Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Ji nužvelgė prie naujų pastatų prisišliejusią Tobijaso trobą. Taip ir išliko sukrypusioji mūro siena kur ne kur padengta dažais. Otaras atrodė juokingai – balti marškiniai, kostiuminės kelnės, o už nugaros plaikstosi darbinio chalato skvernų sparnai. Bet prieplaukoje niekas iš jo nesišaipė. Ji užmetė akį į apdriskusius, snarglėtus ir murzinus vaikigalius; susispietę krūvon jie nesidrovėdami sūpavosi ant lyno, ir niekas neprasprūdo pro jų akis.

Manė, kad atvykimas į Salą jai skaudžiai primins gėdą. Ir senąją, ir naująją. Bet ne, ji net pasijuto šiek tiek protingesnė, geresnė ir pranašesnė už kitus. Tai suvokusi net nušiurpo. Pasipūtėlė – pasakytų Elizifa. Pasipūtimas veda į pražūtį.

Ir vis dėlto buvo gera. Kalėdas ji ištvers, dar nieko nesimato. Dar gali įsisprausti į džinsus su užtrauktuku, megztinis dengė sėdynę. Aiškiai papilnėjo. Bet širdies nebepykino. Kai kas erzino, kad nuo viengungiško gyvenimo ji pasitaisiusi. O ji laikėsi savo taisyklių: reikia nutaisyti linksmą miną ir šypsotis, o tada svarbu ir atsitiesti. Taip pat svarbu žiūrėti į pašnekovą. Būti linksmai. Nerūpestingai. Neprošal ir truputį nurausti. Jei tik visa kita paslėpta.

Krūtinė buvo padidėjusi. Senosios palaidinės pasidarė per ankštos. Nusipirko naują, languotą ir dar panašią pasisiuvo. Skolinosi iš ponios Karlsen seną siuvamąją. Prisikankino su ja vos ne iki ašarų. Tačiau baigė ir dabar galės pasirodyti motinai. Suprato, kad tai rimtas išbandymas. Vien nuo minties pažastys sudrėksta. Net geri pusmečio rezultatų vertinimai neleido pamiršti, kad važiuos namo. Visa jos esybė purtėsi minties, kad ten bus ir JIS . Tai ne žmogaus jėgoms. Bet tebūnie kaip bus.

Ir dabar ji jau čia. Nugalėjo šleikštulį. Tepalų smarvę ir jūros sūpavimą. Atvežė motinai medžiagos suknelei. Tarsi leidimą į motinos meilę. Bendravimą, jos akių žvilgsnį. Jųdviejų pokalbius. Atleidimą už tai, ko ji nežino ir neprivalo žinoti.

Tokios mintys užplūdo tą akimirką, kai Tora pamatė Ingridą, stovinčią prie sandėlio sienos su iškaba:

A/B KRAUTUVĖ/ŽŪKLĖS REIKMENYS

ĮVAIRIOS VIRVĖS

STATINĖS. DRUSKA

Motinos išvaizda ją pribloškė. Atrodė, kad tos moters ji niekada nėra mačiusi. Virš pažįstamo nudriskusio palto bolavo visiškai svetimas veidas. Lėtai ėmė ryškėti bruožai. Ar tikrai jie tokie atšiaurūs, o veidas toks raukšlėtas? Ar per tuos mėnesius mama taip suseno?

Tora žengė į pažįstamą, tačiau nerealų pasaulį ir tarsi apmirusi paėmė jai už rankos. Tikriausiai ją smaugė ašaros. Žodžiai buvo dingę.

Torą pritrenkė rūsti motinos veido išraiška. Tas uždarumas… Nors ji ir šypsojosi.

Akimirką jai pasirodė, kad motina pastebėjo apie jos padėtį. Permatė ją kiaurai. Bet Tora greit susivaldė – ir stvėrėsi išmoktos vaidybos: neatsipalaiduoti, būti budriai. Judesiai, žodžiai, grimasos…

Ar mama vis dėlto pastebėjo?

Tora tyso ant purvino prieplaukos sniego. Plieskia žibintas. Apšnerkštoje krantinėje ant išskrostų žuvų vidurių ir tabaku apsivėlusių spjaudalų. Išrengta. Nuoga visų akivaizdoje. Nori kažką pasakyti, maldauti, bet neįstengia. Žiema, o jos kūnas vis tiek apraizgytas paparčiais.

Čia pat sklando išsiklaipęs mamos veidas.

Tačiau Tora atsilaikė. Išstovėjo tiesia nugara. Nors nebuvo lengva.

Jeigu jau esame kaime, Ingrida norinti apsipirkti. Atsirideno vienratį, nes maniusi, kad Toros manta bus kur kas gausesnė. O ši turi tik tinkliuką ir senąjį lagaminą. Tiek ir panešti galima. Lagaminas nesunkus. Šįkart pasirinkti aprangą buvo lengviau nei išvažiuojant. Pamainymui buvo įsimetusi keletą drabužėlių. Savo naujajam kūnui.

Otaro krautuvė pasikeitusi nebuvo, bet vis tiek atrodė kažkaip kitaip. Torą apėmė vos juntamas ankstesnis menkumo jausmas – kai norėdavo tapti nematoma. Tai ją nustebino.

Patalpa pasirodė nykštukinė. Kvapai buvo tie patys. Kaip ir seniau, dalis prekių kabojo palubėje. Kitos buvo sugrūstos į lentynas. Tik tėvo ir motinos čia betrūko. Gal jau su protu susipyko tie žmonės.

Aišku, kad jiems nieko nereikštų susidoroti su ja. Ir tarpusavyje. Jie vartoja kelis itin taiklius žodžius. Pakankamai nuodingus. Rinktinius. Tarp bidonų ir šepečių jie turi neabejotiną teisę smogti vienas kitam.

Bet Tora skyrė praeitį nuo šios dienos. Ji išvyko mokytis į gimnaziją. Tai kėlė tam tikrą pagarbą. Išvykėlius galima pajuokti, apkaltinti pasipūtimu ir tinginyste. Bet pagarba išlieka. Beje, juos ypač glumino tai, kad iš Salos išvyko Ingridos vaikas.

Džinsuotą merginą prikandę liežuvius vyrai nulydėjo akimis iki pat prekystalio. Nužvelgę jie be žodžių linktelėjo Ingridai. Su mergaičiuke sveikintis nebūtina, nors ji ir mokosi Breilano gimnazijoje. O ar taip ir turėtų būti? Grynas išpuikimas. Jauniklė iš Šimtabučio! Bent jau būtų pastoriaus ar Dalo atžala.

Taip, taip, aišku, kas sumokėjo. Simonas. Tarsi išpirkdamas kaltę už tai, kad pranešė policijai, jog svainis padegė įmonę. Padarė savo… O dar ta boba – Rakelė! Ji tai jau tikrai prikišo nagus, kad Ingridos pavainikė važiuotų mokytis į Breilaną.

Vyrų susidomėjimas išblėso. Vėl pasisuko vienas į kitą pratęsti pokalbio, kurį pradėjo prieš moterims įeinant į krautuvę. Neišsiduodami, ką mano, vis žvilgtelėdavo į judrią vešlią rusvaplaukės Toros plaukų uodegą. Nori nenori, o akį traukia. Taip jau yra. Vėl tabako dūmuose sklido šneka. Lyg netepto kavos malūnėlio burzgimas. Kasdienę ir nuobodžią prieškalėdinę popietę dūgzdami tarsi nematomi vabzdžiai užpildė žodžiai. Tūpėsi ant sienų ir lubų, siurbėsi į rankų mostus. Taip buvo visada. Jie liudijo visuotinai pripažintą vyrų teisę.

Torą užkalbino tik Otaras. Sveikindamasis palenkė galvą, tarsi ji būtų suaugusi. Už ausies užkištas pieštukas, plačiu rankos mostu perbraukia per plaukus su išretėjusiu sklastymu: na, girdi, kaip sekasi, ar patinka Breilanas. Tora patikino, kad sekasi gerai.

Pirmą sykį Tora pastebėjo, kad Otaras taip pat kitoks. Tarsi ne iš Salos. Išsiskiria laikysena. Labai stengiasi sukurti prekybininko Otaro Larseno įvaizdį. Bet jam nesiseka. Ir tikriausiai dėl to, kad jis ne Dalas, ne pastorius ir ne daktaras. Kiti žiūrėjo į jį niekinamai, nes šis norėjo išsiskirti neturėdamas atvykėlio pranašumų. Paslapties, atsivežtos iš nepažįstamo pasaulio. Būdamas vienas iš jų bandos apsimesti esąs kitoks? Už tai jis vertas paniekos. Pirmąsyk Tora pažvelgė į jį visai kitomis akimis.

Gelsvai apšviestas prekystalis. Vos atvėrus duris tvoksteli įvairiausių kvapų mišinys. Veidai tušti, nors įėjus motinai su dukra juose atsiranda vos pastebimas smalsumas. Ak, ta jų nebyli, žemažiūrė išraiška! Prieš akis tarsi šmėkštelėjo anksčiau sapnuoto košmaro atplaišos. Nepasiduoti. Nė už ką!

Nejučiomis atsitiesė. Praėjo pro visus išdidžiai iškėlusi galvą. Pamanyk tik, kokia nepriklausoma ta mergiotė.

O jie dar nežino…

Tora buvo pasirengusi išvysti jį galustalėje, bet jo ten nebuvo.

Tada ji nuėjo į kamaraitę. Ingrida buvo viską gražiai sutvarkiusi. Dabar ji čia siuvanti. Taip ir virtuvė lieka tvarkingesnė. Rudenį už siuvimą neblogai uždirbusi. Dėl supūliavusio piršto pjaustymo ceche negalėjusi dirbti pagal akordą… Ne, apie tai nerašiusi, smulkmenos…

Ingrida nenuleido nuo dukters akių. Veidu nuslinkdavo švelnumo atšvaitas. Kai niekas nematydavo.

Jiedvi valgė, kai į virtuvę įėjo jis . Blaivus. Tora buvo išėjusi į kamaraitę pasiimti knygos, kurią norėjo parodyti motinai. Grįždama susidūrė su jo žvilgsniu. Ir laikė prikausčiusi, neleisdama jam nuslysti į šalį. Iš kur tas stiprybės antplūdis? Net ir pati nelabai susivokė kodėl. Kad ir kas atsitiktų, blogiau nebus. Daugiau jos sugniuždyti nebegalima.