Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Savo vešlius plaukus ji susirišo ant pakaušio į milžinišką uodegą. Kai ponia Karlsen išėjo į pensioną, Tora ilgai stovėjo ant laiptų stebėdama save veidrodyje.

Už kelnes liko skolinga dvidešimt kronų. Šypsodamasi pardavėja pasakė, kad galės atiduoti vėliau. Standus audinys turėjo salsvą nepažįstamą kvapą. Tora negalėjo atsižiūrėti. Iš kambario atsinešė veidrodėlį, kad galėtų matyti, kaip atrodo iš nugaros. Pasijuto atsinaujinusi. Kokia palaima, kai gali prilygti standartui. Tada pasijunti tokia kaip ir kiti.

Įaudrinta pergalingo įvaizdžio ji dar valandėlę pasistaipė prieš veidrodį.

Kitą dieną motinos laiškas sugrąžino ją į įvykius ganykloje. Sugadino tą trumpą džiaugsmą, kurį suteikė naujosios kelnės, – vos vieną dieną ir kelias valandas jos standžiai gludo prie kūno teikdamos malonumą.

Kai tik atplėšė laišką, pro aukštus langus ėmė smelktis gniuždanti gėda. Kambarys prisipildė pasidygėjimo. Buvo dvigubai gėda, nes tokie jausmai motinai nepateisinami.

Džiaugsmą reikėjo apsaugoti. Kažkaip gelbėti. Jis tapo pažeidžiamas, ir kaip tik tuomet, kai ji pasijuto saugi ir rami.

Laišką perskaitė dėmesingai. Juto į savo rankas įremtą motinos žvilgsnį. Paskui tvarkingai jį sulankstė ir užkišo už knygų.

Vėliau, kai ėmė vadovėlį, jis iškrito. Skubiai pačiupo ir įmetė į išblėsusią krosnelę. Bet suprato, kad pamatys jį, kai teks įkurti ugnį. Degtukų niekur nesimatė, todėl laišką apkrovė popieriais. Vėliau į krosnelės pusę net nedirstelėjo.

Laiške buvo paminėtas jo vardas.

Atrašė tą patį vakarą, kad išsklaidytų stingdantį jausmą. Bet ir tai nepadėjo.

Kitą dieną pasičiupo iš virtuvės degtukų dėžutę ir įžiebė krosnelėje ugnį.

Apsigynė. Šįkart.

Privalėjo.

Visada reikia apsiginti.

Naktį Tora pabudo užrakintame kambaryje. Aplinkui rankos. Siekia jos. Jono rankos. Fritso. Dėdės Simono. JIS! Viena jo ranka. Juodai apžėlęs plaštakos paviršius. Susipina viskas: kažkieno oda, pirštai, rankos. Tamsu. Neatitraukia žvilgsnio nuo didelių, į kelią išeinančių langų. Nemoka atskirti, kurios rankos linki blogo, o kurios – gero. Guli pastiromis akimis blausioje iš gatvės sklindančioje šviesoje.

Turi būti išeitis. Ji privalo atskirti. Bet viskas taip susipainioję. Suraizgyta. Kai pasidarė nebepakeliama, šmėstelėjo mintis. Išganinga: šalia jos plaka Simono širdis – tarsi būtų jos pačios. Valtelė, gaisras.

Šios minties ji įsikibo ir nebepaleido.

Košmaras pamažu slūgo. Brėško diena. Raižydama naktį į aštriabriaunius, žeidžiančius šešėlius. Lyg kas skalpeliu pjaustytų kraujuojančią žaizdą.

30

Viskas klostosi į gerąją pusę, laiške tvirtino ji. Viskas. Klausė, kada Tora parvažiuos savaitgalį. Atsakydama Tora sumelavo apie autobusų reisus. Esą liks mažai laiko namuose pabūti. O ir kainuoja. Tora bandė atitolinti mintį apie Kalėdų atostogas. Norėjosi apie tai negalvoti. Kai dėl to imdavo krimstis, prieš akis iškildavo Bekejoretas: prie stalo ji ruošia pamokas, šalia – palinkęs dėdės Simono veidas. Arba jie šoka prieplaukoje. Tada net širdis apsaldavo nuo užplūdusio saugumo jausmo. Bet apimdavo ir gėda, dilgė trauka, kurios nenorėjo prisipažinti.

Prieš mokyklinį vakarą juodu su Jonu turėjo susitikti kryžkelėje. Nenorėjo, kad juos pamatytų ponia Karlsen. Į svečius Tora nieko nesikviesdavo. Tai buvo už leistinos ribos. Kambarys svetimiems – uždarytas. Taip privalėjo būti. Kambarys – tai susitarimo tarp jos ir ponios Karlsen ženklas. Tarp jos ir naujosios klijuotės. Kai ponia Karlsen būdavo namie, Tora stengėsi vaikščioti kuo tyliau. Tarsi primygtinai norėdama įrodyti, kad jos vieta šiame kambaryje. Ponios Karlsen palėpėje. Bet tik jos ir niekieno kito.

Jonas suprato. Bet kartu ir stebėjosi. Jis gyveno savo namuose. Kai kada kviesdavo ją namo. Bet ji to vengė. Tai būtų buvusi išdavystė… kieno išdavystė – ji ir pati negalėjo paaiškinti. Jono tėvų ir jų mažesnių vaikų ji nesibaimino. Vengė gal ir dėl to, kad nesmalsaudama apie jo šeimą, buitį, elgesį namie jautėsi labiau nepriklausoma. Kai jis kviesdavo, prieš ją iškildavo nebyli Fritso figūra.

Jonas pasakodavo apie savo muzikos plokšteles. O jai ausyse, lyg įspėjimas, suskambėdavo Randi patefono šlageriai. Galvoje imdavo keistis melodijos. Ne, ji nesilankys namuose su didžiuliu sodu. Namuose su daugybe langų nelyginant pastoriaus sodyboje Saloje.

Tora ėjo įsikibusi Jonui į parankę. Jai ties skruostu stirksojo aptrinta suktinė. Nepridegta, nes jis nerūkė. Tik visą kelią nešėsi ją laikydamas tarp smiliaus ir didžiojo piršto. Lygiais laiko tarpais jis glustelėdavo ir jo kieta šlaunis susiliesdavo su josios.

Jaunimas traukė į pamiškėje stovinčius barakus. Apšalusiais keliukais ėjo būreliai to ypatingo jaunimo, kuris mokėsi Breilano komunalinėje gimnazijoje. Skendėdami cigarečių dūmuose, švytuodami krepšiais ir tinkleliais. Kas grupelėmis. Kas – poromis. Tamsa maloniai kaitino. Jie mosikavo rankomis, kraipė klubus. Nešėsi visą savo pasaulį: plokšteles, cigaretes, tabaką suktinėms. Rokenrolo batelius. Gerai paslėptą alų. Ir dar – jie turėjo vienas kitą.

Buvo kupini lūkesčių. Stipriausi telkėsi žemiau juosmens. Ką rodė veidai – nesimatė, bet juos išdavė balsai, kvatojimas, judesiai. Nerimastingi šešėliai blausioje žibintų šviesoje.

Jie džiaugsmingai pakluso nurodymui rinktis į žemą, sukrypusį statinį pamiškėje. Nuo karo laikų išlikę barakai. Sienos plonos, durys be rėmų, bet varstosi, tarsi būtų įstatytos. Smarkiau trinktelėjus, nuo lentos lovelio nukrisdavo kreidos gabalėliai, tarsi širsdami suklibėdavo langai. Patalpa tiesiog skirta vakarėliams ir neeilinėms pamokoms. Bet svarbiausia – laisvas plotas. O išnešus suolus – puiki šokių aikštelė. Gimnazistai turėjo teisę čia ruošti vakarėlius, bet neprarasdami saiko.

Gerti alų ar degtinę buvo griežtai draudžiama. Prašymą vakarėliui surengti reikėdavo rašyti pačiam rektoriui. Bet tai tik pusė bėdos. Juk rektorius vakarėliuose nedalyvaudavo. Buteliai retai kada pasirodydavo šviesoje. Juos jie išsitraukdavo tik tamsiame koridoriuje arba beržynėlyje. Bet porą kartų ne laiku apsilankė kažkoks velnio neštas mokytojas ir paskui pranešė apie savo įtarimus.

Uolumas mokytojams naudos nežadėjo. Bernai užaugdavo, pradėdavo mokytis gimnazijoje. Prisiaugindavo raumenų. Pasirengimas kerštui bręsdavo ir galėjo nusitęsti. Kerštauti buvo už ką – kokią nors skriaudą, išvarymą iš mokyklos, elgesio pažymio sumažinimą, bet jei kerštautojas buvo kietas erelis, prie jo prisidėdavo ir sėbrų kompanija.

Sklandė istorija apie mokytoją, išdirbusį Breilano gimnazijoje tik vienus metus. Jis buvo išmaudytas jūroje gegužės septynioliktą. Tokiu metu savo noru niekas į vandenį nelįsdavo. Ir iki šiol paslaptis, kas tie kerštautojai.

Apkabinęs Jonas taip stipriai gniaužė jai pečius, jog rodėsi, kad ji tuoj atsidalins nuo savęs. Šitaip spaudžiama ji tarsi nebeteko savojo „aš“. Kadaravo jo rankoje lyg nešama lėlė. Bet ištvėrė. Jis buvo jos saugumo garantas, vartai į neįprastai didžiadvasišką sambūrį. Jonas iš to pasaulio, kurio jai pašėlusiai reikėjo. Todėl tvirtai laikė jį apglėbusi per juosmenį, krizeno ir prunkščiojo įsikniaubusi į poplino paltą.

Kaip paprasta. Kaip nedaug tereikia. Ji jau irgi priklauso tam sambūriui.

Ištvėrė ir jo bučinius. Tiesa, po pirmo karto pabėgo. Jis nesupyko. Vydamasis ją tamsiu keliu maldavo sustoti.

– Aš nenorėjau! – šaukė pavymui.

Traškėjo ledeliu užtrauktos balutės. Torą perliejo keistas jausmas. Abejojo, bet patikėjo. Net stabtelėjo.