Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

– Judu galėjot būti pora? – trenkė vienas iš kompanijos.

Simonas pervėrė jį akimis, o Tora pakeitė pokalbio temą.

Almaras tik dėbtelėjo pro surauktus antakius ir palinko prie tinklų.

– Bet kaip tu pasikeitei per tuos kelis mėnesius! – stebėjosi Simonas, kai jie užlipo į jo kontorą. – Ar tau ten patinka? – klausinėjo spinduliuojančiomis akimis.

Toros širdį užgriuvo nepakeliama gėda.

Dėl jos Simonas išleido tiek pinigų. Ir viskas veltui.

Kopdama šlaitu į plynaukštę, ji vėl paniro į juodas, stingdančias mintis:

– Arba tasai , arba aš, kitaip būti negali.

36

Tora vėl Bekejorete, sėdi ant durpių dėžės. Verta buvo laukti daugybę juodų dienų ir naktų.

Rakelė žvelgė į Torą mylinčiomis akimis. Pagal savo smulkų sudėjimą mergaitė gerokai papilnėjusi. Bet nepasakė nieko. Rakelė laikėsi taisyklės: nesikišk, jei nieko negali padaryti. Vis dėlto ji stebėjosi, kad Tora taip sustambėjo, pasidarė krūtinga ir pečiuita. Galbūt brendimas. Į jo pabaigą paprastai atsiranda riebalų. Paskui jie iš lėto tolygiai pasiskirsto po visą kūną. Rakelė mena, kad šitaip brendo ir ji pati. Garsiai nieko nesakė.

Tačiau gyrė palaidus Toros plaukus. Dėstė, kas įvyko Saloje, kol Tora buvo išvykusi. Paaiškino, kodėl senis Almaras pasidaręs toks keistas. Jos nuomone, tą nelemtą audros naktį kailinė jo kepurė neatlaikiusi visos smūgio jėgos.

Pasakojo, kad Solė išdundėjo į šalies pietus. Pasiekusi Oslą, gavusi darbo kontoroje. Jai netrūko nei veržlumo, nei užsispyrimo.

– Dievai žino, iš kur tai, – stebėjosi Rakelė. – Turbūt iš Elizifos, – pridūrė šypsodamasi.

Tora abejojo. Bet Oslas? Tai bent. Ir kaip ji įsidrąsino? Viena?

Tora prisiminė šventę Simono krantinėje. Solė, apsivilkusi nauja, neįprasta suknele. Solė, atsirėmusi į stulpą, rimuoja nešvankius posmus vien dėl to, kad negali išvažiuoti iš namų.

Staiga Tora perprato tuos žvilgsnius, kurie sutiko ją atvykusią. Ritos, Jorgeno. Kitų. Visi sveikinosi droviai. Tarytum niekada nebūtų drauge žaidę ar susipešę. Spardę kamuolio ar ėję į kiną. Visi kartu. O dabar ji – išvykėlė, besimokanti Breilane. Ar nuo to tapo kitoniška? Neprieinama ir svetima?

Rakelė papasakojo, kad Randi su Fritsu persikėlė į Bodę. Tora nudelbė akis jausdama, kaip palengvėjo širdis, jog nereikės su jais susitikti. Bet kartu ėmė ilgėtis muzikos, knygų, kakavos, Randi čiauškėjimo, Fritso nebylystės. Ant lovos užkloto sudėtų jo rankų…

Mergaičiukė tarsi sumažėjo. Susigūžė. Tokia jauna, o gyvenimas jau pragyventas.

– Ar tu sveika? – atsargiai paklausė Tora.

– Ir taip, ir ne. Sunykau per tą ligą. Turėčiau atsigauti. Beje… žmonės žiūri į mane kaip į raupsuotąją. Vėžys… Jie mąsto kaip vaikai. Viskas, ko nesupranti, užkrečiama ir pavojinga. Atrodo, jie manęs vengia… O Simonas…

Ji nutilo. Tiek tų kalbų… Dirstelėjo į Torą. Nusijuokė. Beveik taip pat kaip seniau.

Tačiau Rakelę nustebino Toros klausimas. Dar rugpjūtį apie ligą ji nepratarė nė žodžio. Jaunimas jautrus, pamanė Rakelė. Jis teikia vilčių. Jis dar išmoks ir žmoniškumo, ir atvirumo. Tik pamanyk, Tora paklausė! Ūmai Rakelė užkaito, nusisuko, apsimetė turinti kažkokių reikalų svetainėje.

Kai grįžo nešina dviem gėlių raštais išmargintais puodukais ir pyragaičiais, ji ėmė pasakoti apie ligą. Apie ligoninę. Palengvėjimą po operacijos. Apie nuovargį. Apnikusią vienatvę. Bet apie Simoną neužsiminė.

Skaniai kvepėjo duona, dvelkė žaliuoju muilu, gyvulių artumu. Dvelkė Rakelės aromatas. „Labiausiai pasiilgstu Bekejoreto virtuvės“, – galvojo Tora.

– Kaip jums sekasi?

Rakelė paraikė duonos, užklojo ją storomis avienos vyniotinio riekėmis. Užkrovė burokėlių. Jie nudažė mėsą raudonai.

Gale gerklės Torai susitvenkė šleikštulys. Netikėtai. Bet susivaldė.

– Ką turi galvoje? – paklausė šiek tiek sutrikusi.

– Henriką.

– Lyg ir neblogai. Gana ramu.

– Ramu buvo visą rudenį. Taip ramu, kad kartais neapsikentusi nueidavau pas tavo motiną. Visada imu jaudintis, kai ima ir pranyksta gyvybės ženklai. Tuomet sunku patikėti, kad viskas kaip reikiant.

Rakelė atsiduso.

– Taip. Juk supranti, visą laiką reikia grumtis. Tavo motinai tikriausiai buvo geriau, kai jis sėdėjo. Kad ir kaip buvo sunku…

Tora žiūrėjo į ją išplėtusi akis.

Rakelė kalba apie tai, ką kiti paprastai mano, bet nutyli. Jos lūpose kalbos apie visokius gėdingus dalykus skamba paprastai ir natūraliai, lyg ji aptarinėtų patalynę ar audimą.

– Bet ji neverkšlena, nors tai trumpina jos gyvenimą. Visada buvo tokia. Toji moteriškė gaji kaip katė. Niekam nesipasakoja… Net man. Kaip tu manai, jis taip ir įveiks ją?

Tora ir vėl pasijuto lyg įbauginta mergytė. Bepigu būti tokiai Bekejorete – tarsi šiltame glėbyje.

– Mes, moterys, visad esam kovingos. Tu pakankamai didelė, kad tai suprastum. Lyg koks prakeikimas, grumiamės, kad viskas tęstųsi. Kad išgyventų visi. Grumiamės dėl kitų. Įsiuntu prisiminusi, kad yra tekę pralaimėti ir pasiduoti, nes viskam jėgų neužtekdavo. Klausyk, Tora, kirsk iš peties. Nedvejok. Tu jau nebe mažutė lepūnėlė.

Kažkas sužėrėjo Rakelės akyse. Gelsvi taškeliai prie vyzdžių. Atlėkė į Torą tarsi sviedžiamas lynas. Susaistė jiedvi neperskiriamai. Sulydė mintis abipusiu pasitikėjimu. Šito Tora nebuvo jutusi jokiam kitam žmogui. Gera, lyg būtum tik su savimi. Bet dar nuostabiau vienatvė dviese.

Anądien Rakelė buvo persirgusi „jūrlige“. Dabar taisėsi. Ar gali kas Saloje varžytis atkaklumu su sveikstančia po ligos Rakele? Torai buvo aišku.

Teta palaikys Toros kovą. Nors ir pasirodytų, kad veltui. Ji troško įsigilinti ir suprasti. O ne smerkiančiu žvilgsniu stebėti iš šalies. Rakelei duota įsijausti į kito žmogaus skausmą. Ar daug tokių? Toros manymu, baisiai mažai. Teta suvokė turinti paremti Toros kovą, nes motina prisiėmė jo . Rakelė – vienintelis žmogus, su kuriuo Tora gali kalbėti apie motiną nesijausdama, kad šią išduoda.

– Kad jis bent susirastų darbą kur nors kitur, – susimąsčiusi kalbėjo Rakelė, tarsi konkrečiai numanydama, kur ir koks galėtų būti tas darbas.

– Regis, jis dabar nebegeria, – pasakė Tora.

– Hm, kiek aš žinau ir matau, tai blaivus, tai ne.

Rakelė dirstelėjo į Torą, paėmė puodelį nuo durpių dėžės ir pripylė į jį kavos. Pati prisėdo ant kušetės krašto, savąjį puodelį laikydama ant kelių. Būdamos dviese, jos niekada nesisėsdavo prie stalo. Aiškintis nereikėjo. Tai papročiai, dėl kurių Bekejoretas ir buvo tapęs namais.

– O, kad jis būtų toks kaip dėdė, – nuslydo Torai nuo liežuvio. Prikando lūpą ir nežiūrėjo į Rakelę.

Tačiau Rakelė tik nusijuokė, girdi, Salai pakanka ir vieno Simono. Balse kažkas pasigirdo. Rūstumo gaidelė? Ką ji nori tuo pasakyti? Ar tik nepranyko iš akių tie geltoni taškeliai?

Rakelės akys buvo įbestos į susirangiusią ant kelių katę.

Tora pajuto rizikingą troškimą išsipasakoti, nenumaldomą norą įsikniaubti Rakelei į skraitą ir viską išlieti. Tos bjaurasties širdis nebeatlaiko.

Grįždama namo ji užmynė ant užšalusios balutės. Sutraškėjo, suzvimbė. Skimbčiodamos ant kelio gruodo pabiro plonytės ledo aiženos. Blyksėdamos mėnesienoje jos tarsi užgrojo. Tie garsai ir šviesa apgobė Torą nelyginant Bekejoreto nuotaika. Jie smelkėsi į širdį. Plėtėsi kaip amžinybė.

Pastoriaus sodybos patvoryje stūksantys augaloti medžiai kėlė į dangų juodų šakų raizginį. Tikras paveikslas. Artėjant prie purvo spalvos Šimtabučio atmintyje miglotai išplaukė jame praleistos beveik nerealios naktys. Ledukų muzika prislopo. O kai begaubtės lemputės apšviestame koridoriuje Tora padėjo ranką ant tamsiai rudo turėklo, garsai visai nusilpo, bet vis dar guodė.