Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Nelaimėtų nieko, tik praloštų. Bus taip, kaip lemia neįsivaizduojamai galingos jėgos. Suprato, kad reikės grumtis dėl gyvybės – ji jau seniai kraujuoja ir viskas prasidėjo per anksti.

Žmonių vaikas – vaisių subrandinusi jaunoji moteris – ant grindų iš nutrintos vatinės antklodės ruošė sau gultą. Ant viršaus patiesė senąją ponios Karlsen klijuotę. Torai teko matyti čiužinį, ant kurio Elizifa pagimdė negyvą kūdikį. Lova rizikuoti negalima. Ruseno vilties kibirkštėlė, kad dar galės pasinaudoti ja kitomis naktimis. Skirtomis miegui, kai nukamuotą, palengvėjusį jos kūną paslėps aklina tamsa. Ne, lovą reikia tausoti.

Vaikščiojo pirmyn ir atgal nuo lovūgalio iki lango.

Svetainėje išmušė šeimininkės laikrodis.

Apėmė pažįstama, prakaitu aptekusi baimė.

Nuskubėjo prie durų.

Reikia bėgti.

Tačiau ją sustabdė sąrėmis.

Susmuko, prie alkūnių prilipo šalta klijuotė.

Vėliau nebesusigaudė, kiek kartų girdėjo mušant šeimininkės laikrodį. Kiek kartų trinktelėjo laukujės durys. Valandos stumdėsi ratu aplink gultą be jokios tvarkos. Langas. Užuolaidos. Drumstėsi, blanko, kol akis užliejo kruvinas raudonis. Skausmas pragariškas. Su niekuo nesulyginamas. Žvėriškas. Iš vidaus ją sprogdino baisingos jėgos. Niekaip nesiliovė. Jų tikslas buvo vienas: kova dėl gyvybės.

Skausmas pragariškas. Pragariškas? Tai kodėl taip realiai juntamas? Ar čia jau pabaiga? Tarpais ji suabejodavo, ar benori gyventi.

Netikėtai užuodžia šieno kvapą.

Arba atsiduria audroje. Regi pro šalį praskrendančią rają. Be garso.

Mato ją toli Įlankoje, įsikirtusią išsiklaipiusioje sienoje, kuri plūduriavo ant atplėšto krantinės luito.

Aibė veidų.

Rikiuojasi eilėmis. Besistumdydamos tarpusavyje plaukioja daugybė akių.

Jose pasibjaurėjimas.

Teta Rakelė stebeilija į gulinčią ant klijuotės Torą. Mato ją!

– Dieve mano, kam gi tu leidai… Kaip galėjai?

Motinos veidas. Iškreiptas jos pačios skausmo. Nuslysta į šalį ir vėl išplaukia prieš akis – kartu su kitais veidais, bet virš jų.

Šią valandą Tora pasigedo, kad kas nors būtų šalia. Kad kokia nors būtybė čia pasėdėtų, pabūtų. Dėl to irgi skaudėjo. Nejaugi nėra žmogaus, kuris manytų, jog visa tai ne vien gėdinga?

Reikėjo įsitempti, kad neplyštų. Laikėsi iš paskutiniųjų. Mėšlungiškai. Troško išstumti lauk. Ji tik troško, kad viskas baigtųsi. Tačiau nedrįso, kol ardydamos gyvą kūną ją įveikė baisingos jėgos. Jos išspaudė sunkų, glotnų gniutulą. Tora pajuto, kaip iš jos pradingo jo svoris. Atsimins visada. Visada! Kaip ateidamas į nebūtį ant klijuotės žlegtelėjo kažkoks gniutulas. Ar tai jis prašėsi lauk?

Du sąrėmiai, ir viskas buvo baigta. Dabar jos kūnas vėl priklauso jai. Kol kas.

Springdama gaudė orą, neatsidusdama.

Virš lovos – šviesa! Net sunku patikėti.

Kambarys pritvinkęs garsų. Ne, tai nebuvo garsai. Vien tik nesibaigianti kova dėl oro gurkšnio. Akimirką apačioje pasigirdo kažkas panašaus į knirktelėjimą. Bet greitai nutilo.

Prie durų sušmėžavo JO šešėlis. Nusigręžęs jis tūnojo kampe. Žinoma, matė ją. O Tora jo – ne. Ji nusisuko nuo durų ir aprimo. Jis turi išeiti, juk turi suprasti, kad jam čia ne vieta. Daugiau ji nebekentės. Dabar juodu galutinai atsiteisę. Baigta.

Netrukus ji pakils nuo grindų ir nusipraus.

Netrukus sugrįš į naują tikrovę. Bet dar ne dabar.

Gulėjo, kol pajuto, kaip nuo šalčio šiurpsta veidas ir nepridengtos kūno vietos. Krosnelėje jau seniai išblėso ugnis. Jos kūnas garavo. Skleidėsi troškus kraujo ir prakaito tvaikas.

Nelauktai vienas po kito ją surietė sąrėmiai. Ryšys tarp jos ir jo buvo nutrauktas visiems laikams. Tik pamanyk – prisivertė apie tai pagalvoti, nors nuo to darėsi šleikštu ant širdies kaip nuo pridergto tvarto grendymo.

Ji dar nepasižiūrėjo, kas ten, jos apačioje. Dar nepadarė to, ką privalėjo padaryti: susiriesti ir pažvelgti į gniutulą. Ji dar norėjo pailsėti.

Bet poilsio nebuvo. Atėjo būrys žmonių, norinčių paspoksoti į ją. Jie slinko pro šalį. Stabtelėdavo ir pasišlykštėję nusisukdavo. Pažvelgdavo į ją tarsi į iškėtotą ant lentos katę.

– Viešpatie Dieve, neleisk man šitaip numirti.

Stūmė veidus nuo savęs. Vaikė juos šalin.

Stūmė ir stūmė. Stipriai užmerkusi akis ir surakinusi lūpas.

Draudė jiems žiūrėti. Kodėl tikrovė tokia atgrasi? Ar taip ir turi būti?

– Dieve! Paslėpk, viską paslėpk!

Ar tik ne balsai koridoriuje? O gal lauke? Staiga vidun įsiveržė pasaulis, kuriame įprastu ritmu slinko valandos, kuriame niekas nepasilikdavo vienišas užrakintame kambaryje ant klijuotės…

Širdyje Tora pajuto tuštumą.

Gulėjo sustirusi nuo šalčio, ramiai, nieko negalvodama. Į nosį skverbėsi sudvisusio prakaito smarvė. Bet ji nekreipė dėmesio. Nebesiveržė į šviesą. Ji skirta kitiems. Kurie gali drąsiai rodytis jaukioje kovo prietemoje. Dabar tikriausiai vakaras?

Tarpais sušmėžuodavo tikrovė, ji atsigaudavo, bet greitai vėl užsimerkdavo. Gulėjo nejudėdama. Tvenkėsi ašaros. Bet ji dar neatgauna dvasios. Gniaužia kvapą. Verkti nėra jėgų.

Pažvelgė į šoną. Čia pat žliugsojo priskretę vėmalai. Taip jau atsitiko…

Ištiesė koją. Šlaunis prie kažko prisilietė. Yra skirtumas tarp gyvos ir negyvos odos. Suvokė, kad gyvoji priklauso jai.

Pasikėlė ant virpančių alkūnių ir pažvelgė žemyn.

Nelauktai krūtinę prislėgė sielvartas. Užplūdo visą išdraskytą kūną. Bandė pasipriešinti. Nepavyko. Širdgėla smaugė tarsi koks gerklę užspaudęs tumulas. Kodėl taip – nesuvokė.

Duris Tora buvo užrakinusi.

Jaunoji moterėlė… Kur tu pasislėpsi nuo buvimo? Ir sielvartas toks neaprėpiamas, begalinis.

Nelabai suprato, ką pamatė. Susitraukęs gniutulėlis, tarsi apvilktas pamėlusia oda. Akys lyg užlipintos. Panašus į ką tik išsiritusį paukščiuką. Lindėjo susivijusi gleivėta virkštelė, kitu galu įsikabinusi į iškritusią kruviną placentą.

Panašus į gumbuotą šakniavaisį, tarsi susiraukšlėjusia oda aptrauktą. Ne taip jau šlykštu, kaip buvo maniusi. Net smalsu. Juk tai jos pačios dalelė… Stingstančio kraujo klane. Nuo sukrešėjusio kraujo visada pykina širdį.

Jai besiropščiant ant kelių iš kito pasaulio įspindo saulė. Nutvieskė ant klijuotės pūpsantį gniutulą. Ant kaktytės – ryškus smulkių gyslelių raizginys. Sustingę kumšteliai tarsi pasiruošę smogti pasauliui, kuris nepanoro jo priimti. O tie smūgiai teko jai vienai. Jį išnešiojusiai.

Mat kaip viskas gudriai sutvarkyta. Kam jau duoda, tai dar ir drėbteli. Be atvangos. O kas yra laisvas – tam ir lemta išlikti laisvam. Koks čia dar „teisingumo aukuras“? Reikia veržtis pirmyn nepaisant nieko.

Valandėlę palaikė ant šaltos nugarytės savo delną. Suėmė gniutulėlį abiem rankomis. Norėjo sušildyti, kad atsigautų. Glaustė delnais, trynė ir trynė. Smarkiai, karštligiškai. Aišku, reikia sušildyti. O Dieve! Ji privalo sušildyti tą sustirusį kūnelį. Privalo. PRIVALO. Atkariauti jį nuo šalčio. Kur saulė?

Užuolaidos atitraukti nedrįso. Dar kas pamatys. Sučiupo vilnonio užtiesalo kraštą ir nutempė jį nuo lovos. Apmuturiavo gniutulėlį ir priglaudė prie krūtinės.

Užmiršo, kad norėjo išsaugoti lovą ir tai, kas ant jos.

Dabar jau viskas po laiko. Per vėlu. Seniai per vėlu.

O pasaulyje aušo nauja diena. Tora nespėjo žengti į koją. Atsiliko. Ji buvo ką tik prabėgusi maratoną dėl savo gyvybės.

Gniutulą pastūmė po lova. Užsitraukė ant savęs grindų kilimėlį ir, kiek leido jėgos, nusistūmė nuo kraujo klano.