Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Ji atrodė kitaip nei visada. Iš baimės Tora net nutirpo. Gal ką žino? Įtaria?

Bet ne. Ponia Karlsen pranešė, kad mirė jos vyras. Pasakė nesijaudindama, tarsi pasakotų apie kaimyno ydas ir nelaimes. Pavaišino Torą pirktomis bandelėmis su razinomis ir braškių džemu. Smulkiai nupasakojo paskutinę velionio gyvenimo parą. Ponas Karlsenas smarkiai prakaitavęs. Gulėjęs be sąmonės ir tuštinęsis lovoje. Veidą traukę spazmai, kamavęs dusulys. Ji esą nebuvo atsitraukusi nuo jo nė valandėlės nuo vakardienos vakaro šeštos iki pat jo paskutinio atodūsio apie ketvirtą ryto. Ją galėjo kas pakeisti. Bet ji to nenorėjusi. Iš ryto nuėjusi į kontorą. Tačiau banko valdytojas Kristofersenas nedelsdamas išsiuntė ją namo. Geras žmogus tas banko valdytojas. O jau koks gabus vadovas! Tvarką gerbiantis žmogus. Gaila tik, kad jam, vargšui, trūksta iškalbos. Ir pernelyg romus. O jau jo žmona – tikra furija. Ne, ne, ji, ponia Karlsen, tikrai nesirengianti ko nors smerkti – ir tik ne banko valdytojo Kristoferseno žmonos. Bet kad toji gali įlėkti į kontorą ir iškabinti vyrui akis – tokio dalyko banko valdytojas neturėtų toleruoti. Gana apie tai: žmogus jis geras!

Torai net akys ant kaktos išvirto besiklausant, kaip iš ponios Karlsen lūpų sklinda pasakojimas. Nepaisant užklupusio sielvarto, kalbančios ponios Karlsen lūpų kampučiai atsiviepdavo kaip visada. Ji lieka ištikima sau. Juk slaugė savo mirštantį vyrą. Išgyveno žmogaus mirtį. O jai šauna į galvą pasakoti apie beviltišką banko valdytojo žmoną.

Tora padėjo prakąstą bandelę. Bandė suvokti, kas dedasi šios moters galvoje, bet nepavyko. Ūmai jai dingtelėjo mintis, kad netrukus ir pati bus panašioje padėtyje. Taip, jau dabar priversta. Po Almaro žūties ji privalo neišsiduoti. Slėpti gėlą.

Jos išorinis kiautas leido neprasilenkti su žmonių lūkesčiais. Tarsi sraigė ji buvo priversta slinkti provėžos viduriu.

Gal ponia Karlsen taip grūmiasi su savo bėdomis? Mėgina slėptis už žodžių srauto? Tarška kaip vėjo malūnas, kol apkurtinti žmonės jau nebeįžvelgia jos vienatvės.

Tora pasielgė neapdairiai. Padėjo puodelį ant lėkštutės ir užjaučiamai tarė:

– Vargšele…

Stojo tyla. Žalio veliūro užuolaidos ištikimai saugojo žiemos dulkes. Laikrodžiui mušti valandas dar ne metas. Jis tik liūdnai tiksėjo ant sienos tarp knygų lentynos ir durų. Šaltos lempos apšviesta palubėje snaudė popietė. Langą užliejo gražus melsvas atšvaitas.

Ponia Karlsen dėbtelėjo į mokinukę. Ši pertraukė jos ilgą kalbą apie gerą pensiją, kurią ji gaus po vyro mirties, nors buvo nutarusi dirbti toliau, nes jautėsi jauna ir energinga. O kaipgi.

Ponia Karlsen nurijo žeminančią Toros užuojautą. Kietai sučiauptos lūpos susiliejo į brūkšnį. Nesakė nieko. Iš tiesų apsimetė neišgirdusi. Pakilo sakydama, kad turinti daug kam paskambinti, sutvarkyti aibę reikalų. Laidotuvės. Giminės. Taip, žinoma, iš Pietų atvažiuos muitinės viršininkas Karlsenas. Į laidotuves. Kaip svečias, jis labai įkyrus. Bet teks ištverti viską. Ne vien sielvartą. Na, taip. Su laidotuvėmis susiję tiek daug kitų dalykų. Visokie popieriai. Taigi…

Tora buvo beišeinanti pro duris, kai ponia Karlsen staiga pamatė ją. Akimirką virptelėjo lūpos. Bet ji susitvardė.

– Būtinai ateik tą dieną papietauti su mumis. Susirinks nemažai žmonių. Mano vyrą… visi gerbė.

Torai už nugaros smarkiai trinktelėjo durys. Koridorius skendėjo prietemoje. Ūmai Tora pajuto, tarsi į namą kažkas smelkiasi… Pasidarė klaiku. Tos mirtys – viena po kitos…

Ji pakūrė krosnelę ir įsijungė visas šviesas. Tačiau negelbėjo. Buvo šeštadienis. Būtina kur nors išeiti. Staiga panūdo būti jauna. Sveika ir vientisa. Su kuo nors būti kartu. Drauge! Magiškas žodis. Toks stiprus, kad nustelbia visa kita.

Nuėjo pas Anę, bet jos nerado. Nieko nebuvo ir kavinėje. Tada ji prisiminė, kad šiandien klasės vakaronė, o ji buvo pamelavusi, jog laukia svečių iš namų, negalinti eiti. Lyg vagis parsėlino namo ir kaip galima tyliau užkopė laiptais. Stabtelėjo, pasisuko į veidrodį ir pamatė savo atspindį!

Sena smulkaus sudėjimo moteriškaitė: pakopa po pakopos užslinkusi aukštyn taip, kad niekas nematytų, negirdėtų ir nežinotų ją gyvą esant.

Visą naktį ją baugino tamsa, nemiegojo, nes bijojo sapnų, bijojo, kad gali išbudinti sparnelio krustelėjimas pilve.

Ištverti dieną lengviau, nes būdavo pasiruošusi ir budri. Ištverdavo ir sėdėdama mokykliniame suole. Netgi atsakinėdama pamoką.

Tačiau dabar kuris laikas pilve ramu.

Prisižiūrėjo knygose embrionų – į gyvūną panašių būtybių. Bet ji prisivertė negalvoti, kad pati nešioja tokį padarą. Tai tik sparnelis. Didėjantis, reiklus auglys, kurį iki tam tikro laiko ji privalo pakęsti. Taip ji buvo nusprendusi . Susierzindavo, kai sapnuose viskas virsdavo kitaip.

Breilano duobkasys svarstė savo reikalus.

Džiaukis tik, kad kapinaičių žemė neįšalusi ir žiema švelni. Tiek to, kad jos driekiasi pietvakarių kryptimi palei druskėtą fjordą, Dievo ir žmonių užmirštame pakampyje, kad apjuostos sena, skylėta metalinio tinklo tvora, kurios abu galai remiasi į prašmatnius kalinėtos geležies vartų stulpus. Suk devynios! Bet duobę kasti toje akmenuotoje žemėje – tikra velniava. Ir dar rasti šį bei tą…

Vieną vakarą eidamas pro šalį jis kažką aiškiai išvydo! Net nebuvo manęs užeiti į kapinaites. Snigo, pustė, pro dangaus plyšį šalta mėnesiena užliejo tamsias kapavietes ir juodus eglišakių vainikus, kurie, nubyrėjus spygliams, atrodė tokie pat negyvi kaip ir tie, kuriuos jie puošė.

Per Kalėdas žmonės pasigesdavo mirusiųjų, degindavo žvakes, nešdavo eglišakių vainikus, vaškines gėles, o akyse – ašaras. Tvenkėsi jos ir dėl siautėjančio fjorde pietvakarių vėjo, kuris išvaikydavo iš kūno šilumą ir nugairindavo, įjautrindavo veidą. Nesibaigiantis tamsymetis.

Dabar niekas net nepagalvoja apie kapus. Saulė jau atsigręžusi, o ryškiaspalvės Kalėdos lyg koks vaiduoklis pasitraukė iš žmonių jausmų. Ant antkapių ir urnų išdrikusios tarsi senyvos kekšės gulėjo vaškinės gėlės, lyg pelių spiros visose duobutėse kūpsojo spygliai, o metalinis vainiko rėmas geležiniuose gniaužtuose tebelaikė perlenktas plikas eglių šakas.

Taigi čia, tarp kapaviečių, vieną vėlyvą vakarą duobkasio apžlibusios akys įžvelgė pakrantėje smulkutę sulinkusią būtybę. Lyg išlipusią iš vaiko kapelio. Jei nebūtų pats matęs, nė už ką nepatikėtų. Tačiau matė . Patyliukais jis bandė apie tai šnipštelėti vienam kitam. O tie, kaip jis pastebėjo, tik susižvalgė – ir nieko. Breilano duobkasys žinojo: sklando gandai, neva jis bijantis tamsos. Papasakojo vaizdžiai, pavyko sudominti, bet tik tiek.

Varnų šalyje žmonės vienas kito melavimu nekaltina. Melą pavadinti melu galima tik tada, kai greta nestovi melagis. Mandagūs, nieko nepasakysi.

Jis nutarė, kad ateityje nebepasakos apie tai, ką matęs. Žmonės dar nepribrendę parapsichologijai ir bendravimui su dvasiomis.

Nusikeikė ir, pasispjaudęs delnus, išsiropštė iš atkarios duobės. Darbą atliko mikliai.

Viskas paruošta. Direktoriui ir jo įsisenėjusiai silpnaprotystei.

38

Iš pradžių pilvą pervėrė aštrus skausmas. Paskui surėmė iš visų pusių ir nepaleido, – ar galėjai kada įsivaizduoti, – gremžė it nagais. Plėšė lyg kabliukais. Ji nemanė, kad tai prasideda taip netikėtai. Apie angliškų žodžių kalimą tą dieną negalėjo būti nė kalbos. Bent jau tai gerai, kad ji namie.

Durų raktas kyšojo iš vidaus. Pasuko. Prisiminė, kaip gimdydama šaukė Elizifa. Šalin tokią mintį! Tai būtų prabanga, kurios Dievo ir žmonių užmiršta būtybė negali sau leisti.