Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Likusią pamokos dalį ji išgulėjo salės gale ant aitriai žalio kilimėlio. Kartais prieidavo mokytoja ir paklausdavo, kaip ji jaučiasi. Tora linkčiojo. Taip. Gerai.

Gulėjo išsitiesusi ir nesistengė ko nors suprasti ar nugirsti. Kokia gėda šitaip tysoti. Ir koks kitiems vargas. Atsimerkusi ji kaskart išvysdavo lubas. Jos grasino prislėgti, suploti ją.

Merginos padėjo atsikelti, apsirengti, išsivedė ją ant laiptų. Per kūną perbėgo silpnas vėjelis. Netikėtai iki ašarų širdį suspaudė nesuprantamas graudulys. Gal dėl gelstančių medžių, pratiso jūros gausmo, gal dėl susirūpinusių mergaičių akių. Ar tikrai dėl to? Kažkas guodė, norėjo palydėti namo.

Ne, ji nenorinti namo. Viskas bus gerai. Jau geriau. Patikėkite.

Pasirodo, nuo pat pirmosios mokslo metų dienos ji dar neįsižiūrėjo į klasės mergaites. Tiesiog šalinosi jų. Jos buvo tokios tolimos, neprieinamos, aštrialiežuvės, ir jų tiek daug. Susispietusios į grupeles, iškalbingai susižvalgydamos, jos be atvangos plepėjo apie dalykus, kurių Tora visai neišmanė. Rengdavosi šauniai ir su kokiu pasitikėjimu vaikštinėdavo tarp suolų, oriai supurtydamos ilgalaikes garbanas ar mostelėdamos plaukų uodega. Vangiai ir grakščiai kilstelėdavo ranką, kai ruošdavosi užrašyti ką nors lentoje ar pasitaisyti plaukus. Tora gūždavosi paskutiniame suole arba šildėsi Jono meilės spinduliuose.

Tai ją skyrė iš kitų. Atrodė, kad Toros bendravimui su Jonu merginos nepritaria. Ji miglotai suvokė, kad tikriausiai bus tapusi lengvu taikiniu. Tokia tvarka galiojo nuo neatmenamų laikų.

Todėl dabar jų susirūpinimas Torą glumino.

Anė ėjo šalia Toros. Laikė apkabinusi, kol jos lipo šlaitais. Motiniškai klausinėjo, ar dažnai alpsta, ar pavalgo, ar ilgisi namų. Apsimuturiavusi galvą šaliku Tora gailiu balseliu atsakinėjo „taip“ arba „ne“.

– Gal tau dabar dienos? – klausinėjo toliau Anė.

Torai į galvą netilpo, kad tokių dalykų galima paklausti taip tiesiai. Klausimas krito lyg nušautas kormoranas. Buvo apsiskaičiavusi. Jos vėlavo. Nebuvo jau du kartus. Pamanė, kad dėl kraustymosi. Bet dabar, kai Anė apie tai užsiminė, į galvą trenkė mintis. Perėjo šiurpas. Išmušė prakaitas.

Eidama su mergaitėmis kalė sau į galvą, kad nieko nenutiko. Nusikratė šleikštulio ir svaigimo. Atsitiesė. Paspartino žingsnį. Tarsi rodydama, kad pagalbos jau nebereikia. Prisiversdama mestelėjo: „Oi, kaip kvaila.“ Nusprendė, kad viskas taip, kaip ir turi būti. Kitas mintis nuvijo.

Per likusias pamokas ji nenuleido akių nuo mokytojų. Užsirašinėjo kaip galima aiškiau ir gražiau. Po kiekvienos pamokos stropiai ir tvarkingai susidėdavo knygas į tinklelį. Viską pasižymėdavo. Stengėsi įdėmiai klausytis, o paklausta – teisingai atsakyti. Šitaip gelbėjosi keletą valandų.

Ar nesakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera? Pasirodo – mergaitės turi veidus. Tora stengėsi pasakyti ką nors malonaus Tonei. Grėtei. Anei. Britai. Ir šios būrėsi prie atvykėlės, naivios ir patiklios kaimo mergaitės su kasomis, vilkinčios namuose siūtu paltuku ir avinčios gremėzdiškus rudus batus. Jos nusprendė įsileisti ją į savo būrį. Mat ji turi įdomią savybę. Moka neapsimesdama apalpti. Jas dar masino jos prislėgtumas. Vaikščiojo įsikibusios jai į parankę ir manė, kad ji visai nieko sau. Tik štai dėl to Jono…

Tora įprato pabusti iš lėto. Bet rytinio džiaugsmo kambaryje nebebuvo. Sušmėžuodavo jis vakarais. Kai po sėkmingai praleistos dienos nuleisdavo dėmėtus išblukusius roletus. Kai paruošusi pamokas įsitaisydavo lovoje ant užtiesalo ir užsimiršdavo su knyga rankose.

Kartais nueidavo su Jonu į kiną. Nueidavo ir į kavinę prie autobuso stotelės ar į Bendruomenės namus. Retsykiais su kuo nors perpus išgerdavo limonado butelį. Bendravimas džiugino. Bet kai tik pasilikdavo viena, jos kūnas imdavo stingti nuo šalčio.

Užsitempusi iš ponios Karlsen sandėliuko anglių ir prakurų, įkurdavo krosnelę, kad pajustų nors kieno šilumą ir matytų, jog ji dega nebijodama didžiulių skersvėjų. Apvali ir aukšta, juodai lakuota krosnelė blizgėjo nuo riebalinių dėmių. Sklindanti šiluma guodė.

Jautėsi taip, lyg būtų praradusi kalbos dovaną. Turėdavo susikaupti, kad galėtų rasti kokią nors temą pokalbiui su kitais. Dažniausiai tiesiog sėdėjo ir šypsojosi. Įdėmiai klausėsi kalbų apie meilės istorijas, kivirčus, svajones, pasidygėjimą mokytojais ir tėvais. Galvoje sukosi tik viena mintis. Širdis plūdo kraujais.

Tora atidžiai išklausydavo pasakojimus apie nesėkmes ir išdaigas. Įgijo tam tikrą sielos guodėjos statusą. Dabar pabodusi Jonui mergina iš Salos nebekėlė pavojaus ir nebebuvo konkurentė. Negana to – gerai mokėsi ir nuo jos buvo galima nusirašinėti.

Tora dalijosi viskuo, ką turėjo, nes jai atrodė, kad šitaip galinti užsimiršti ir pasislėpti. O tai būtina. Antraip – gyventi neįmanoma. Bet nepaisant visko joje kaupėsi kažkokia panieka kitų egoizmui, naiviems džiaugsmams, skausmingam meilės ilgesiui, nerimtiems norams puoštis ir būti populiarioms. Ji net nemokėjo įvardyti, kas tai. Tiesiog galvodavo, kad galėtų užsimiršti.

Mergaičiukės Toros jaunystė buvo jau praeityje. Tai nereiškia, kad ji ją turėjo. Jos gyvenimas susitraukė iki menkos vietelės. Kartu su knygomis ir raudonuoju užtiesalu.

Vieną dieną ji pastebėjo, kad iš dar nesusiformavusių krūtų skiriasi gelsvas skystis.

32

Seniau nuo atoslūgio ribos iki pat kalno papėdės į abi puses driekėsi raistas. Paskui kažkas ėmė kasti griovius per tą blizgantį šlynmolį, kad nubėgtų vanduo. Per tūkstantmečius į nuolat slūgstančią pakrantę buvo prinešta trąšaus kalkingo žvyro. Dirvožemis buvo tiesiog sukurtas bulvėms ir žolei auginti. Nebuvo vasaros, kad pliaupiančios liūtys būtų pajėgusios išguldyti bulvienojus ir žolę – viskas augo ir tarpo, džiugino akį. Giedromis dienomis žaliai nusidažydavo ir pats fjordas. Smėlėta pakrantė. Gelmė. Dangus. Geltona ir žydra. Viskas virsdavo spindinčia, viliojančia žaluma, nubridusia į kelių metrų gylį po šaltu, skaidriu vandeniu.

Paskui atsirado kooperatyvas, paštas, bankas. Tiksliau pasakius, pirmiausia įsikūrė metalo konstrukcijų fabrikas.

Ilgainiui atviri juodi grioviai, kuriais iš pievų, laukų, rūsių ir sodų tekėjo vanduo, pasidarė sunkiai pastebimi. Užstodavo namas arba pašiūrė. Bet jie ten buvo. Drenažo grioviai. Juodas kaip mazutas, tingia srove jais sruvo vanduo. Bet taip lėtai, kad krypties nenuspėtum, jei nežinotum, kur kalno papėdė ir kur putojanti jūra. Išnyko avys ir bulvių laukai. Metalo konstrukcijų fabrikui bildant ir dulkant, ten savo veiklą plėtojo bankas ir krautuvė.

Didelių apstatytų krantinių čia nebuvo. Aukščiau iškilę dunksojo tik krautuvių sandėliai ir garlaivių prieplaukos pastatas. Baltai dažytų tvarkingų namukų mieguisti langai tingiai skersakiavo visomis kryptimis. Žuvų čia neiškraunama. Nerengiami vakarėliai, nešėlsta jūra. Per audrą niekas neapsistoja. Jokių suveriamų durų, pro kurias į krantinę patenka dėžės su žuvimis ar ledais, taip pat keleiviai. Nuo tiltelio ar denio nesigirdi šturmano šūksnių, sezono pabaigoje neaidi plačiai pasklindantis kvatojimas po sėkmingos žvejybos. Netgi jokio smagaus keiksmažodžio. Neįtikima, bet čia nėra metų laikų kaitos! Slenka nesibaigiančios, vienodos dienos. Apsiblausę žmonės vangiai prekiauja ir net nejaučia, kad kažko trūksta.

Varnų šalyje visi tokie abejingi, kol atsiranda koks nors prašalaitis, puoselėjantis kitokius tikslus, papročius, svajones nei senbuviai.

Laužo dūmais pradvisęs vietinis laivas, kursuojantis pirmyn atgal, nieko nereiškė. Du kartus per dieną prisišvartuojantis maršrutinis keltas negalėjo prilygti Salos krantinės šurmuliui. Torai atrodė, kad kvapai prislopinti, savotiški. Bet tokio gaižaus tvaiko kaip namie čia nėra. Sklindantis dervos kvapas slopino prieplaukos vandens ir kažkokios prišvinkusios dėžės dvoką. Tik retkarčiais ant prieplaukos atsirasdavo kraujo dėmių ar žuvų išskrodų. Čia už pašiūrių neriogsojo pamirštos statinės su žuvų taukais.