Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Du kartus per parą į varnų šalies uostą atplaukia pasaulis. Vieną kartą – iš pietų, o kitą – iš šiaurės. Atvykėliai išlipa. Įlipa – tik vienas kitas. Iškraunami maišai, dėžės ir konteineriai. Ar koks nors gyvas padaras. Arklys. Karvė. Dėžė su žviegiančiais paršiukais. Retsykiais į krantą iškeliama ir kokia nors mašina. Ir tarsi žinodami apie tai iš anksto, prieplaukoje žmonės jau laukdavo prisišvartuojančio maršrutinio kelto.

Nesunku atskirti, kas iš Breilano, o kas ne. Nedrąsiai ant nuleidžiamojo tiltelio pasirodžiusių nepažįstamųjų niekas nepasitinka, nebent jie pas ką nors atvyksta. Būna tokių, kurie pažįsta šią vietovę iš seniau. Žvalgydamiesi į šalis visi stybrina per tiltelį. Gyventi čia pasilieka retas. Tik jeigu yra išėjęs mokslus ir gaus pastovią algą. Kalba jie šios toli nusidriekiančios šalies pietiniais dialektais. Atvykėliai iš kitų regionų nesuvokia, kokie jie čia svetimi… Jie iš vietovių, kur viešpatauja ne pietrytis, o biurokratai, valdantys net ir vėjų nugairintą gamtą šiaurėje, kuri prisivilioja vieną kitą savo egzotika. Juos it sutrikusius gegužiukus atgabena maršrutinis keltas ir išspjauna ant plačių sutrūkinėjusių prieplaukos lentų.

Iš pradžių tuos nepažįstamuosius stoviniuojantys prieplaukoje varnų šalies gyventojai sutinka nepatikliu žvilgsniu. Spokso, kol patenkina smalsumą. Toks jau paprotys. Užsisklendusiais, įtariais veidais, nukreiptais į tamsias būtybes, išnyrančias ant tiltelio iš juodos laivo ertmės. Pagal nusistovėjusį įprotį šitaip rodoma pagarba. Bet tai trunka neilgai. Niekas neturi jokių blogų kėslų. Tiesa, visais laikais Dievo ir Karaliaus vardu siunčiamo pareigūno jie laukia su siaubu. Pareigūnas lyg bulvių skutiklis. Gali būti aštrus ir kibus. Gali būti ir nudilęs, atbukęs. Bet skuta abu negailestingai ir nusigvelbia sau kas geriausia ir maistingiausia.

Sutikdami nepažįstamuosius prieplaukoje vis dar budi senieji laikai. Ir budės ten visada, nepajudinami.

Maršrutinis keltas Torai atrodė pasakiškai: visur šviesos, judėjimas, balsai. Pavydėjo, kai kas nors nusitvėręs lagaminą lipo tilteliu į laivą.

Ant krantinės rinkdavosi jaunimas. Su dviračiais, cigaretėmis, o vasara – kad ir besibaigianti – vis tiek vasara. Žiemą, po vėlyvo rudens jaukios prieblandos skraiste supynę rankas ir suglaudę sutartinai siūbuojančius klubus, jie vaikštinėdavo keliukais arba, apsivilkę striukes, apsivynioję šalikais, apsimovę slidinėjimo kelnėmis, stypsodavo prieplaukoje. Vienas kitas vilkėjo pūkuoto audinio striukę. Tokią bet kurios spalvos galėjai įsigyti krautuvėje A/B „Apranga“. Džinsai visų vienodi. Nešilti.

Kai sugriebdavo šaltis, ant vilnonių pėdkelnių jie užsitraukdavo elastines gabardino kelnes. Krantine nusidriekdavo linksma virtinė. Kleganti, ištroškusi meilės. Pora už poros – kupini dar neišbandytų ketinimų, atvirais, džiūgaujančiais veidais.

Būdavo, kai kas sprunka į šešėlį. Baugiai dunksinčiomis širdimis, karštomis lūpomis. Paslaugūs tie žiemos šešėliai.

Du kartus per savaitę Tora ateidavo į prieplauką palydėti į pietus išplaukiančio maršrutinio kelto. Trečiadienį ir šeštadienį. Susibūrimo vieta. Malonu pabūti ten, kur dar yra vietos ir jai. Tačiau stebuklų laukimas baigėsi. Pirma jis užgimdavo rytais mokykloje ir nepaliaujamai smilkčiodavo širdyje pietaujant ar ruošiant pamokas. Pirmomis savaitėmis skleidė šilumą tarsi ant kaktos uždėtas delnas. Naujasis gyvenimas pripildė Torą palaimos ir džiugesio. Tarsi kalėdinės dovanėlės po eglute ji laukdavo kiekvieno ryto.

Surišti į uodegą išdidžiai ant pakaušio mostagavo plaukai. Tora tryško džiaugsmu. Be paliovos. Aplink ją sukinėjosi žmonės lyg statistai muzikiniame filme, kur besikeičiančiuose kadruose žaliavo minkštos vejos ir žėrėjo amžinai mėlynas dangus.

Ta šiluma kojose. Nuo troškimo kažką nuveikti net pirštų galiukai dilgčiojo.

Niekas iš jos nesišaipė.

Kiek atmena, ji niekad nesijautė tokia saugi.

Dėl to ir lengvai pažeidžiama.

Dabar – jis keršijo už spyrį.

Ateidavo metas, kai šėlstantis fjordas suplakdavo baltas putas ir aplink prieplaukos stulpus ir laivų pirmagalius šniokšdamos imdavo kunkuliuoti šaltos bangos. Per purslojančias bangas nebesimatė uolų, ir žmonės likdavo rymoti namuose neketindami išlydėti pietų ar šiaurės kryptimi bangomis besiiriančio maršrutinio kelto. Prieplaukoje vyrai dirbo avėdami aukštus žvejų batus ir vilkėdami standžius gumotus kombinezonus. Girdėdavai tik laivų švilpukus ir vėjo staugimą. Arba suirzusio kiro klyksmą. Protarpiais, tarsi siųsdamas pavojaus signalus, kurtinamai sužvigdavo kranas. Šiaip pasaulyje buvo tik vėjo ir lietaus šėlsmas, ir nieko daugiau.

Tokiu metu varnų šalyje žmonės kūrendavo ir virdavo kavą nakties vidury. Vėjarodžiai būdavo susilygiavę viena kryptimi ir iš aukštų kaminų nenutrūkstamai kildavo dūmai. Tarsi ant apsnigtų ar iki juodumo įlytų stogų budėtų nebyli kareivių armija, dūmais signalizuodama kažkam tolyn į rūkus ir šniokščiančią jūrą.

Paskui tie dūmai pasiekdavo Kirkegordneso kyšulį, susimaišydavo su šaltu ir sūriu jūros oru ir visai sunykdavo.

Ritualų buvo laikomasi.

Kursuodavo maršrutinis keltas.

Naktimis per audrą visur blausiai degdavo švieselės.

Kartais būdavo atidedamos pamaldos, o velionis atguldavo į žemę ne tą dieną, kuri buvo paskelbta „Breilano žiniose“.

Tai ne taip svarbu.

Visiems buvo aišku, kad vėl plaukios laivai. Bet vėliau.

Žmonės neprarasdavo sveiko proto.

Vėlyvą rudenį raistų grioviai įšaldavo. Suraižydami žemę siaurais juodais dryžiais. Jei užpustydavo, žmonės apie juos pamiršdavo. O per atodrėkį, sniegui tirpstant, ten lengvai įsmukdavo kojos. Kol išsikapstydavai, botai jau būdavo pilni pliurės, dvokiančios dūlėsiais.

Tora klaidžiojo po susidvejinusį pasaulį.

Nė vienas iš jų neatitiko tikrovės. Ji tik apsisprendė, kad būdama su bičiuliais negalvos apie TAI. Mokyklinis gyvenimas, kavinė ir kinas tapo tarsi gelbėjimosi ratu, į kurį įsitvėrusi ji kasdien bandė išlaikyti galvą virš vandens. Mokyklos draugai tapo gyvybiškai svarbūs.

Ji stengėsi būti linksma ir paslaugi. Išklausydavo paslaptis ir paskalas. Sekmadieniais eidavo į kiną. Bet vakarais kambarys apsiveldavo maurais. Galvoje įkyriai sukosi mintys, kad reikės slėpti nuo žmonių savo kūną. Jis greitai atskleis paslaptį. Bjauriai išsipūtęs netrukus išduos pasauliui jos gėdą. Sukaupusi drąsą ji kartais bandydavo įsivaizduoti, kaip tai atrodys. Tačiau taip toli mintys nesiekdavo. Neįmanoma.

Naktimis, kai nedrįsdavo miegoti po sapnuose matytų košmarų, vis dar tūnančių patalynės klostėse ir apsivijusių langų kryžmas, jai kartais pavykdavo įsivaizduoti senelę. Bet jau nebe taip kaip seniau. Senelė taip pat pamatys tą besipučiantį pilvą. Ir paklaus, iš kur jis. Kas tas, kuris… Senelė taip pat pasmerks. Pasmerkimas neišvengiamas.

Būdavo, kad pabunda ir tarpduryje mato jį . Žino, kad atėjo atkeršyti už spyrį. Ji pasiruošdavo. Atsiskirdavo nuo savęs ir pasislėpdavo aklinoje nakties tamsoje. Kol suprasdavo, kad bausmės vykdymas kol kas atidedamas. Virpėdama susitapatindavo su savimi. Trindavo savo kūnelį liesomis rankomis, kad sušiltų.

Ji stebėjo savo kūną. Kai ponia Karlsen išeidavo į pensioną, apžiūrėdavo jį laiptų veidrodyje. Ji dar prakauli ir plokščia. Liesesnė nei prieš atvykimą į Breilaną. Nuolat kamuojama šleikštulio. Nustatydavo žadintuvą taip anksti, kad pakaktų laiko išsivemti. Šiaip taip slinko jos dienos. Kelis kartus prisireikė prašytis į tualetą per pirmą pamoką.