Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Kambarys baugino dviveidiškumu. Jautėsi įstumta į dvi tikroves. Gerąją ir sužeistąją.

Geroji slypėjo už užrakintų durų. Tada ji jausdavosi saugi ir užsiimdavo kasdiene buitimi. Leisdavo neįkainojamas valandėles užmiršusi būsimą gėdą. Bet kiek tokio laiko beturėsi – mėnesį, kitą…

Kaip pasikeitė jos gyvenimas… Dabar kasdienes smulkmenas, tarsi šilumos spindulėlius, ji jusdavo daug stipriau. Puodelis kakavos. Susagstytas iki kaklo megztukas ir atviroms krosnelės durims atkištos kojos. Netikėtai mestas į ją šiltas praeivio žvilgsnis. Kol kas jie nežino… Kol kas ji gali kaupti jai skiriamą šilumą. Iš kur tik įmanoma. Ir ji kaupė. Suvokdama, kad laikas spaudžia.

Sužeistoji tikrovė buvo būsena po sudrėkusiuose pataluose matytų košmarų. Apsiprato ir su ja. Žinojo, kad košmaras išsisklaidys, jei pasistengs nepasiduoti miegui. Išeidavo į tualetą ir laukdavo, kol šalčiu po kūną pasklidę pojūčiai įrodys, kad tai buvo tik sapnas. Apsigobusi užtiesalu atsisėsdavo priešais krosnelę ir skaitydavo tol, kol atlėgdavo ir vėl galėdavo šiek tiek numigti.

33

„Sputnik 2“ apskriejo Žemę 154 kartus. Šuo Laika tapo auka. Tačiau išgyveno ilgiau, nei buvo tikėtasi.

Per pertraukas Tora atidžiai klausydavosi kalbų apie šuns likimą. Įsijautė dėl kažkokios miglotos nerealios minties. Juk tai tik šuo. Bet ji jautė savyje jo širdies plakimą. O, kaip įnirtingai jis kovėsi su uždara erdve, kuri svaiginančiu greičiu skriejo aplink Žemę! Galimybės išgyventi nebuvo.

Galiausiai sustingusiomis kojomis ir pastiromis akimis jis tyso prieš „Sputnik“ aparatūrą. Tam jis ir gimė. Torai aišku. Ji žino, jog kai kam lemta būti užspeistam. Bet pati kaunasi visa esybe. Kol jėgos leis…

Stovėdama blausiai apšviestame koridoriuje ji baikščiai žvilgčiojo į laiptinės veidrodį. Virpančiomis rankomis apėmė juosmenį. Širdyje vėrėsi raudos bedugnė.

Ji – belaisvė ir joje kažkas įkalintas. Pasėtas kerštas nepaliaus, kol jos visiškai nesunaikins. Betgi tas sparnelis – taip pat auka. Ne, į tokius apmąstymus ji nesileis.

Ir Tora ryžtingai atmetė tai, ką buvo suvokusi apie gėrį ir blogį. Nepasikliovė turinčiu ją išgelbėti Elizifos Dievu. Pamažu jai ėmė aiškėti, kad nieko kito nelieka, kaip tik tvarkytis pačiai. Žinojo, kad gali viską prarasti.

Tą dieną, kai buvo pranešta, kad Laika nugaišo, – didelio čia daikto, tik šuo, – kryžkelės krautuvėje „Siūlų kamuoliukai“ Tora nusipirko dviejų atspalvių pilkų siūlų. Uždėjo daug akių ir stulpeliais nunėrė penkių centimetrų pločio megztinio apačią. Suprato, kad netrukus jos nekenčiamam kūnui prireiks slėptuvės. O kol dar nebuvo ko slėpti, reikia pratinti žmonių akis prie dukslaus drabužio. Ir ko tik neprisigalvojo bandydama rasti būdų, kaip reikės išvengti nepageidaujamų žvilgsnių. Ėmė taupyti motinos siunčiamus pinigus ir mažinti išlaidas maistui. Nusipirks du plačius sijonus. Prireiks.

Greitai nebepasislėpsi per fizinio pamokas. Kaip tik tai ją labiausiai kamavo. Draugių žvilgsniai duše. Susapnavo, kad jos ją išrengė ir, visiems stebint, privertė apeiti mokyklos kiemą. Niekas neištarė nė žodžio, tik žiūrėjo.

Aišku, reikia ką nors sugalvoti, kad kaip nors išvengus fizinio pamokų.

Galima pargriūti ant laiptų! Bet ar gali garantuoti, kad susižeisi? Galima užminti ant smeigtuko! Ne, sugis per savaitę.

Mėnuo iki Kalėdų atostogų. Kamavo nemiga ir košmarai. Privalės važiuoti namo į Salą. Kitąsyk Tora netekdavo jėgų. Ieškodavo nusiraminimo. Skaitydavo. Stropiai ruošdavo pamokas. Kuriam laikui užsimiršdavo. Suprato, kad reikia gyventi čia ir dabar. Padrąsindavo save, kad per vieną naktį kūnas nepasikeis. Kitaip gali pasirodyti tik baisiame sapne. Kai kada atsikeldavo, įjungdavo šviesą ir išslinkdavo į koridorių, kad pakėlusi naktinius marškinius įsitikintų – pilvas išsipūtė tik tame prakeiktame sapne.

Mergaičiukė Tora aprimdavo, net pasijusdavo išgelbėta, nes išvaizda jos dar neišduoda. Galėdavo vėl įsirangyti į šaltą guolį ir užmigti giliu ramiu miegu. Laiko dar buvo…

Tačiau miegą trikdė neviltis. Šuniui Laikai gyventi nebuvo lemta. Tora suvokė, kad nelemta ir tam, kuris augo joje, o gal ir jai sykiu.

Tik nenumanė, kaip tai įvyks.

Rytais ar vakarais, nerdama megztinį, ji negalėjo atsikratyti nukreiptų į ją akių. Jautėsi jų apsupta. Net nuogos juodų medžių šakos dėbčiojo iš lapkričio tamsos. Jai atrodė, kad rengiantis fizinio pamokai mergaitės slapta žvilgčioja. Einant prie lentos išversti angliškų ar vokiškų žodžių, spokso klasės draugai.

Kai baigė nerti megztinį, ji truputį aprimo. Susiuvo, išlygino. Tvarkingai uždėjo ant krėslo atkaltės ir nuėjo gulti.

Miegas be sapno. Jautėsi išsekusi kaip per šienapjūtę. Bet nei vasara, nei šienu nekvepėjo. Kambaryje dvokė drėgna vilna ir lyginimo skiautė. Ji giliai alsavo, tarsi kvapas gelbėtų nuo blogio.

Motinos laiškai ateidavo nuolat. Kai tik perskaitydavo, Tora juos sudegindavo kampe stovinčioje aukštoje juodų koklių krosnyje. Atsakydavo nedelsdama. Atrodė, kad šitaip atsikrato ne tik įsiskolinimo motinai. Išdavystės. Gėdos. Grėslumo. Visko. Užklijuodavo voką, skubiai eidavo į autobusų stotį ir įmesdavo laišką į pašto dėžutę.

Pašto dėžutės dangtis visada abejingai trinktelėdavo. Tarsi motina stovėtų ant kranto, o Tora plūduriuotų jūroje. Jiedvi nemato viena kitos. Neatpažįsta. Išsilaikyti paviršiuje Tora turi savo pačios jėgomis. Nemoka burtažodžio, kuris susietų ją su krantu. Moka tik gėdytis.

Kokį ryškų ženklą ji gavo tą audringą naktį! Tąsyk milžiniška raja ją aplenkė. Bet ji dar sugrįš. Tora žino.

Retkarčiais vakarą ji praleisdavo su jaunimu. Prisidėdavo prie jų pulko ir pasinerdavo į drabužiais, batais, valgiu, garuojančia kava pakvipusią aplinką.

Sušildavo jų draugijoje. Juokėsi kartu su visais. Ant išblyškusių skruostų atsirasdavo raudoni obuoliukai. Kartą ji sėdėjo greta Jono. Šis prigludo ir apkabino ją per liemenį. Apimta panikos nustūmė tą ranką. Jo akys apsiblausė ir ranka nukaro.

Argi galėjo būti kitaip? Jam nevalia priartėti, nes kūnas ją išduos. Prasmegusi pilkajame megztinyje, ji stengdavosi atsisėsti priešingoje stalo pusėje. Slėpdama kūną spinduliuodavo šilumą, žvelgdavo jam į akis. Bet grįžtant visada stengdavosi išvengti jo kaimynystės. Arba taip ilgai uždelsdavo tualete, kad nebesulaukęs jis išeidavo.

Kitą dieną būdavo sunku susitikti jo žvilgsnį – tiesų ir klausiamą. O ji atsakymo neturėjo. Tokiomis akimirkomis jis tarsi susiliedavo su Fritsu. Tora regėjo priešais save plačiai atmerktas Fritso akis. Prisiminė, kaip seniai, einant mokyklos keliu, ją visą persmelkė jo lengvas prisilietimas ir ji pabėgo.

O čia dar tas pasibjaurėtinas, nerealus svoris, užgulęs jos kūną tarp ganyklos paparčių. Susipynė kaltė ir gėda. Nebežino, nei kuo tikėti, nei ką manyti. Nebedžiugina ir Jono kaklas, į kurį vis dirsčiodavo, kai tvirtai susiglaudę juodu klaidžiodavo nesibaigiančiais takeliais. Jo kaklas irgi kėlė pasišlykštėjimą, kaip ir visa kita. Ir kaip čia viskas taip netikėtai apsivertė. Neaiškūs buvo ir jausmai Jonui.

Vieną vakarą jis išdygo jos kambaryje. Į šaunuolį panašus nebuvo. Tylus ir sutrikęs sustojo prie atvirų durų.

Tora pajuto, kaip ėmė daužytis širdis. Tik tai ir tejuto. Kilstelėjo nuo kėdės. Ji ruošė pamokas.

Kai atsikvošėjo, dingtelėjo vienintelė mintis: „Visa laimė, kad aš su megztiniu.“

– Sveika, – giliai atsidusdamas ištarė jis.

– Sveikas.

– Pasakiau tai Karlsen, kad mes kartu ruošiame darbą – grupinį darbą.