Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Sėdėdama paskutiniame suole ji kartais nusikeldavo į Berlyną. Bet ši svajonė prarado gyvybingumą. Kartais prisimindavo ją, kartais atstumdavo. Ji buvo tapusi nebe tokia svarbi. O noras prisišaukti ją ateidavo vis rečiau. Atsirado tiek daug naujovių. Kiekvieną rytą savo siauroje lovoje ji pabusdavo kupina smalsumo. Apimta gero jausmo, kad jos laukia visa ilga tik jai skirta diena. Ir niekas jos nepažeis.

Ji jau buvo nusipirkusi visas svarbiausias knygas, kurių reikės iki Kalėdų. Už savo senąsias Jonas daug nenuplėšė. Ant virtuvinės spintelės ji išrikiavo kavą, arbatą, margariną ir rudąjį sūrį. Retkarčiais nusipirkdavo butelį pieno. Laikydavo tarpulangėje. Batus nusiaudavo apačioje prie durų, o kad nenervintų ponios Karlsen, duoną raikė ant lentelės.

Tarytum ši matytų, ji raiko ant lentelės ar ant naujosios klijuotės. Ponia Karlsen dirbo Breilano taupomojoje kasoje ir prieš eidama į darbą mėgo pasivaikščioti. Lygiai šeštą po pietų eidavo į pensioną lankyti savo pasiligojusio seno vyro. Septyniolika metų vyresnis, silpnas ir kvaištelėjęs, prisipažino ji Torai.

Tora sužinojo šį bei tą apie kaimynus. Apie pačius liūdniausius likimus ponia Karlsen pasakojo lyg apie nereikšmingus kasdienius įvykius. Smulkiai nupasakodama, kaip motociklu užsimušė kaimynų sūnus, ji tuo pačiu iškvėpimu paklausdavo Toros, ar nenorėtų dar vieno torto gabaliuko.

Lyg užkerėta Tora klausydavosi ponios, kuri tiek daug žino ir taip aistringai gilinasi į kitų žmonių tragedijas. Toks buvo jos gyvenimo būdas.

Ponia Karlsen uoliai rūpinosi, kad Tora pavalgytų, nesušaltų palėpėje, išsiplautų patalynę ir t. t. Jaudinantis dėmesys. Ji rūpinosi Toros gerove. Tačiau kažkaip atsainiai, nepersistengdama. Tai buvo taip pat savaime suprantama jos gyvensenos dalis kaip ir senojo vyro lankymas, nesvarbu, jis atpažindavo ją ar ne.

Bet Tora buvo linkusi mylėti savo pusamžę šeimininkę! Tai buvo vykęs sprendimas. Ir naudingas. Intuityviai įvertinusi ponios įkyrų, nesibaigiantį plepėjimą, Tora suprato, kad abi jos vienišos. Tačiau šioji niekada to nepripažins. Ji nuolat minėdavo įvairius kvietimus pasisvečiuoti ir aibę draugų. Bet pas ją niekas neužsukdavo. Apie ką nors kalbėdama ponia Karlsen visada paminėdavo pavardę ir titulą, taip pat vartodavo žodį „ponia“. Tora smalsiai stebėdavo, kaip ji taria pavardes. Atviepia lūpų kraštelį. O po virptelėjimo pasigirsta vardas. Kuo svarbesnis ir įžymesnis asmuo, tuo labiau atsiviepia.

Kai kada ji pasilenkdavo prie Toros taip arti, kad ši pajusdavo jos plaukų ir kūno kvapą, ir, sušnabždėdama kokį nors vardą, reikšmingai atviepdavo abu lūpų kraštelius.

Tora nebuvo sutikusi žmogaus, panašaus į ponią Karlsen. Ji suprato, kad iš mandagumo ir geros kaimynystės dėlei Breilane pavardės neminimos be reikalo.

Kaime ir visoje Saloje žmonės pagarbą rodydavo kitaip. Titulą ir pavardę vartodavo tada, kai norėdavo išlaikyti atstumą arba neįžeisti kokio nors nepažįstamojo. Pavyzdžiui, tada, kai kalbėdavo apie ponią Dal, lensmano ir pastoriaus žmonas. Šios atvykėlės ir jų vardai niekam nerūpėjo.

Atrodė, kad visi Breilano suaugusieji bevardžiai. Mokytojai taip pat. Su jais nebuvo įmanoma kalbėtis kaip su normaliais žmonėmis. Ne Breilane. Mokytojai – tai padarai su aplankais po pažastim, čia užlipantys ant katedros, čia nulipantys, būtybės, kurioms visi rodo baimingą pagarbą ir kurioms pasirodžius koridoriuje nutyla balsai. O gal būtybės, kurioms leista nevaržomai vaikyti ir užgaulioti mokinius?

Po dviejų dienų Tora suprato, kad Breilano komunalinėje gimnazijoje blogu tonu laikomas sėdėjimas nepraveriant burnos.

Ji tikėjosi, kad ją pasieks paskalos, o tada jau būtų atkentėta. Su nerimu žiūrėjo į išdidžias, pasipuošusias merginas ilgalaikėmis šukuosenomis, standžiai aptemptais džinsais ir prigludusiais džemperiais. Tora vaikščiojo nuošaliau, kad išvengtų įžūlių vaikinų žvilgsnių. Išstypėlių dailiai suglaistytais plaukais, kurie už mokyklos vartų rūko namines suktines. Vis dėlto ji džiaugėsi kiekviena gyvenimo valandėle.

Kad kiti stebisi jos nekalbumu, pirmasis parodė Jonas.

Pirmasis šeštadienis Breilane. Po Vilio Vilhelmseno vokiečių pamokos koridoriuje net susiriesdamos vis dar kvatojo merginos.

Toros juokas neėmė. Nudelbusi akis į angliškų žodžių sąrašą, ji apsimetė negirdinti. Klasės draugų tyčiojimasis iš Vilio Vilhelmseno ją pykdė. Mintyse burnojo jį už sugadintą dieną.

– Vis mokaisi, kali burnos nepraverdama. Spygliuota Kalėdų eglutė.

Susidūrusi su Jono žalsvomis akimis, Tora išraudo kaip žarija. Bandė negirdomis nuleisti pašaipą. Bet ar tai pašaipa?

Nespėjo ji ir susigaudyti, kaip jis išardė vieną kasą ir ant peties nuvilnijo rusvų plaukų banga. Kitą laikė tvirtai sugriebęs. Prie pat galvos, ir ji negalėjo jos pakrutinti, nes pešė.

– Va taip! – valdingai šūktelėjo jis.

Greta stovinčios mergaitės nuščiuvo. Stojo įtempta tyla. Staiga Torai pasirodė, kad ją visi puls. Apėmė tas pats pasidygėjimas kaip tą kartą, kai ji susidūrė su gauja iš kaimo, atėjusia susidoroti su Šimtabučio vaikais. Apėmė ta pati panika, kokią jauti apsuptas pavojingų svetimų kūnų ir priešiškų žvilgsnių. Reikėtų sprukti kuo toliau. Kuo toliau.

– Tokie gražūs plaukai, slėpti nevalia, – pasakė jis.

Išardė jis ir kitą kasą, pirštais išnarpliojo susivėlusius plaukus. Išsitraukė iš kišenės raudonas šukas ir ėmė šukuoti.

Tora stovėjo lyg apmirusi, rankos nusviro. Kelis kartus pajuto jo pirštus ant kaklo. Kartą jis prisilietė prie skruosto.

Ją išpylė prakaitas. Stovėjo nekrutėdama. Atrodė, aitrus prakaito kvapas pasklido po visą koridorių. Rasojo panosė. Šlykštėjosi pati savimi.

– Ar tu bijai manęs? – artinosi prie jos tarsi norėdamas atsiprašyti, bet ištarė dygiai.

– Ne, – sunkiai iškošė ji. Sušnypštė lyg įspėdama.

– Su niekuo nesikalbi. Vakarais slapstaisi. Gal didžiuojies? – vis dar braukydamas per plaukus bandė juokauti jis.

– Nežinau… Aš jūsų nepažįstu. Tai tik…

Jos balsas nutrūko.

Jai pasirodė, kad jie visi nusiteikę bendrauti su ja. Jonas taip pat. Tamsaus, niūraus koridoriaus prieblanda virto šilta vilnone antklode, į kurią galima susisupti.

Šeštadienį Tora nedrąsiai atslinko į bendruomenės namų kavinę. Ji peržengė slenkstį į naują pasaulį. Ten jos laukė. Nebereikia ruoštis mūšiui kaip gyvenant Saloje. Čia ir žodžiai „vokiečio vaikas“ nesklando. Ginklai čia kitokie.

Čia nedera į gimnaziją vaikščioti susipynus plaukus į standžias kasas. Netinka segėti nemadingo, blauzdas slepiančio sijono, nes merginos mūvi aptemptus džinsus su languotais atraitais. O simpatijos vardas raudonu rašikliu išraitomas ant šlaunies…

Čia savo trūkumus privalai pastebėti pats. Niekas nieko nesakys. Tik priekabiai nužvelgs su vos pastebima pašaipėle. Tačiau niekada nieko nepasakys atvirai. Jie jau pakankamai suaugę. Bet pilkoje gyvenimo kasdienybėje tai reikš, kad esi atskirtas nuo kitų.

Toros išsigelbėjimu tapo jos vešliais rusvais plaukais susižavėjęs jaunikaitis. Žaidimas nenaujas… Bet Torai nepažįstamas. Nesipriešino, o ir nenorėjo to daryti. Tačiau artumo stengėsi išvengti. Jam rūpėjo apsikabinti, priglusti, bet tada jos kūnas tarsi suakmenėdavo. Jausmai buvo gyvi, bet neraiškūs. Ji nepajėgė jų išskleisti.

Jau per pirmąsias savaites kai kas pasikeitė. Tora tarsi pamatė save iš šalies. Susivokė, kad reikia keisti išvaizdą. Pataupyti teko pietų sąskaita – atsisakė vėdarų ir troškinio. Nuėjo į AB „Apranga“ ir įsigijo svarbiausią drabužį, kuris padės prilygti kitiems – džinsus.