Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Tik neaišku kada.

Bet ji stūmė nuo savęs tas mintis.

Gyvenimas tapo toks brangus. Pamokos klasėje, kur ji jau buvo sulaukusi pripažinimo. Godžiai siurbė jas į save. Kad nieku gyvu neišsitrintų iš atminties. Kad išliktų veidai, žodžiai, užsiėmimų džiaugsmai, naujas, niekada nepatirtas jausmas: bendrystė su klasės draugų būriu. Svajonė turėti visa tai, jeigu tik paliks Salą su visais jos šešėliais, išsipildė. Dabar reikia grumtis, dėl kiekvienos smulkmenos – grumtis. Išmoko vertinti paprastus dalykus: karštos arbatos puodelį delnuose, tarsi kito tokio nebebūtų; krosnelę, prie kurios vakare galima ištiesti kojas; mokyklinio gyvenimo įspūdžių gausą… Juk paskui užguls aklina tamsybė. Kiek čia ir teliko laiko džiaugtis.

Kartais ji sąmoningai pagalvodavo, kaip galėtų viską užbaigti, bandydavo įsivaizduoti, kaip tai atliktų pati. Šiurpas nukrėsdavo nuo tokių minčių. Atvipdavo lūpų kraštelis. Sukildavo drebulys. Apimdavo baimė.

Retsykiais prieš ją išplaukdavo Rakelės veidas. Ką ji darytų? Nenumanoma. Gėdytis tetai nereikia. Jos akys žiburiuojančios, išdidžios. Žvilgsnis tiesus.

Kartais neviltį Tora švelnindavo gležna mintimi apie kelionę namo į Salą, ten galėtų nubėgti į Bekejoretą ir įsikniaubti į tetos skraitą. Bet ir tai neįmanoma.

Toros gyvenimas nepakenčiamas. Jai nėra kur slėptis, nebent savyje.

Kartais kambaryje atsirasdavo jis . Tora bandydavo jo nekęsti. Kad galėtų susišildyti neapykanta. Bet nepavykdavo. Neapykantą nustelbė noras atmesti pasišlykštėjimą ir gėdą. Nekęsdama privalės matyti jame žmogų. O tuomet pasmerks save pačią.

Audra! Kodėl tąsyk ją aplenkė tas didelis skardos lakštas? Milžiniška raja pagailėjo jos. Dėl ko? Kad ji žūtų lėtai kankindamasi? Norėdama išbandyti jos prigimtį? Ar taip viską rikiavo Elizifos Dievas?

Kaip tik tada ji gavo pranešimą, kad nereikės mokėti už mokslą. Dabar ji turtinga. Jai buvo grąžintos įmokėtos 60 kronų. Ši naujiena visai dienai pakėlė dvasią. Nuėjo į A/B „Apranga“ ir beveik už visus pinigus nupirko medžiagos Ingridos suknelei. Plonos vilnelės, mėlynos spalvos.

Grįžusi į namus, ji porą kartų išvyniojo pirkinį. Perbraukė ranka švelnų audeklą. Regėjos, kad motina užjautė ją ir atleido. Nesuprasi nuo ko nuotaika praskaidrėjo.

Lemtis atsitraukė, ir Tora įsisupo į savo dukslųjį megztinį.

Bekejorete Rakelė perskaitė, kad meilė gali nugalėti vėžį! Įžymus anglų gydytojas buvo paskelbęs keletą straipsnių apie tai, ką jis vadino „stebuklingu pasveikimu“. Jis teigė, kad esminiai pokyčiai žmogaus psichikoje gali nulemti ligos eigą. Didelis sielvartas, pavydas gali tapti pavojingais ligos sukėlėjais, o džiaugsmas, pasitenkinimas, laiminga meilė, atvirkščiai, veikia kaip antivėžiniai veiksniai.

Rakelė nuleido laikraštį. Atsiduso. Šią savaitę ją buvo apėmęs nuovargis. Ir niekaip nepraėjo. Netgi atstūmė Simoną…

Betgi būtina pasimėgauti meile! Juk ji sveika – bent jau kol kas. Taip buvo pasakyta per paskutinį patikrinimą.

Tačiau nebeliko ugnelės. Atrodė, šiais metais neturės jėgų paruošti Kalėdų net katei. Pasveikimas neteikė džiaugsmo… Tarsi operuodami jie būtų pašalinę iš kūno kažką esminio, užsandarinę svarbią energijos versmę. Pirmą kartą gyvenime Rakelė susimąstė apie gyvenimo prasmę. Nejau viskas patirta?

Ji ilgėjosi Toros. Rakelė suprato, kokia svarbi toji mergaičiukė, tik jai išvykus į Breilaną. Išties ją džiugino ta drovi, mažakalbė mergaitė. Jautėsi atsakinga už ją.

Rakelė nutarė, kad Torai parvažiavus per Kalėdas pasikalbės su ja apie savo ligą. Kaip su suaugusia. Ne iš gero, o todėl, kad Rakelė suprato neturinti nieko kito. Tai patyrė ir sirgdama. Vienišumą.

Net Simonas nesuprato. Tam tvirto ir raumeningo kūno vyriškiui nebuvo duota suprasti, kad žmogus gali ir palūžti. Simonas gyveno taip, tarsi gyvenimas būtų nesibaigiantis. Savaime suprantama, jo kūnas atsparus ir sveikas. Priešingu atveju pasijustų įžeistas asmeniškai.

Kai sudegė įmonė, Rakelė girdėdavo, kaip jis vaikšto iš kampo į kampą audimo stoginėje. Ją apimdavo kietas, aštrus it galąstuvas, priešingas meilei jausmas, kurį pavadintum panieka. Jis neišblėsęs. Bet ir nežadinamas, jei nereikia. Žiūrėjo į Simoną kaip į savo didelį sūnų, kaip į vaiką, kuriam reikia paguodos, nes jo mylima mama serga ir kurį laiką jos nebus namuose.

Vėlyvą lapkričio vakarą suvirpėjo namų sienos ir ant varnų šalies ėmė virsti sniegas.

Prie jūros, pačioje vėjų nugairinto kyšulio pakrantėje, plytėjo kelių dešimčių arų žemės plotas, aptvertas tvora. Keliukas ir vartai buvo užpustyti. Kyšulio pakraštyje stūksojo niūrūs metaliniai kryžiai. Pačiame jo smaigalyje tarp puošnių paminklų stovėjo trys mediniai. Kadaise buvę balti, jie stiepėsi aukštyn į laisvą dangų. Tai buvo seniai.

Kapų kauburiai jau seniai susmego. Beveik susilygino su aplinkui dirvonuojančia žeme. Bet šiuo metų laiku kapavietės mažai kuo skyrėsi viena nuo kitos. Vienodai baltavo ir tos, kurios buvo prižiūrimos, ir apleistosios, su savo pakrypusiais kryžiais. Vienodai dvelkė šalčiu. Nuo jūros pūtė smarkus vėjas. Užpustyti kauburėliai su mediniais kryžiais lyg bangų išklaipytais medgaliais atremdavo didžiausius vėjo šuorus, nukreipdami sniegą už puošnaus paminklo vyskupui.

Tora keliavo. Ėjo kryžiaus kelią dėl to, kas jos laukia. Sumanė, kad širdis aprims, jei aplankys Dievo kūdikėlius. Dar neiškritus sniegui, pastebėjo apirusius mažus kapelius.

Aplinkui – nė gyvos dvasios. Brido per pusnynus, perlipo vartus. Girdėjo dunksint savo širdį. Nugūžino palei stovinčią išilgai kelio tvorą. Ten, kur nebesiekė žibintų šviesa, tik uodė aštrų jūros kvapą ir juto smarkią vėjo jėgą, suprato esanti visiškai viena.

Vaikščiojo priklaupdama prie kiekvieno kapelio. Nubraukdavo sniegą nuo sutrešusių medinių kryžių, parymodavo. Kol širdies dunksėjimas susiliedavo su bangų mūša, iš šalčio sustingdavo keliai, o rankos nevalingai slėpdavosi šaltose kišenėse.

Fjorde lėtai išniro apšviestas laivas. Ritmingai pulsuodamas burzgė variklis. Ir susiliejo į galingą gausmą su amžinai besiblaškančiais vėjais ir bangų mūša.

Apimta nevilties jos dunksinti širdis dėliojo maldą Elizifos Dievui:

– Meldžiu, padėk man su viskuo susitvarkyti pačiai! Su viskuo, viskuo…

Ji pajuto, kaip viduje kažkas plastelėjo. Sparnelis. Stuktelėjo. Tarsi primintų. Tarsi smogtų – ir gėda, ir pažeminimas. Prigludo prie kapelių su jų pakrypusiais, nušiurusiais kryžiais, nes širdis nebeatlaikė vienumos. Ieškojo paguodos.

Mergaičiukės Toros galvoje rezgėsi migloti planai.

Tačiau ji bėgo pati nuo savęs vis kartodama, kad pati viena neberas išeities iš labirinto. Nebepajėgs. Ir suprato, kad bijo savęs.

Ji nujautė kelią, kuriuo teks eiti.

Išsekusios jėgos nebepajėgia kurstyti baimės.

Tiksi atseikėtas laikas. Jau greit ji bus sunaikinta.

Ant akmenų ir pakrantės vilnimis klostėsi šarmota pirmojo sniego plutelė. Besiplakančios bangos bemat ją nuskalaudavo.

Tora grįžo atgal savo pačios pėdsakais. Akimirka – ir juos užpustys.

Be gamtos gaivalų ir rūstaus dangaus, Elizifos Dievo kūdikėliai daugiau nieko ir neturi.

Ji ne viena.

35

Tora buvo primiršusi, kokie stiprūs Saloje tvyrantys kvapai. Kaip skambiai čia aidi garsai. O žmonių triūsas čia kitoks nei Breilane.

Kai stovėjo ant denio laukdama, kol prisišvartuos keltas, lyg kažkokia paties gyvenimo banga persirito per bortą užliedama jos širdį. Dar neįžvelgdama veidų ji atpažino balsus. Girdėjo sodrius keiksmažodžius. Virš statinių ratus suko pulkas kirų, nešdamas žinią, kad su laimikiu atplaukia žvejų laivai. Sezonas palengva įsibėgėja.