Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Laimė, ji nustojo kraujuoti. Kartą viduje vėl pajuto plastelint sparnelį… Sėdėjo prie rašomojo stalo ir prisivertė nereaguoti. Mokėsi ir to.

Ji nesijautė savo gyvenimo šeimininke, tarnavo norui gauti kuo daugiau žinių. Mokykla tapo visų svarbiausia. Mergaičiukei Torai žinių siekimas tapo tikresnis nei jos pačios gyvenimas.

Baigusi būtinus darbus ji susirangydavo ant užtiesalo ir dėliodavo mintyse siužetus, kurie atneša pokyčius, kažką išaiškina, atskleidžia tai, ko iki tol niekas nėra jai parodęs. Niekas nebuvo sakęs Torai, kad apie karą gali būti ne viena tiesa. Ji pradėjo skaityti ploną, dviejų šimtų puslapių knygelę. Jenso Bjornebu „Po rūškanu dangum“.

Tora net nežinojo, kad ji niekuo nekalta. Nenutuokė, kad kiekvieną dieną įvairiuose pasaulio kampeliuose teisybė ir neteisybė apverčiami. Kad nuspręsti, kas teisinga – stipresniojo teisė. Kad tai keičiasi tarsi metų laikai ar kartu su generolų ir partijų lyderių kaita. Stipriausieji visada teisūs. Nepaisant nieko. Tora seniai žino, kad būti stipresniam – labai svarbu.

Namas pamažu grimzdo į nakties tamsą, o Tora skaitė apie save. Apie motiną. Apie neteisingai pasirinktą pusę. Skaitė eilutes, patvirtinančias Rakelės žodžius: ne moterų gėda – karas ir jo aukos. Suvokė svarbų dalyką – reikia džiaugtis gyvenimu. Suprato, kad egzistuoja kerštas. Kai kam reikia atkentėti. Paaiškėjo, kodėl jaunimo namuose motina prarado plaukus ir nuo tada vengia kalbėtis su kitais, bendrauja tik su teta ir moterimis iš žuvų pjaustymo cecho. Suprato, kad motina nori išsaugoti orumo likučius ir todėl niekada nepasakoja Torai apie tuos dalykus. Jeigu ji prabiltų, Salos šnekta pritrūktų žodžių.

Tora kaip niekada ilgėjosi Rakelės. Mat teta beveik viskam randa žodžių. Arba pasako taip paprastai, kad visi gali suprasti. Teta neįsivaizduojama tyliame kambaryje. Jokiame kambaryje. Įdomu, ar šitaip buvo visada? Kad tetai išvis svetimi kerštas, neapykanta ir nutylėjimas.

Beskaitant apie Franciską, kuri vokiečių ligoninėje slaugė sužeistus vyrus, netikėtai prieš akis išnirdavo mielas Rakelės veidas. Jei teta nuspręstų, kad taip reikia, ji tikriausiai galėtų pasirinkti ir neteisiųjų pusę. Dėl Simono nedvejodama paaukotų ir plaukus, ir garbę. Ir Tora širdyje išteisino motiną.

Į krosnelę ji atsargiai įbėrė du semtuvėlius anglių. Ponios Karlsen trikdyti negalima. Pirma valanda. Naktis.

Prisiartino prie lango ir pasekė ant roleto krintantį savo šešėlį. Jis buvo vientisas, o tas, kuris krito ant kito lango roleto, – lūžęs įstrižai. Iš dviejų šešėlių, vieno sulaužyto, o kito vientiso, ir susidaro ketvirčiuota Tora.

Žiūrėjo įbedusi akis, kol tie vaizdai nustojo ją gąsdinę ir širdis ėmė plakti įprastu ritmu. Paskui lėtai nusirengė ir atsigulė į lovą su „Po rūškanu dangum“.

Nacizmas, belaisvė Franciska, pasmerktos pokario moterys, motina – viskas tilpo Toros guolyje. Sustirusios, nuskustomis galvomis, savo išsipūtusiuose pilvuose jos saugojo ją, Torą. Įsivaizdavo jaunimo namus ir besižvalgančias sutrikusias akis. Motiną čiumpančias ir skubančias pakišti po žirklėmis rankas Tora stebėjo atidžiai. Tarsi sulėtintame filme.

Ji pajuto širdyje besikaupiantį įnirtį. Juk dar prieš pusvalandį buvo įžvelgusi, kas yra kerštas. Juk suprato žmonių reakcijas. O prieš akis šmėžavo motinos veidas, jos nulenkta galva. Daugybę metų – nuolankiai nulenkta galva. Atraitytos rankovės be atvangos beplušant dėl tų, kuriems nereikėjo rinktis savo teisybės.

Mama! Su Tora pilve ji keliavo iš Trondheimo į Bodę! Vienut vienutėlė. Be prošvaistės ateičiai. Nesiryždama užbaigti viso to.

Tora taip nedarys. Jokiu būdu! Ji gelbėsis. Perskaičiusi suprato, kad knyga parašyta kaip tik jai. Jai nerūpėjo politinė sistema, kurią rašytojas bandė parodyti ir paaiškinti. Nerūpėjo ir neišvengiami karo padariniai. Jai buvo svarbu tik tai, kad atpažino save ir motiną.

Pagaliau ji padėjo knygą į šalį ir užmigo giliu miegu. Miegojo, kol sučirkšdamas žadintuvas paskelbė naują rytą.

Ji viską permąstė nuosekliai. Susidarė vaizdą, kaip visa tai atrodys. Išnagrinėjo knygas apie gimdymą. Nugvelbdavo jas nuo bibliotekos lentynų, o paskui niekam nematant padėdavo į vietą.

Pasislėpusi už lentynų studijavo nepraleisdama nė vieno žodžio. Visada laikydavo ant kelių dar porą knygų, kad iškilus pavojui po jomis būtų galima pakišti skaitomąją.

Planams, ką reikės daryti konkrečiai, dar neužteko drąsos. Privalo galvoti dalykiškai: turi įveikti baimę, vienišumo jausmą, slopinamą gėdą. Susikaupti ir ištverti. Neištižti. Po viso to bendraus su draugais kaip bendravus. Svarbu nepasikeisti. Jos elgesys turi būti įprastas. Turi išlikti rami ir budri. Gerai mokytis. Užeiti į kavinę. Dalyvauti pokalbiuose. Tačiau žinoti saiką! Nereikšti nei džiaugsmo, nei pykčio. Išlikti santūri. Nei blykšti, nei rausti. Nieko neįskaudinti ir nesupykdyti. Visada būti neutrali. Nepažeidžiama.

Po visko! Viešpatie Dieve!

Sunku įsivaizduoti. Tik žino, kad po viso to ji nesitvers džiaugsmu, kad pro kambarėlio langus ir duris veršis skambus juokas. Ji pasileis šokti! Juoktis ir kvatoti. Atgręš veidą lietui ir saulei; bus pavasaris, virpės oras, skrajos vėjelis.

Tora taip troško visa apimančio džiaugsmo, kokį mokėjo reikšti tik viena Rakelė. Džiaugsmo, kurį lemia vidinis saugumo jausmas, stipresnis už žmonių teismą, įstatymus ir galią. Džiaugsmas…

Tora sapnavo, kad eina per pelkę. Žolės stelbia viržynus. Kyšo tarp kupstų. Po kojomis minkšta, žalia. Šviesu tarsi nuo skaidrių minčių. Bijoti nereikia. Junta: ir kojos, ir rankos savo vietoje, Tora – vientisas žmogus. Pilve viskas susitvarkė. Viskas išgijo. Ji nešasi virtuvinį komplektą, kurį buvo išsiuvinėjusi drauge su Rakele. Kopia Šimtabučio laiptais aukštyn, paskui visomis pakopomis – žemyn. Keletą sykių. Bet ji visą laiką eina per pelkę. Per žoles. Spalvinga šviesa, o ne daiktai. Gamtovaizdis perregimas. Mirguliuoja šviesoje kaip gyvas. Ir priklauso jai. Eina ir jaučia, kokia ji vientisa, kokia skaisti, o delnai gniaužo minkštą audinį. Šiltame vėjelyje plevena plaukai. Oras irgi priklauso jai. Ji pati priklauso sau. Niekas negrasina ir negąsdina. Nes ji – pati viena.

Kelias savaites trukusi fizinio lavinimo mokytojos liga Torai buvo išganinga. Pavaduotojo neatsirado. Per fizinio pamoką merginos eidavo pasivaikščioti į kalnus. Arba susėsdavo kapinių kelkraščio pusnyje ir klegėdamos saulės atokaitoje valgydavo priešpiečius. Joms buvo linksma. Nors dar sausis, bet saulė tirpino sniegą.

Niekas neprisimindavo ligoninėje gulinčios mokytojos. Ar giedra, ar ūkanota – jos vaikščiojo keliukais šnekučiuodamos apie šeštadienio vakarėlius, meilę ir gyvenimą.

Savo stambėjantį kūną Tora apsiplaudavo vienumoje. Kambarėlyje, dideliame plastikiniame dubenyje. Apvalėjo tolygiai. Riebaliukų sluoksnis maskavo dar nesubrendusį kūną. Pastorėjusios rankos ir šlaunys tarsi derėjo su augančiu pilvuku. Į džinsus nebetilpo. Turėjo atskirti pinigų iš maisto sąskaitos ir nusipirkti naujus. Jie nieko nenustebino. Niekas nieko nesakė. Palenkusios galvą merginos nužvelgė juos ir pritariamai linktelėjo. Puikūs. Atvartai languoti. Prie kišenių kniedės. Bet kaip šauniai ji mokanti megzti raštais! Megztinis labai gražus! Gal Tora padės ir joms nusimegzti? Tora maloniai nusišypsojo. Galbūt. Jei tik liks laiko nuo pamokų ruošos.

Ji taip seniai šalinosi Jono, kad skausmas dėl to jau buvo atslūgęs. Ji negalėjo rizikuoti, kad jis prisiliestų.

Kai vieną kovo dieną grįžo iš mokyklos, ją pasišaukė ponia Karlsen.