Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

– O?

– Tegu nerūstauja, kad užėjo lankytojas. Juk sakei… kad šiuo atžvilgiu ji griežta.

– Na ir…

– Man reikia su tavim pasikalbėti.

– Klausau.

– Tu šaipaisi iš manęs.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Kartais elgiesi taip, tarsi tau patinku, bet staiga pasidarai lyg akmuo. Net nepasižiūri į mane. Kodėl?

Tai buvo taip netikėta. Saloje šitaip niekas nesielgia. Ji pasijuto užklupta. Išsigando. Galėjo palūžti ir viską jam išpasakoti. Pasijuto silpna ir vos nepravirko. Bet tai būtų per daug pavojinga. Ūmai panoro prisiglausti prie jo. Tvirtai! Pajusti jo stipraus kūno šilumą. Norėjo, kad jis priglobtų, apgintų. Nuo to bjauraus pasaulio.

Bet tai neįmanoma. Ji sukaupė jėgas. Įsmeigė žvilgsnį į kažkokį tašką viršum jo galvos, ištarė nežinia iš kur atklydusius žodžius:

– Tu man patinki, bet…

– Tai kas yra?

– Nieko. Turiu daug darbų… Pamokos ir…

– Man pavasarį egzaminas, ir tai laiko turiu!

– Dar mažai tave pažįstu…

– Mažai pažįsti? Juk mudu buvome drauge… Ar pamiršai?

Ne, ji nepamiršusi.

Kambaryje tirštėjo tyla. Jis stengėsi išlikti orus. Neprarasti savigarbos. O mergina iš Salos spoksojo į sieną. Iš įniršio ir nusivylimo jis trinktelėjo durimis ir priėjo arčiau. Prie pat rašomojo stalo. Pasilenkė.

Ir išvydo. Ji visa drebėjo. Veidas virpčiojo. Pro atvipusį lūpų kraštelį subolavo dantys.

Tas vaizdas privertė jį atsitraukti.

– Ar nori, kad išeičiau? – galiausiai paklausė jis.

– Taip.

Krosnies Tora nebekūreno. Nedrįso nusivilkti megztinio ir gultis į lovą. Žinojo, kad į kambarį įsibraus jis . Ji ėmė vaikščioti, bet turėjo liautis, kad neišbudintų ponios Karlsen. Paskui apsisiautė užtiesalu ir atsisėdo į krėslą. Įbedė į kažką akis, bet nieko nematė.

Apie trečią nakties jai dingtelėjo į galvą, kad neatliko vertimo iš vokiečių kalbos. Prisivertė sėsti prie knygų. Pamažu ėmė rikiuotis mintys. Tvarkingai ir dailiai surašė viską į geltonąjį sąsiuvinį, nors ir nematė darbo prasmės. Vertė iš lėto. Ryte kūnas buvo sustingęs nuo šalčio, akys perštėjo.

Ji kopia šlaitais į mokyklą. Mato save, tarsi eitų greta. Pilvukas išsišovęs. Susilenkia lyg bandydama apsiginti nuo praeivių akių. Eidama mokyklos kiemu ji apsisprendžia. Šalin viską. Daugiau nebekovos.

Per pertraukas matė Joną. Stovėjo mergaičių apsuptas ir juokavo. Jos tai nesujaudino. Jonas gyvena kitame pasaulyje. Jai ten vietos nėra.

Ji nunarino galvą ir praėjo pro šalį. Visai greta. Bet pro šalį. Nužingsniavo kiemu. Įėjo vidun pro plačias dvigubas duris ir užlipo laiptais aukštyn. Kojos vargiai klausė. Teko prisiversti. Ir iš kur tas nuovargis?

Prie klasės durų Anė su Giuna aptarinėjo nailonines kojines. Prancūziškas, už 12,50 kronų. Tora praslinko pro šalį ir atsisėdo į vietą. Akimirką akys užkliuvo už paauksuotu metaliniu diržu sujuosto dailaus Anės liemens.

Po pamokų ji apsitempė senąja namie siūta striuke, kuri ant megztinio buvo per ankšta. Paskui užkopė šlaitu ant skardžio, stūksančio virš neaukšto Kirkegordneso kyšulio. Viršūnę pasiekė visai nusiplūkusi.

Vienoje vietoje atšlaitė leidosi stačiai į jūrą. Gal kokius du šimtus metrų. Ji pastovėjo žiūrėdama į apačioje nirštančią putotų bangų mūšą. „Pirmiausia užsimuš į akmenis, paskui bangos nusvies į jūrą“, – šaltai pagalvojo ji. Atrodė, kad čia stovi ne ji, o kažkas kitas. Baisu nebuvo, nes ne ji…

Stovint ant paties krašto, fjordas ėmė vieną po kito plukdyti vaizdus: gimtąją Įlanką, Randi ir Fritso namus, Bekejoretą, Hesthamereną – ten jis privedė ją, dar visai mažutę, prie pat skardžio pakraščio, o jo kvatojimas drebino slėnio uolas. Bet vaizduose JO nebuvo. Neįsileido. Tik kai kada sušmėžuodavo kaip atmesta mintis.

Štai ir vėl! Ji laivelyje prie Simono krantinės. Aplinkui liepsnos. Ją išgelbėja ir priglaudžia. Ji junta Simono širdies dūžius. Tada pamiršta, kad jos kūnas pasibjaurėtinas. Šlykščiausias. Kaip tik šį kūną Simonas ir išgelbėjo. Paskui išleido ją į gimnaziją. Ją, Torą. Tik kodėl toks išblėsęs Simono veidas? Kai jo reikia labiausiai.

Juk nieko kito ji neturi.

Paskui ji nusileido žemyn, kur tankiai subėgę vienas prie kito stūksojo namai. Vakaro prietemoje šmirinėjo žmonės. Nežiūrėjo į jos pusę, tarsi būtų siena atitverti. Bet tai jos nedomino. Ėjo įsiklausiusi į save. Nejučiomis gniaužė rankas pirštinėje, kol jos užkaito ir pasklidusi aukštyn šiluma ėmė ginti ją nuo žvarbaus vėjo.

Tora slinko namo lėtai. Gal užeiti į kavinę? Susitikti ką nors. Tačiau susivokė – jėgų tam nebeturi.

Kai priartėjo prie namo aukštomis gegnėmis ir dideliais į kelią atgręžtais langais, drebulys buvo atslūgęs.

Kartą ji pasiryžo nueiti į biblioteką. Lentynoje susirado knygą. Apie nėštumą. Perskaitė, kad įsitikintų kai kuriais dalykais. Sėdėjo tarp lentynų ant išklibusios pintos kėdės ir skaitė, kol raidės ėmė lietis. Abejoti nebuvo pagrindo. Jau seniai aišku.

Buvo neįprastai giedra diena. Bet kai Tora išėjo ant akmeninių laiptų, saulė jau buvo arti laidos. Temo. Raudonavo vakarų dangus. Kaip užlietas krauju. Su šalčiu dvelkiančiais violetiniais pakraščiais. Aplink stirksojo juodi, pamiršti medžiai. Sniegas dar neiškrito. Žemė sušalusi, išvagota daugybe gilių randų. Rūko nebuvo. Nautofonas tylėjo. Diena tarsi peilio ašmenys. Tarsi grasintų žiemai.

Tora neprisiminė, ar padėjo knygą į vietą. Trumpam ją apėmė panika. Bet paskui nusprendė, kad tai visai nesvarbu.

34

Agnaras Myklė buvo išteisintas.

Breilano komunalinės gimnazijos moksleiviai įsitraukė į rimtus ginčus dėl romano „Giesmė apie raudonąjį rubiną“. Dauguma jų simpatizavo jaunajam rašytojui. Jie burnojo prieš sukriošusius moralės saugotojus, kurie patys nepraleidžia progos pasidulkinti. Rėžė griežčiausias kalbas apie tuos, kurie nusprendžia, kas gera, o kas bloga.

Vis dėlto keletas merginų pareiškė, kad knygoje – vienos nešvankybės. Nuo pradžios iki pabaigos. Kiti šaipėsi, kad jos perskaitė tik tuos puslapius, nes paprastai žmonės taip ir daro. Susikibusios už parankių jos vaikštinėjo lyg kokios susimokėlės, nutaisiusios įžeistas minas.

Garsiausiai apie šios nelemtos siaurapročių šalies teises ginančius senolius kalbėjo Jonas. Karpė iš laikraščių straipsnius ir nuotraukas, krovė juos į geltoną didelį voką.

Tos knygos Tora dar nebuvo skaičiusi. Skolintis iš bibliotekos nesiryžo. Laikėsi nuošalėje. Klausėsi Jono gražbyliavimų. Savo nuomonę jis turėjo ir drįso ją pareikšti. Visai kaip suaugęs. Dėl to ji jautė tam tikrą pasididžiavimą, nes tai lietė ir ją. Atrodė, ne taip jau svarbu, kad ji neišdėsto savo nuomonės, tai padaro jis. Ūmai priešais ją iškilo entuziastingas tetos Rakelės veidas. Ji tikrų tikriausiai netylėtų. Ir ne vien tik išklausytų Simono, bet pasistengtų išsiaiškinti, ar jis teisus.

Bet ne tai glūdėjo Toros širdyje. Juk visa tai priklausė kitokiai tikrovei. Ne tai beprasmei. O ji tik klaidžiojo savo labirintu. Niekada nepraeidavo nuovargis.

Judėjo lėtai, be džiugesio. Bet turėjo apsimesti, kad yra linksma . Valgyti negalėjo. Viskas kildavo atgal. Pralaukdavo tualete, kol galų gale nustos tąsyti ir ji galės atsitiesti.

Lovą paklodavo grįžusi iš mokyklos.

Gryname ore pasijusdavo geriau. Mokykloje privalėjo įsijausti į tam tikrą vaidmenį. Lyg apsaugantį kiautą. Saugumo teikė baigtas nerti megztinis. Susikaupdavo pamokų ruošai. Po to kaip iš prairusio maišo išlįsdavo neviltis. Visas jėgas išsunkdavo tas privalomas vaidmuo. Tarp gyvybės ir mirties. O vaidino ji Breilano gimnazistę Torą, kurios dėmesys sukauptas tik į mokslą. Nuo to vaidmens priklausė visas jos gyvenimas. Tą valandą, kai jos kūnas išduos vaidybą ir į ją susmigs visų akys, ateis pabaiga.