Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Jonas turėjo barako raktus. Sulėtino žingsnį. Apsiautęs paltu prisispaudė prie jos savo karštu kūnu. Buvo vieni ant tamsaus keliuko. Aplink čežėjo paskutiniai beržynėlio lapai. Lengvai. Primindami, kad po nakties ateina rytas. Jono prisilietimai buvo atsargūs, lėti, karštą siautulį jam pavyko sutramdyti. Suprato, kad reikės kantrybės. Jaunasis taktikas kol kas suvokė būtinumą pažaboti instinktus. Dabar dvylikta. Naktis dar tik prasideda.

Jis atsargiai apsuko ją, ir juodu nuėjo atgal į baraką užgesusiais langais. Padvelkė cigarečių dūmais, dulkėmis ir karštais kūnais. Čia būta jų.

Tora jautėsi, tarsi būtų išgelbėta nuo išnykimo, tarsi jai atsivėrė nepažinti horizontai. Šokiai. Muzika. Džiaugsmas. Laisvė. Pripažinimas. Už visa tai ji turi būti dėkinga Jonui. Ar mokės jam atsidėkoti?

Apkabino jį be šleikštulio. Jis atsagstė jos paltą ir palaidinukę. To meno jau buvo pramokęs, atsargiai užčiuopė mažas krūtis. Akimirką jos gelmes suvirpino nepatirtas gerumas. Pasklido visu kūnu. Iki paširdžių. Atmetusi rankas apibėrė bučiniais jo veidą, įkvėpė jaudinantį jo plaukų kvapą.

Apgraibomis jie nuslinko koridoriumi. Iki kampe stovinčių pultų. Jis pasiguldė ją šalia savęs. Ant kietų pultų vienas prie kito patikliai susigūžė du virpantys kūnai. Juos apgobė tamsa.

Keletą kartų jai persmelkė širdį. Bet jo burna buvo įsikniaubusi į jos krūtį. Įsitikino, kad jai tai patinka. Jis įkaito, tapo drąsesnis. Šnabždėjo visokius žodelius. Jai negirdėtus. Tyla prisipildė žodžių. Jie skverbėsi pro krūtinę vidun. Jaučiami ir girdimi. Viską nubloškė užvaldęs geismas. Niekuo neatmieštas. Ji leidosi nugalima. Kol po Anės pūstu sijonu prisėlino jo rankos.

Susirado. Esą nori, kad jai būtų gera. Niekada nedarys jai nieko bloga. Tik laikys glėbyje. Nejaugi ji to nesupranta?

Paparčių tankmėje. Prispausta ant kietos ir drėgnos žemės. Junta, kad plyšta į gabalus. Būtina priešintis, bet viskas veltui. Priešinasi kūnas, priešinasi visos gyvybės pajautos. Bet veltui.

Nuo jos riksmo vaikino kūnas nuėjo pagaugais. Tora jį nustūmė.

Jis nežino, ką jai teko matyti. Nežino, ką teko patirti! Bet nepaisant visko kažkas slypi už skausmo ir gėdos, už šleikštulio ir nenoro. It taškelis žaižaruoja begėdiškas geidulys. Neįmanoma net prisipažinti.

Jis irgi patyrė gėdą. Nepavyko. Buvo atstumtas.

– Po velnių! – garsiai nusikeikė. Ūmiai atsisėdo ir įsistebeilijo į tamsą.

Nuo jos verksmo jis tarsi subliūško. Nepajėgė suprasti. Ir kaip jam suprasti? Gal buvo netinkamas žmogus netinkamoje vietoje. Nežinojo, kaip jam gelbėtis.

– Tu nenori… to?

Raudodama Tora pratisai ūkė.

– Baik bliauti, aš tau nieko blogo nepadariau!

Ji nuščiuvo. Tarsi kas būtų nuspaudęs mygtuką.

– Eikš! – pagaliau tarė jis. – Eime iš čia.

Nebuvo įsitikinęs, ar nori paimti jai už rankos. Ji tik suvaidino. Pasityčiojo. Eidami greta juodu nulipo pašlaitėmis žemyn. Jis nuspyrė kelis žvyre įšalusius akmenukus ir pašnairavo į Torą. Jautė, kad turi ką nors pasakyti.

Jos panarintos galvos profilis skendėjo tamsoje.

– Kas buvo blogai?

– Nieko.

– Kodėl tu staiga pradėjai rėkti ir nenorėjai?.. Galėjai perspėti ir anksčiau!

– Taip.

– Daugiau… daugiau nenorėsi su manim matytis?

Į jų tarpą ledinį mėlyną šešėlį įspraudė ruduo. Mėnulio nebuvo. Torai stigo žodžių. Ji gyveno varnų šalyje, kur visi viską mokėjo pasakyti žodžiais. Iš visų pažįstamų Saloje viską apsakyti mokėjo tik Rakelė.

– Ar teisybė, kad aš tau nepatinku?

Nepasidavė. Atkaklumo jam netrūko.

– Patinki! – ištarė garsiai. Stabtelėjo. Pažvelgė į jį. Tamsa slėpė jos akis. Bet jam buvo aišku.

– OK , – tarstelėjo jis paprastai. Trumpai. Su palengvėjimu. Paskui negrabiai čiupo jai už rankos.

Šokiai barake baigėsi. Kai kurie juos nugrūs į kokią gyvenimo kišenę ir ten užmirš. Tačiau jie nešėsi po atplaišėlę pralaimėjimo kits kitam. Saugojo ją. Budriai. Slėpė neryžtingai spausdami vienas kitam ranką.

Ji ištvėrė iki ponios Karlsen palėpės. Paskui puolė prie unitazo ir išsivėmė. Nusipraususi ir išsivaliusi dantis pažvelgė į save veidrodyje ir nusistebėjo. Negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą verkė… Nuo ašarų palengvėjo.

Jono veidą ji atskyrė nuo visko, kas buvo nutikę. Nuo nutikimo barake, nuo rankų, kurios staiga ėmė ją grabinėti. Tai buvo ne Jono rankos. Jo ranka laikė ją apkabinusi einant namo. Jono balsas tarė: OK . Kaip draugas. Su ganykla jis nebuvo susijęs. Nei su paparčiais, nei su dusliais garsais. Su niekuo!

Atsigulė, bet nedrįso užmigti, kol ją vis dar smaugė mintis apie jį. Gelbėjosi įsivaizduodama Jono veidą. Tokį, kokį matydavo mokyklos kieme ir kavinėje. Kai jis juokdavosi, paakiuose susimesdavo raukšlelės. Ir niekas neturėjo tokių šypsenos duobučių skruostuose.

Grįžtant namo jis buvo toks geras. Labai geras.

31

Kambarys vis dar priklauso jai vienai. Be ponios Karlsen, niekas nebuvo į jį užėjęs.

Ji guli lovoje. Šviesa išjungta, ranka glosto senus šilkinius sienos apmušalus. Lygiame paviršiuje pirštai užčiuopia švelnų it aksomas gėlių ornamento reljefą. Tora vaizduojasi tuos, kurie čia gyveno prieš ją.

Kol kas ji žino tik apie tą, kuris suraižė klijuotę. Dar ir dabar sugadintoji gulėjo po naująja. Tora tuo įsitikino ir rėžius matė.

Kambaryje tarp lovos ir didžiųjų langų kaip šešėliai šmėžuoja buvę gyventojai. Nori ištrūkti, bet lieka įkalinti. Tarsi dalytųsi tuo pačiu likimu: nerimastingai šlitinėtų pirmyn ir atgal be vilties surasti duris.

O čia dar ir ji…

Kitą dieną niekur nėjo. Gulėjo ramiai ant nerto užtiesalo. Knygos negundė! Kambarys buvo lyg bedvasis! Kelio į Berlyną irgi nerado.

Pirmadienį dar gulėdama lovoje pasijuto blogai. Kai tik pakeldavo galvą, ją apnikdavo svaigimas ir šleikštulys.

Kažkur kambaryje girdėjo motinos balsą. Ji liepė daugiau būti gryname ore ir gerai maitintis. Kalbėjo verkšlenančiu ir išgąstingu balsu. Išbarė už brangias kelnes. Motinos neapkaltinsi. Nes linki Torai tik gera.

Žiaukčiodama kaskart ji matydavo priešais save motinos veidą. Lygiais juodais plaukais įrėmintą blyškų, siaurutį veidą. Raukšles apie akis, burną.

Laikas tirpo, bet dėl šleikštulio ji nepajėgė atsikelti. Žadintuvas buvo jau seniai nuskambėjęs.

Vargiai išsirito iš lovos. Žinojo, kad reikės skubėti. Viskas skriejo ratu. Kakta rasojo. Buvo šleikštu ant širdies. Burnoje vėlėsi. Nusvirduliavo į tualetą ir išsivėmė.

Betgi ji susirgo! Be abejonės. Iš čiaupo godžiai atsigėrė ir iki juosmens nusiprausė tuo lediniu vandeniu. Patingėjo šildyti, nors buvo pratusi. Kad atsigautų, pastovėjo pasilenkusi virš praustuvės, paskui lėtai atsitiesė. Nebepykino. Matyt, praėjo.

Lėtai apsirengė, pasiėmė krepšį su knygomis ir sportine apranga. Skubiai kopdama šlaitu pajuto, tarsi galvoje kažkas išsiliejo. Sunki, klampi masė, kuri blokuoja mintis, kausto judesius: jai reikėjo sutelkti visas jėgas.

Tora neįsivaizdavo, kaip reikės persivilkti treningu. Juk ji ką tik taip pavargo, kol apsirengė.

Fizinio mokytoja buvo aukšta, liesa, skardžiabalsė. Pasigailėjimo iš jos nelauk, pamokos praleisti nebandyk.

Todėl Tora ir neprasitarė. Nepasakė, kad blogai jaučiasi. Po apšilimo, artėjant prie sienelės verpetu sukdamiesi išnyko žmonės, lubos, sienos.

Kai ji išniro iš tos tamsybės, pirmiausia išgirdo balsus. Lyg rūke skendinčiuose kalnuose prislopusius tolimus šūkčiojimus.