Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Tora vaikštinėjo pažįstamais takeliais, kai netikėtai driokstelėjo visai arti. Pasirodė, kad atplasnoja ta pati audros raja. Grasindama perskelti ją į dvi dalis. Bet šastelėjo priešais sudraskyto, kraujais pasruvusio kūno pavidalu. Nė šiurpiausiam sapne tokio siaubo neišvysi.

Po to viskas tarsi ištirpo…

Atsipeikėjo. Gulėjo nublokšta ant akmenų.

Dėmesio į ją niekas nekreipė. Nepakeliamai skaudėjo nugarą. Lyg būtų perlaužta. Atsitokėjusi iškart susivokė kur esanti. Pažvelgė į suniokotą Almaro kūną tarsi į save. Pasukusi galvą į šoną pamatė tą sudarkytą kūną apstojusius žmones. Tvyrojo kraupi tyla, buvo girdėti arčiau stovinčiųjų kvėpavimas. Šiaip taip atsisėdo ant to apšalusio akmens. Tada pajuto, kad viduje kažkas atsiskyrė. Pajuto tik dabar.

Kažkas jai padėjo pakilti, nueiti iki pastato…. Mergina, dirbanti pjaustymo ceche. Tora norėjo prakalbinti ją, bet nieko ištarti nesugebėjo. Atrodė, kad toji ir be žodžių viską suprato. Įvedė į Simono namelį. Žmonių nebuvo. Durys atlapotos. Tora nuvirto ant lovos. Mergina pradingo. Pro snieguotą langą smelkėsi virpanti šalta šviesa. Gulėdama ant nugaros Tora juto, kaip vidurius ėmė raižyti veriantis skausmas. Ji vėl neteko sąmonės. Pažadino naujas skausmo priepuolis. Grūmėsi su juo apsipildama šaltu prakaitu. Paskui pristigo jėgų ir viskas nuplaukė.

Kas čia sukiojasi po kambarį? Kas liečia ją? Bandė gintis. Skeryčiojo rankomis.

– Gulėk ramiai!

Motinos balsas, irzlus, susirūpinęs. Kupinas išgąsčio.

– Viešpatie Dieve! – dejavo ji. – Viešpatie Dieve! Ir kodėl tai turėjo atsitikti manajai? Viešpatie Dieve! Viešpatie Dieve! Koks tas pasaulis!

– Apsiramink. Džiaukis, kad ir jos nenusinešė! – šaižiai nuskambėjo Rakelės balsas. Tora pajuto, kaip ją apklojo. Uodė keistą vilnonio pledo, tabako ir prakaito kvapą. Sąmonė vėl aptemo. Šį kartą ji nesipriešino.

Gulėjo tarsi greta savęs. Prisišliejusi prie akmens. Žiūrėjo tiesiai į stiklines Almaro akis. Šypsodamasis jis linktelėjo. Kaip tuomet, kai dirbo mokyklos kūriku, – su skardiniais anglių prikrautais kibirais įžvangindavo į klasę būtinai tada, kai pamoką vesdavo Giuna. Veidas švytėdavo vaikišku džiaugsmu. Droviai ir kažkaip kerėpliškai mostelėdavo ranka. Gal ir norėdavo būti panašus į herojų, o gal suprato – iki to jam labai toli. Tora nusisuko palikdama ramybėje Almarą ir jo pastiras akis. Jo vietoje matė save. Atoslūgio pakrantėje gulintį savo suniokotą kūną. Su Almaro milo kelnėmis ir megztiniu. Tai jos kraujas, jos kūnas. Nebeatšaukiama. Baigta. Galas. Nenumanė, kad bus taip klaiku. Taip beprasmiška.

Pavakary ji jau galėjo paeiti. Grįžo namo su Simonu, Rakele ir motina. Niekas neužsiminė apie įvykį. Šnekėjo apie valgį. Apie iškritusį sniegą. Vien tauškalai – dėl jos.

Naujųjų metų vakarą, kaip bet kurį kitą, tvyrojo slopi tyla. Pamažu ėmė pustyti. Baltas sniego sluoksnis tarp akmenų, kur tėškėsi Almaro kūnas, nusidažė rausvai. Paskui apšalo. Tačiau patvinusi jūra viską nuplovė, tarsi Viešpats būtų nusprendęs – turi būti saikas. Sniegas užpustė žymes, likusias benešant kūną keleliu. Šitaip sumaniai ir paprastai gamta užglaistė paskutinį Almaro pėdsaką.

Kai jie su Simonu priėjo prie Bekejoreto gonkų, Rakelė staiga sustojo ir apsipylė ašaromis. Trenkė kumščiu į duris – tą naktį pūga toli nuskraidino jos šauksmą:

– Velniai rautų, negi jis manė, kad susidoros su beprotyste?

Simonas apkabino ir veidu prisiglaudė prie jos.

Pravirko. Stovėjo abu susiglaudę ir verkė.

Juk Almaras ne kartą sakė: „Čia seklumos neturi būti!“ Ji tik prišaukia audros siautėjimą, griovimą ir bejėgiškumą. Dėl namo jis tiek nesikrimto. Baisus čia daiktas – namas. Tačiau laivas… Svajonių laivas…

Klausydamiesi jo visi tik šyptelėdavo ir palinguodavo galvą. Esą Almaras patyrė smūgį audros naktį, ir nieko nebepadarysi. Niekas nepajudino nė piršto, kad padėtų jam įsigyti naują laivą. Simonas pristatė jį prie darbo. Kiti tyliai krizeno. Patenkinti savimi.

Jo gyvenimas Šimtabutyje užkrovė papildomo vargo. Savo keršto teorijomis, niurzgėjimais, dejavimais jis trikdė įprastą kasdienybę. Užėmęs vieną Skarotosios Johanos kambarį nuolat gąsdino juos užuominomis apie dinamitą, sukrautą po lova.

O Rakelė iš nevilties, kad ir ji, ir Simonas galėjo būti tokie beširdžiai ir kvaili, tvatino kumščiais gonkų duris.

Palėpėje Elizifa meldėsi už Almaro nemirtingą sielą. Tikėjo, kad jam tai pravers. Šitaip meldžiantis tyliai atslinko Naujieji metai. Skarotoji Johana išlaukė visą savaitę ir tik tada įsikraustė į jo kambarį. Jautėsi įžeista, kad ten jo gyventa. Bet pamažu aprimo.

Gulėdama Tora nė nepamanė apie kokį nors jai gresiantį pavojų. Staiga tai pasidarė nesvarbu. Joje nebetilpo susikaupę svarbūs žodžiai, bet jie taip ir liko neišsakyti. Kartais imdavo dairytis motinos. O kai ši įeidavo, bandydavo sugriebti jos ranką. Jie svarstė, ar neiškvietus daktaro. Nugirdo, kaip virtuvėje tam pritarė net ir jis .

Atsikėlė. Buvo nukraujavusi. Iš ten. Gausiai. Viskas buvo permirkę. Stovėjo šaltoje išvietėje ir stebėjosi. Kad kraujavo. Kiek pajėgdama apsitvarkė ir grįžo vidun. Paskui kiekvieną dieną savijauta taisėsi. Nustojo skaudėti nugarą.

Tačiau kur bepažvelgtų, matė sudarkytą Almaro lavoną.

Tą dieną žvelgdama nuo denio į tolstančias Įlankos prieplaukas ji pamatė: seklumos nebėra.

Kai grįžo į savo kambarėlį, prieš akis matė aiškų vaizdą. Ne baisųjį. Ne sumaitotą kūną, o nuostabųjį: seklumos nebėra!

Tačiau sielą gaubė tamsa.

Ji nebesvarstė, kaip reikės įveikti tai, kas jos laukia. Laikėsi nusistovėjusių, savo pačios sumanytų dienos ir nakties ritualų. Bandė susitvarkyti ir su miegu. Kurį laiką net sekėsi. Dar nebuvo išvažiavusi į Salą. Dar ir Almaras…

Apsivilkusi megztiniu ji dažniausiai sėdėdavo prie krosnelės. Tačiau durelių neatverdavo. Nebuvo reikalo.

Nebevaikščiojo nei į kavinę, nei į kiną.

Du kartus per dieną nenoromis pavalgydavo prie naująja klijuote apkloto stalo. Kai kada iš apačios šūktelėdavo ponia Karlsen, kviesdama ją papietauti. Paskanauti šviežiai iškeptos duonos, išgerti kavos.

Ji paklusniai nuslinkdavo laiptais žemyn. Visada vilkėdama katrą nors iš savo dviejų vilnonių megztinių. Truputį palinkusi. Žvilgsnį nukreipdavo į kabančius paveikslus, į langą ar siuvinėtą staltiesėlę.

O ponia Karlsen pasakodavo apie mažosios pajūrio gyvenvietės įvykius. Varnų kranksėjimas pasiekdavo net būnant viduje. Breilane nesijautė žuvų kvapo, nesimatė išbarstytų pelekų. Nebuvo žuvų apdorojimo įmonės, Otaro krautuvės, Šimtabučio. Stūksojo keli barakai iš vokietmečio. O šiuo metu čia gyvena ir vokiečio išpera, tik niekas nekreipia į ją dėmesio.

Tora mokėsi ne tik norvegų, bet ir vokiečių bei anglų kalbų. Pabėgdavo mintimis į jai vienai priklausantį pasaulį, kai ruošdavo pamokas, arba gūždavosi siauroje lovoje, uždengtoje nertuoju užtiesalu. Šitaip ji stūmė dienas. Nors ir be sapnų apie senelę, Berlyno namus ir gatves. Kaupė jėgas tam laikui.

Vieną antradienio vakarą jį grįžo iš bibliotekos nailoniniame tinklelyje nešdama krūvą knygų. Pakursčiusi krosnelę paruošė vertimą iš vokiečių kalbos ir tada iškraustė knygas. Be skubos. Nusipraususi apsivilko švarią palaidinę. Lankydama biblioteką sutikdavo ne tuos, kurių vengti jau buvo įpratusi, o naujus, dėl kurių ją pildavo prakaitas ir kaustė keista baimė tol, kol grįždavo į kambarėlį, užsirakindavo ir nusiprausdavo. Bet vis tiek eidavo ir į biblioteką, ir į krautuvę, į paštą, į knygyną, nors ir žinojo, ką reikės patirti. Grūdinosi. Suprato, kad visa tai – tik pratybos prieš prapultį. Turėjo būti pasirengusi.