Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Tora pastovėjo ant duobės krašto.

Paskui atsitraukė.

Kai aną kartą stovėjo ant tarpeklio krašto, būtų pakakę tik sujudėti.

Tačiau tada ji atsitraukė.

Paliko ramybėj kopėčias. Prie juoduojančios duobės. Bandė žengti. Šalin! Bet duobės nasrai ją laikė. Nedrįso nusigręžti, neįstengė nueiti, net krustelėti.

Kai atsidūrė prie vartų, žaibiškai apsisuko ir jau buvo bebėganti. Bet tarp kojų įsprausti įklotai priminė, kas ji tokia. Juto kietą pastirusį kraštą, juto, kaip kliustelėdavo šviežias kraujas.

Jai pritrūko jėgų.

O juk būtų buvę taip paprasta: tos gilios duobės dugne tereikėjo išrausti kapelį. Paskui pastatyti į vietą kopėčias. Žmonės ateitų, užkastų ponios Karlsen vyrą. Ir jokių pėdsakų.

Tačiau pirmiausia reikėjo įlipti į duobę.

O tam pritrūko jėgų.

Keliavo toliau. Pakrante. Kopė stačia atšlaite. Ritosi žemyn. Vilko kojas per nudžiūvusią, bespalvę žolę. Per akmenis. Tarsi pabaidyti iš po kojų trinksėdami riedėjo akmenukai, grasindami pargriauti ją.

Dėžutę galima išmesti į jūrą. Ji besotė. Bet, aišku, neįmanoma. Ji matė, kaip sutemoje plūduriavo visokios atliekos. Visa tai, ko žmonės atsikratė ar neteko. Plastikiniai kubilai, virvagaliai, buteliai, dėžės, lentos, kamščiai ir – dėžutės. Atlapos ir turinio nebeslepiančios.

Tarp dviejų akmenų ant didelės dumblių krūvos kėpsojo sudraskyta plastikinė lėlė.

Sušmėžavo akyse tarsi vaiduoklis. Galva pusiau nuplėšta, neturi nei kojų, nei rankų. Tora suklupo – reikia palaukti, kol krūtinėje nurims besidaužanti širdis. Suprato esanti įkalinta savo pačios baimėje. Kaip tik tai ją ir gali palaužti. Visa kita ji įveikė.

Tik neįstengė nusileisti pas mirusiuosius ir atiduoti jiems dėžutės su savo gėda ir baime.

Priešais Torą – rausva lėlė. Veiduko bruožai nublukę. Gerai, kad viską dengia prieblanda.

Tora susirietė į kamuoliuką ir užsimerkė. Bet vaizdas skverbėsi pro sumerktas akis.

Melsvai mirguliuojančiu oru prie jos artėjo lėlės kūnelis. Atsuko į Torą savo tuščią veidą. Tas vis didėjo, plėtėsi. Iš jo išplaukė dar vienas beformis veidas, virto didžiule balta paraudusia akimi. Atrodė, iš jos bando išsiveržti virpanti gyvybė. Menkutė, ratais plasnojanti raja.

Tora gulėjo pakreipusi galvą į šoną ir prisimerkusi sekė ją. Kuo stipriau merkdavo akis, tuo smarkiau imdavo blaškytis raja. Šaudama žemyn tiesiai į Torą. Varstydama ją akimis. Tora girdėjo jos kvėpavimą.Paraudimas užsidegė purpuru. Siūbtelėjęs kraujas paplūdo kunkulais. Raja suskilo į šimtus dalių, virsdama į sumaitotą tarp salos akmenų tysantį kruviną kūną. Susprogdintą į skutus. Viduriai virto lauk. Pulsavo krauju aplietas pasaulis. Ritmingai įtraukdamas į save ir Torą. Ši atkakliai priešinosi. Bet ją pasiglemžė kažkokia šutra.

Ten ji pratūnojo ilgai.

Pajuto, kad kelį ir krūtinę spaudžia kieti dėžutės kraštai.

Jau buvo stojęs toks metas, kai melsvi, perregimi vakarai iki vėlumos džiaugėsi saulės nušviestomis kalnų virtinėmis.

Nuo apledėjusios pakrantės dvelkė įšalusiais dumbliais.

Pamažu Tora atsitokėjo. Suprato, kad su dėžute grįžti negalima. Arba ji, arba dėžutė. Taip seniai buvo nusprendusi. Dėl to juk viską ir iškentėjo. Nejau Elizifos Dievas to nesupranta?

Ji atsisėdo. Dabar jis Torą įregės. Laiko dar turi.

Įklotai permirko. Pirmiausia ji pajuto šilumą. Bet netrukus šlaunis tarsi adatėlėmis ėmė badyti šaltis. Pritūpė. Į tarpkojį įsikišo šaliką.

O gal vis dėlto eiti namo? Palėpės kambarėlyje šilta. Pailsės. Pagalvos. Susivoks.

Ne!

Pakilo ir svirduliuodama patraukė krantu viržynų link. Iki pat nuošliaužų slėnio pašlaitės. Akmenyno kriaušiai tokie platūs, apsamanoję. Iki pilkšvoje sutemoje skendinčio skardžio pakraščio.

Tebūnie čia!

Prasispraudė pro didžiulius nusiritusius akmenis dar kiek aukščiau. Virš galvos sukosi kelios vienišos varnos, nuo jų krankimo Torą mušė prakaitas.

Galop ji pasiekė saugią vietelę ir galėjo pradėti. Nuritino kelis akmenis. Juto, kaip nuo pastangų permirko šalikas. Bet dabar sustoti nevalia. Ūmai švystelėjo mintis – įstengs.

Ji stovi ant paties Hesthamerio skardžio pakraščio ir mato, kaip jis nustumia ją žemyn. Mato save gulinčią tarpeklio dugne. Ištiškusią. Mato iš tolo. Pati stovi aukštai. Aukštai aukštai. Ji išsigelbėjo. Savo jėgomis. Niekas nežino, kad jos gulėta ant dugno. Visiškai niekas.

Ir tada švytintis horizontas it vieniša virpanti linija nutįso tarp jos ir visų kitų.

Tai ir suteikė jai jėgų vis pakilti nuo akmens. Kasė be pirštinių. Dešine – su samčiu, kairė tik padėjo. Nagai, atrodo, atlaikė.

Suklupo ir įrėmė galvą į sušalusias samanas. Kvapas sūrus. Skonis taip pat.

Pagaliau duobė iškasta ir dėžutė atgulė į vietą.

Žemės grumstai. Samanos. Akmenys. Gludūs akmenukai.

Elizifos Dievo ji nebesišaukė.

Čia jo nėra.

Tarp didžiulių nebylių akmenų išsėdėjo ilgai. Galiausiai šalčio nebejautė. Kol spraudė tarp kojų kepurę, pasirodė, kad apnuogintą apačią sugriebė lediniai gniaužtai. Apsimuturiavo kaip įmanydama.

Kojos pynėsi. Atgal ėjo savo pačios pėdsakais. Tamsu. Bet ne visai, nes tokiu metu gamta laukia pasirodant galingojo švytėjimo.

Pradėjo snyguriuoti. Dideliais baltais kąsniais. Jie ramiai leidosi ant jos išsiklaipiusių pėdsakų.

Žengdama savo įmintomis pėdomis krypavo besparnė paukščiuko motina. Vešlus rausvų plaukų vainikas gobė pamėlusius skruostus. Tarsi baltas šydas plaukus ir pečius nugulė purus sniegas. Pergedusiu krauju raudonai nusidažė vilnonė kepurė. Nematoma.

Fjordu nusliuogė laivai. Jie nuolat kur nors plaukia.

Ji susvyravo lyg praradusi žemės trauką, luktelėjo valandėlę ir išniro į šviesą, sklindančią pro namų langus. Virpėdama įtraukė oro.

Tada nuėjo pas žmones.