiesalas. Nuleisti roletai. Viskas priklauso jai. Nieko nereikia bijoti.

Kai rytą užtraukė aukštyn roletą, anapus gatvės kaip saugi siena stovėjo išsirikiavę namai. Ji nesiilgėjo nei jūros, nei dangaus. Žinojo – jie yra. Juos išvys eidama keliu į mokyklą. Niekur jie nedings. Čia jai tereikia tik didelio, senoviško rakto. Didelių ąžuolinių durų. Puoduko karštos arbatos.

Ji pasikliovė savimi. Tai garantavo laisvę.

Breilane karaliavo varnos. Ne kirai.

Čia ir įstatymai kitokie, kitokios manieros.

Tai ji suvokė ne iš karto. Apimta dvejonių, Tora nedrąsiai įžengė pro mokyklos vartus. Žvyruotas kiemas netvarkingas, akis bado šiukšlių dėžės. Suskeldėjusios pilko mūro sienos. Dvi langų eilės. Viena virš kitos. Pietinėje pusėje palei vielinę tvorą pasodinti trys šermukšniai. Ant šakų – nė uogelės. Stirkso pageltę, bevaisiai akinamoje rudens saulėje. Priešais – atšiaurus, susikaupęs išminties rūmas.

Bet ne tai dabar svarbiausia. Tora stabtelėjo vartuose, įkvėpė ir nulaviravo tarp susispietusių būreliais jaunuolių. Nepažinojo nė vieno. Kitaip ir negali būti.

Ji buvo pasiruošusi. Viskam. Tik ar tikėjosi, kad teks atremti tiek įkyrių žvilgsnių, tyliai lydinčių iki pat laiptų? Akyse nebuvo nei paniekos, nei išmanymo. Jose atsispindėjo nevykusiai slepiamas smalsumas. Ir nežinia kuo vėliau pavirsiantis – santūrus susidomėjimas.

Nejučiomis Tora kiek susigūžė. Laukė žodžių, kurie pasiųstų ją į pelnytą kampą. Merga iš Šimtabučio. Vokiečio išpera. Tačiau tokie žodžiai nenuskambėjo.