Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Iš kur žmonės semiasi stiprybės? Tie, kurie visą gyvenimą užguiti.

Kuo paaiškinti, kad nelauktai jie ima ir pakyla, nors, regis, turėtų būti sutrypti ir sulyginti su žeme?

Ar pažemintieji kaupia savyje visas nelaimes ir patyčias, visus kirčius ir smūgius tol, kol ūmai juose savaime užsiliepsnoja neapykanta ir kerštu kibirkščiuojanti ugnis? Naikinanti. Viską? Taip, išties viską.

Tora jau buvo viską sukaupusi. Tik paslėpusi giliai. Iš baimės.

Ji stovėjo kamaraitės tarpdury sklidina pamiršto orumo, bet turėdama po širdimi vyro pasėtą ir myriop pasmerktą parazitą. Ir vis dėlto jos žvilgsnis privertė vyrą nusukti akis į šalį. Ją užliejo keistas, stingdantis džiugesys. Apniko dygios mintys. Nirtulingos mintys. Nuo jų jautėsi tarsi pakylėta.

Dėl Ingridos elgėsi deramai. Bet pamačius švarplę vyro burnoje, plykstelėjo saldi neapykanta. Viršuje trūko vieno danties.

Nebereikia gramzdinti bjaurasties sapnuose. Nebereikia jaukintis malonių minčių. Ją užplūdo teisėto atpildo jausmas. Pataikė. Tą kartą pataikė taip, kad žymu iki šiol! Akivaizdu visiems. Ir ji tuo džiaugėsi.

Vakare begulint kamaraitėje vėl atslinko baimė. Gal jis numano, kas jos galvoje? O jeigu vis dėlto ateis?

Nieko negali būti blogiau!

Ji ir vėl papartyne. Spardo ir spardo kažką minkštą, plūstantį kraujais. Besibraunantį per žalumynus. Besiveržiantį per kraštus. Plūsta kraujas, vartaliojasi mėsos gniutulai, o ji tik spardo, spardo be atodairos. Net ir tada, kai viskas susitraukia į kažkokį knirkiantį gemalą, ji vis tiek nesiliauja spardžiusi. Jėgos turi daug. Jaučiasi tokia stipri, kad pratrūksta juokais. Kvatoja. Skardžiai ir linksmai, net visas pasaulis aidi. Nesitveria džiaugsmu.

Keliskart pajuto prie veido alsuojant senelę, tačiau nubloškė ją šalin.

Kitą dieną sugalvojo kažkokį reikalą ir nuėjo pas Simoną į įmonę. Jai buvo svarbu pamatyti jį pirmiau nei Rakelę. Susitikti su juo vienu. O gal ji prisibijojo akylaus tetos žvilgsnio? Kad ši pamatys tai, ko niekas dar nemato?

Tora pasiėmė motinos iškeptų kalėdinių pyragų ir žvakę. Suruoš Simonui šventišką stalą ir išvirs kavos.

Visu keliu į kaimą ją vedė ši mintis. Kaip jis nustebs! Staiga jai dingtelėjo, kad jis panorės ją kilstelėti. Suėmęs per liemenį. Kaip senais laikais… Ne, ji gali to išvengti! Gali liuoktelėti į šalį. Štai taip! Tik strykt į šalį, kad net subarškėjo į tinklelį įdėta dėžutė su suktais vafliais.

Toliau ėjo, kaip dera suaugusiai merginai.

Simonas jau buvo poilsio kambarėlyje. Ten šnekučiavo ir gėrė kavą vyrai, kurie neišvyko savaitgaliui namo.

Nuo to laiko, kai audroje dingo laivas ir troba, Almaras iš Hestviko vis lopė ir lopė tinklus. Buvo sunykęs ir paniuręs. Painiojosi visiems po kojomis it koks įnirtęs apdujėlis. Vyrai kentėjo – nelygu nuotaika.

Retsykiais Simonas šnektelėdavo su seniu apie orą ar suplyšusius tinklus. Bet vienas su tuo niurzga stengdavosi nepasilikti. Tuomet lengviau jo atsikratyti.

Išvykus įstabiajai mokytojai Almarui neberūpėjo kūriko ir ūkvedžio pareigos mokykloje. Jis vaikė šalin vaikus su tokiu įtūžiu, kad visi tik stebėjosi. Senas juk nebuvo. Bet vis vien – kivirčijosi, spjaudėsi ir keikėsi. Ir vis grasino, kad susprogdins Įlankos seklumą. Tiesiog akiplėšiška! Juk per audrą ji nekenksminga. Sekluma ir lieka sekluma. Laikas būtų aprimti. To, kas pražuvo, nebeatgausi. Belieka pradėti iš naujo. Gal galėtų nusipirkti naują laivą? Pasiskolinti pinigų? Bent jau prikąstų liežuvį, kad kiti galėtų netrukdomi parūkyti.

Bet ne! Almaras iš Hestviko pasidarė kažkoks keistas tinklų lopytojas, kuris nei Dievui, nei velniui nenusileis. O juo labiau žmonėms. Tyliai besikeikdamas jis užmesdavo ant kelių tą prakeiktą tinklą. Prakišdavo pirštus pro nailoninį pakraštį. Neskubėdamas, atkakliai ir ritmingai, tarsi būtų persenęs galingas variklis. Trauk perkūnas, kaip sunku nulaikyti standžią, slidžią nailoninę giją. Žiūrėk, ir išnyra iš kilpos akis, nubėgdama skersai ir išilgai viso tinklo. Užspjautum tabaku prisodrintom seilėm, gal vieną kitą ir sulaikytum. Bet dvidešimt tūkstančių kilpų – tikra velniava! Net ir dėl mažesnio skaičiaus prasikeiktum.

Almaras juto, kad netrukus ims gelti ir sukioti sąnarius. Ši bjaurastis atslenka kartu su Kalėdomis, o čia dar toji stipena Skarotoji Johana per visą kaimą ištrimitavo, kad po lova Almaras laiko du dinamito briketus. Jie esą kelia pavojų visiems kaimynams. Galima sakyti – taikai pasaulyje. Pliauškia, tarytum po lova dinamito briketams nebūtų pakankamai sausa. Jei prireiktų – išsilaikytų iki pat Paskutinio teismo dienos.

Simonas žvilgtelėjo į sėdinčius už Almaro nugaros vyrus. Tarsi kutenami jie vos laikėsi neprapliupę juokais.

– Ateis geresni laikai, Almarai, – linksmai tarė Simonas.

– Eik sau, kokie geresni laikai? Laivas kainuoja milijoną, menkių tinklai beveik dešimt tūkstančių, dinamitas uždraustas. Kokie geresni laikai? Ant kranto žvejai vengia lopyti tinklus, jie naudojasi tokiais patarnautojais kaip aš, o kai tik parplaukia iš jūros, tučtuojau puola boboms į tarpkojį. Mazutas! Tas irgi kainuoja! Kajutė kūrenama mazutu. Jeigu ir turėtum iš ko nusipirkti laivą, nėra iš ko jo išlaikyti. Ko gera reiks prikalbinti žuvis, kad pačios šoktų per bortą. O jaunimas – vien vagys ir banditai, ir dar nori, kad pietų pertraukos, ir tos būtų mokamos! Dabar juk mokės už sirgimą. Ir už atostogas!

Simonas tik šyptelėjo. Praleido pro ausis. Vyrui ne visi šulai galvoje. Simonas gėrė kavą bandydamas negirdėti jo tarškalų.

– Dabar ir bobos prisidėjo prie verkšlenančių choro. A? Ar tiesa, kad šiais metais Rakelė pasisamdė avių kirpėją? A? Kur dingo ta smarkuolė, kuri apsižergusi avinioką nuvarydavo kaltūnus pati viena?

Paminėjus Rakelę, Simonas susiraukė. Prisiminė, kokia ligota ir sulysusi ji grįžo iš ligoninės, todėl jie ir pasisamdė kirpėją. Šito jis tikrai nepamiršo. Jau ruošėsi užčiaupti seniui srėbtuvę, kai tarpdury pasirodė Tora.

Tai buvo taip netikėta.

Palaidi vešlūs plaukai. Sakytum niūriame kambaryje ėmė plaikstytis liepsnos. Šalčio nudažyti skruostai. Lūpose – vos pastebima šypsenėlė.

Priešais kaip gyva išdygo jauna Rakelė. Stulbinantis vaizdas it botagas kirto per akis. Jis palenkė galvą, kad išvengtų kirčio. Susitvardė. Veidą nušvietė plati šypsena. Rakelės vaizdas suskilo, subyrėjo, ir jis vienu šuoliu prišoko prie Toros. Dėžutėje subarškėjo mamos vafliai. Ji nesipriešino, kai Simonas sugriebė ją per juosmenį ir kilstelėjo. Jai pasirodė, kad ji jau padangėje. Pažvelgė žemyn į jo minkštas raudonas lūpas. Spindinčias akis. Juto, kaip virpa jo rankos. Ir šitaip ji kabėjo pamiršusi apie savo tiksintį laiką. Ir kad juosmuo nebepriklauso jai vienai. Kad nebeturi nei gyvenimo, nei ateities. Užsimiršo. Sielon įsispaudė Simono veidas. Ten jo vieta. Per amžius.

Kokia didinga akimirka.

Vyrai šypsojosi. Bet jau kitaip nei prieš valandėlę.

Vėl apsėdo staliuką. Tora išėmė aptrupėjusius vaflius. Dėžutei apėjus ratą aplink stalą, liko tik du. Ir dar keli kitų kepinių gabaliukai. Staiga Torai sukilo apetitas. Pasiėmė vieną vaflį ir prisišliejo prie Simono.

Simonas įniko ją klausinėti. Apie viską. Apie mokyklą, kambarį, pamokas. Tora tarsi pražydo. Atsilapojusi paltą atsakinėjo taikliai ir šmaikščiai. Įsitraukė ir vyrai. Pamiršo, kad privalo būti orūs – klausinėjo, aptarinėjo. Bendravo su Tora taip, lyg ši būtų suaugusi ir viena jų. Atitirpo ir Almaras. Kai išgirdo, kad Breilano gimnazijoje nėra tokių kaip Giuna, įsišnekėjo ir jis. Garbstydamas Giuną ir jos gyvenimo kelią. Ji buvo ir išliko įstabus žmogus. Tačiau ėmė ir išvažiavo…