Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

– Dieve tu mano, jei nenori, aš daugiau taip nedarysiu, bet tu tokia graži, – pridūrė pasivijęs. Buvo sutrikęs. Ji nusistebėjo supratusi, kad tikriausiai vaikinas jos bijo. Bijo, kad nebūtų atstumtas. Kaip kad ji išsigando to primygtinai reikalaujamo artumo. Bet apie tai nereikia kalbėti. Aiškintis neverta. Šiaip ar taip, ji leidosi bučiuojama. O kas daugiau beliko daryti?

Jo lūpos buvo karštos ir drėgnos. Priminė Salos daktaro šunį. Reiklus. Negrabiai siekė to, ko ji negalėjo duoti.

Tora stovėjo tamsiame kelelyje ir leidosi bučiuojama. Kai jis liovėsi, išsprūdo atodūsis.

– Tau tai… nesvarbu? – mikčiodamas paklausė jis.

– Svar… bu.

Tora prisivertė pameluoti. Juk netiko prieštarauti.

Jonas sekiojo ją lyg šešėlis. Tas suaugęs jaunuolis iš trečios gimnazijos klasės pamynė savo išdidumą. Ak, kaip jam rūpėjo ta rusvaplaukė iš Salos. Jis ją globojo.

Dar nuo pirmykščių žmonių žinomas elgesio modelis – globoti ir būti globojamam.

Toks bendravimas Torai buvo naujiena. Ir ji laikėsi įsikibusi Jono. Kad pritaptų gimnazistų draugijoje, ištverdavo jo artumą. Pati ji to ir norėjo, ir baiminosi. Matant kitų merginų blogai slepiamus pavydžius žvilgsnius, ją vėl apimdavo seniau patirta baimė pasijusti atstumtai. Ji. Vokiečio vaikas iš Šimtabučio. Lauk bausmės. Tačiau juto ir stiprų nugalėtojos džiaugsmą, malonumą, kad yra pranašesnė už kitas.

Kartais ryškiai apšviestame mokyklos koridoriuje ji atsistodavo Jonui už nugaros, kad pamatytų juodų plaukų slepiamą baltą jo kaklą. Kad galėtų grumtis su pagunda palytėti jį. Stirksojo jam už nugaros, kad nesimatytų jos akių. Mėgavosi noru prisiliesti prie jo. Tik geidė, bet žinojo, kad neprisilies.

Jei tik kilstelėtų ranką, šaltoje koridoriaus šviesoje suboluotų jo , o ne Jono kaklas. Jo oda buvo aptraukusi visus žmones. Kartais nejučiomis liesdama savo kūną jusdavo tą odą ir ant savęs. Pasišlykštėjimą keliantį apvalką.

Paskui ją prislėgdavo vienatvė. Nuosprendis, kurio pakeisti ji neturėjo jokios galios.

Tora įjunko kvatoti atmesdama vešlius rusvus savo plaukus. Tai niekam nepasirodė keista. Niekas juk nežinojo, kad Saloje Tora garsiai nesijuokdavo. Šis atradimas ją gelbėjo nuolat. Išmoko užsislėpti. O džiaugsmą parodyti.

Už tvarką ir raktus formaliai buvo atsakingas Švenčių rengimo komitetas – visada trečiokai. Vienas narių buvo Jonas. Komiteto sudėtį patvirtindavo rektorius. Retkarčiais jis ką nors išbraukdavo. Priežasties mokiniams niekada neaiškino.

Jonas paruošė patefoną kampe ant vatine antklode užkloto pulto, nes įsisiūbavus šokiams visas barakas imdavo kretėti. Vatinė antklodė buvo privaloma jo inventoriaus dalis.

Jonui uždėjus Elvio plokštelę, keletas merginų pasileido šokti. Minkšti odiniai bateliai. Tokie slidūs plokščiapadžiai gumele sutrauktais kraštais. Tai jie pakėlė nuo plokštėmis išklotų grindų dulkių verpetus. Liaunos čiurnos, grakščios kojos. Kai sukdavosi, pūsti sijonėliai pakildavo aukštyn ir iki pat šakumo pasimatydavo nailoninėmis pėdkelnėmis aptemptos šlaunys.

Visos dėvėjo kietai krakmolytus apatinius sijonus. Bet Torai dar stigo pinigų. Jie kainavo pašėlusiai brangiai. Daugiau nei trisdešimt kronų. Anė paskolino jai savo senąjį. Nuo ilgalaikio nešiojimo jo kraštai buvo papilkėję, tačiau Torai – vis tiek stebuklas. Anė buvo dosni ir geraširdė. Mergaitei iš Salos ji paskolino ir tamprų diržą.

Nenuleisdama akių nuo didžiojo veidrodžio, ji ilgai vaikštinėjo laiptais aukštyn ir žemyn. O valandos slinko vėžlio tempu, kol ji, kupina baugių lūkesčių, laukė vakaro.

Savaitė baigėsi. Pagaliau. Dulkių verpetuose, besisukančiuose sijonuose, kojų pėdose, besisklaidančiuose plaukuose, besitvarstančiose rankose – laisvė iki ekstazės. Rock! Rock rock!

Viešpatauja ritmas. Lyg būgnai siautėtų čia pat. Tai įnirtingai, tai lėtai. Visi pojūčiai išgryninti – visiškas atsidavimas jiems… Jų net pervirš. Kūgiški lempų gaubtai aptraukti gofruotu popieriumi. Pigiu. Raudonu. Ir ta rausva šviesa dar labiau sustiprina juslių audrą. Jaunimas sename karo laikų barake. Pasaulio valdovai. Dabar ir per amžius. Amen.

Kurtinantis triukšmas pro cigarečių dūmus ir dulkių debesis.

Don’t be cruel … Elvis, Elvis, Elvis!

Only you! – artumu alsuojanti valandėlė su „The Platters“. Prigludę kūnai. Ar būna žemėje karų? Nesuvokiama. Kur? Ar kas nors ir dabar kariauja? Nejaugi? Neįmanoma, nes kūnai jauni, nes jų tiek daug. Jie palaimingai susiglaudę… Net krosnelių šildyti nereikia. Tai kas buvo per senoliai, kuriems reikėjo karo, kad galėtų atšilti, iškilti, išgarsėti? Ar tie karo ištroškę seniai, pavertę jaunuolius patrankų mėsa, kada nors klausėsi Tebo Hanterio Young love? Ar jų kūnai kada nors buvo įkaitę ir įsiaudrinę?

Vokiečių barakas alsavo ritmu. Persenęs laužas azartiškai kretėjo. O koks džiaugsmas pulsavo po jo skliautu! Ar galėtų koks nors Dievo ar žmonių sukurtas padaras ramiai priimti tokį galingą ritmų proveržį?.. Tik jau ne „išrinktųjų“ barakas. Jis siūbavo drauge su susiglaudusiomis patriotų ir nusikaltėlių atžalomis. Visi buvo lygūs. Tikra palaima. Ne tik išrinktiesiems. Ne, ne tik jiems. Visiems be išimčių. Dieve – koks vakarėlis!

Pasaulis ritosi kūlvirsčiais. Ar ilgai? Vieną naktį? Kol yra jaunimo, kuris nekankinamas prisiminimų? Kurio rankos ieško kito rankų ir kūno? Kurio gyvenimas paklūsta ritmui?

Šventa tiesa.

Tora stebėjo pravertas Jono lūpas. Sukdamasi ji matė, kaip blykčioja balti jo dantys. Ant veido krito šviesa. Raudoni atšvaitai paslėpė spuogus. Raiškus profilis tai paneria į tamsą, tai iškyla iš jos. Tos primerktos akys! Kas slypi jose? O joje – iš kur tas jausmas?

Jo kaklas. Pro prasegtus marškinius tamsuoja kaklo duobutė. Tai atitolsta, tai prisispaudžia jo klubai. Stipriai, kietai. Tarp jų tvyro geismas. Geidžia ir ji. Purptelėjęs iš dulkių debesų, geismas daugiau nebepajėgia slapstytis. Lyg baugštus, smalsus paukštelis.

Drėksta langų stiklai. Nuo garuojančių energingų kūnų. Palengva nurasoja tamsus, matinis stiklo paviršius. Gyventi čia ir dabar. Langų stiklai skimbčioja.

Elvis! Rock!

Siūbuoja grindys. Į siautulio taktą. Lyg galvą pametus.

Iš gretimo kambario įėjęs mokytojas pareiškia, kad vakarėlis baigėsi.

Jo žalzganas mieguistas veidas ir aitriai smirdinti užgesusi pypkė kitu atveju būtų sukėlusi gailestį. Bet štai ta žinia.

Jo marškiniai prasegti, kelnės išduobtos. Rausvoje, per gofruotą popierių sklindančioje šviesoje jis atrodė pliktelėjęs. Išklibusiais metaliniais spaustukais kreivai prisisegęs petnešas. Vieną – įstrižai prie dvigubai užlenkto pamušalo. Ant šio padaro kaktos tiesiog užrašyta: šio vakaro judošius. Jis žinojo, kad yra nepageidaujamas. Naudos tiek, kad, aplinkui bildant ir skambant, jis ištaisė visą šūsnį vokiečių kalbos atpasakojimų. Buvo patenkintas.

Žinojo, kad jie susitaikys su vakarėlio pabaiga. Kitos išeities neturi. Juk jis beveik vienintelis, kuris dar pakenčia šeštadieninius budėjimus barako kampiniame kambarėlyje. Ir jie tai supranta…

Pakeliama pailsusio patefono adatėlė piktai džerkštelėjo per vis dar skambantį Red sails in the sunset .

Tamsoje įsitvėrusi į Jono parankę Tora išdrąsėjo. Ėmė kalbėti. Ilgais, iš anksto neapgalvotais sakiniais. Žodžiai plūste plūdo, tarsi netikėtai išdžiūvusioje žemėje būtų prasiveržusi versmė. Pasirodė turinti savo nuomonę. Ir drįso ją pareikšti. Apie mokytojus. Mokyklą. Breilaną. Apie kelias perskaitytas knygas. Tikriausiai ir pati nesuprato, kad visada turėjo savą nuomonę. Eidama įsikibusi į Joną Tora atrado pati save.