Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Ji varnų šalyje. Jų manieros kitokios.

Įeidama į klasę palaukė, kol visi atsisės į pasirinktas vietas, paskui atsisėdo ir pati. Tora įsitikino, kad stebima ne vien tik ji. Stebimi ir kiti. Žvilgsniai varstė visus naujokus, ypač tuos, kurie nebuvo iš Breilano. Aukštaūgę mergaitę prie lango trumpai kirptais retais plaukais. Vardu Giunliauga. Sutrikusi ištarė savo vardą nedrąsiai ir tyliai, nudelbusi akis į suolą. Taip pat paskutinėje eilėje prie spintos – neaukštą tamsaus gymio berniuką, kuris jautėsi labai svarbus, dairydamasis visiems linkčiojo ir pakiliu balsu garsiai skelbėsi esąs Eirikas. Varstė jie ir gražią, anksti subrendusią, spindinčiomis mėlynomis akimis ir rudomis garbanomis mergaitę Anę, kuri drąsiai atrėmė tuos žvilgsnius. Ji vilkėjo pūstą juodai baltą languotą sijoną ir baltą vilnonį nertinį. Kai pasisukdavo suole, įžūliai subanguodavo aukšta krūtinė. Vos pasirodžiusi prikaustė berniukų akis. Atrodo, kad prie to Anė buvo pratusi.

Per pirmąją pertrauką būriavosi tie, kurie pažinojo vienas kitą iš seniau. Bet susidomėjimas naujokais neblėso. Visi dirsčiojo vertindami juos.

Pirmosios gimnazijos klasės mokiniai. Jautėsi tokie svarbūs. Po abejinga, bejausme veido kauke slėpė įtampą ir netikrumą. Išduodavo staigūs, kampuoti judesiai. Jie ir padėjo susibendrauti. Palengva iš žvyruoto kiemo į vaiskų orą ėmė sklisti paskiri balsai. Jiems atliepė gretimai stovintys. Įveikdami drovumą, veidai gręžėsi vienas į kitą. Tarsi magneto traukiami.

Nespėjo Tora susigaudyti, kaip balsų chore išgirdo ir savo pačios balsą. Kažkas į ją kreipėsi!

Iš džiaugsmo ji vos amą atgavo. Atsakydama mikčiojo, raudonavo, kalbėjo paikai, nesklandžiai. Tačiau argi svarbu? Visa esybe ji gaudė veidų išraiškas, judesius. Ją buvo apėmęs galingas nepažįstamas laisvės jausmas. Stipresnis dienos šviesoje tarp žmonių nei praėjusią naktį. Todėl, kad ne sapnas.

Senbuviai vaizdžiai pasakojo smagias istorijas apie mokytojus. Kurie iš jų šaunūs, kurie silpni, su kuriais negalima juokauti. Apšnekėjo tą ir aną iš antros ar trečios klasės. Veidai įkaito, balsai ėmė skambėti darniai ir patikliai. Kaukės palengva nyko.

Lyg po užsitęsusio troškulio Tora tarsi gaivinantį vandenį gėrė viską, kas dėjosi aplinkui. Gręžiojosi į balsus. Įdėmiai sekė, kas ką sako, kas kaip atrodo, kieno koks vardas. Ši diena sužėrėjo it mielais paveikslėliais iliustruota knyga.

Po pamokų jie grupelėmis sugužėjo į knygyną vadovėlių. Vieniems pavyko gauti naudotų – šiems atsiėjo pigiau. Kiti dūsaudami turėjo atskirti iš pragyvenimui skirtų pinigų.

Torai prisieis pirkti naujus. Ji nieko nepažįsta. Tačiau šiandien pirks tik reikalingiausius. Rytdienos pamokoms. Dar ir pati nenutuokė, kad nori dažniau ateiti į knygyną – čia jai smagu. O manė taupanti, jei pirkimą atidės kelioms dienoms. Švelniai paglosčiusi viršelius, ji padėjo knygas ant prekystalio. Čia nekvepėjo taip kaip kaimo bibliotekoje. Tačiau kvepėjo knygomis. Klijais ir popieriumi.

Pati to nejausdama ji ėjo šypsodamasi. Mergaičiukė atsikratė įvaizdžio, prie kurio buvo pratę Salos gyventojai: pilkas it šešėlis, paniuręs vokiečio vaikas. Viską užmiršusi ji per vieną dieną išsiskleidė lyg vėlyva ryškiaspalvė rudens gėlė. Iš kasų pynės vadavosi susitaršę rusvi plaukai. Rimtose pilkšvai žaliose akyse nevaržomai švytėjo džiugesys. Raudonos lūpos prasivėrė. Ji atvira pasauliui. Alsavo ramiai ir giliai, tarsi visa tai būtų paskolinta tik vienai dienai. Tarsi ši palaima bus atimta, jei nesidžiaugs kiekviena akimirka.

Ji padėjo pinigus ant prekystalio ir pasijuto labai turtinga, nors rankos tuščios…

Knygynas buvo sausakimšas. Sukinėjosi mokiniai ir iš antros, ir trečios klasės. Antrokai elgėsi normaliai. Neišsiskyrė. Tačiau savimi pasitikintys trečiokai, nutaisę orias minas, šnekėjosi tik tarpusavyje. O du jaunuoliai, nusižiūrėję naujokų būryje Anę, atsiyrė prie jos iš skirtingų pusių.

Anė pasirinko Torą. Gal dėl to, kad ši baikščių akių mergaitė, vilkinti namuose siūtais drabužiais, sudarys jai tinkamą foną. O gal manė, kad bus patikima draugė.

O Tora neįsijautė į naują vaidmenį. Nesigilino. Ji tiesiog viskuo mėgavosi. Nepratusi prie ilgo džiaugsmo ir dar mažiau – prie patikimos draugijos, ji tenkinosi tuo, kas yra čia ir dabar.

Jonas. Jau buvo atkreipusi į jį dėmesį mokyklos kieme.

Jis šnekino Anę. Siūlė pirkti panaudotas pirmos klasės knygas. Vilkėjo trumpą poplino paltą, jo rankos vis nerimo. Nedelsdamas jis pakvietė Anę į kiną.

Žaismingai jį nužvelgdama, Anė pareiškė, kad jau nusipirkusi naujas knygas, o į kiną eisianti , bet tik su Tora. Tačiau neatrodė atstumiančiai nemaloni.

Jonas pristojo. Puolė karštai įtikinėti. Ir perkalbėjo. Nusprendė, kad eis kartu. Visi trys.

Stovėdama atokiau Tora nedrįso pasakyti, kad norėtų nusipirkti jo senas knygas. Tik spoksojo į tą suaugusį jaunuolį poplino paltu. Į boluojančią sprando odą po juodais plaukais. Plačias lūpas, kurias pradėdamas kalbėti jis lyžtelėdavo liežuvio galiuku. O spuogelį ant nosies tikriausiai bandė išspausti. Ten buvo likusi raudona dėmelė. Jis nuolat braukė ranka per savo tankius gaurus.

Ūmai Torai švystelėjo mintis. Netikėta. Suteikė jai nepaaiškinamos drąsos, ir ji tarė:

– Aš norėčiau nusipirkti tavo knygas. Naujos tokios brangios.

Jis atsigręžė, susirado ją akimis. Susibruko rankas į kišenes, nužvelgė. Nusišypsojo.

Ar prisimena Tora, kad seniau kas nors būtų jai nusišypsojęs? Kas įvyko toliau, atsimena kaip per sapną.

Jonas tarsi paskendo migloje. Nei spuogo, nei per plačių lūpų… Viskas susidėstė į neregėtai darnų portretą.

Šitaip jaunuolis Jonas įsiliejo į jos išbadėjusią sielą.

Grįžus į viengungišką būstą, jai dar ilgai ausyse skambėjo balsai iš mokyklos kiemo, ji vis dar uodė klasės ir koridorių kvapus. Tai kildamos, tai slūgdamos per ją ritosi jausmų bangos. Nuplukdė tolyn nuo senų ryšių, nuo susikurto nykaus savo pačios įvaizdžio. Dabar ji tarsi sklandė lengvutė po kambarį.

Atsisėdo prie stalo ir iš nailoninio tinklelio išsiėmė naująsias knygas. Virš stalo įsižiebė šviesą. Pasiėmė žirkles ir ruloną vyniojamojo popieriaus – pirko jį knygoms aplenkti. Su kokiu džiaugsmu ji karpė ir lenkė knygas, rikiavo jas lentynoje – nejausdama nei alkio, nei troškulio. Ir nenumaldomai laukė tik vieno: vakaro, kino, jaunuolio su poplino paltu.

29

Jis turėjo galingą pasturgalį. Net žiūrint iš priekio šonuose styrojo išpampusios užpakalinės kišenės. O kai stovėdavo nusigręžęs į lentą, negalėjai atplėšti akių. Iš kišenių kyšojo galybė pieštukų, tušinukų, abejotino švarumo nosinių. Norėdamas pabrėžti kokį nors žodį, jis taip įtempdavo sėdmenis, kad suliūliuodavo visa apatinė kūno dalis.

Ištampytose kišenėse sulinguodavo visas pulkas bekrentančių pieštukų. Jis juos sugrūsdavo bet kaip ir niekada nežinojo, kurioje kišenėje ko ieškoti. Bet pieštukai nepasiduodavo. Įstrigę į pamušalą siūbuodavo į taktą kartu su storu šeimininko pasturgaliu. Buvo visų jo veiksmų dalyviai, jam sujudėjus visi sutartinai kretėdavo.

Jis dėstė vokiečių kalbą. Juokdamasis kažkaip šnirpščiojo, tarsi atsiprašinėtų. Taip paprastai čirška karštuose taukuose kepami žuvų maltiniai.

Tora greitai susivokė, kad Vilis Vilhelmsenas jaunesnysis ir yra vienas tų mokytojų, iš kurio galima tyčiotis. Raudonas veidas, regis, tuoj plyš.

Nesmagu ir negera būdavo dėl jo. O, kad ji galėtų pritildyti tuos erzeliuojančius ir besišaipančius mokinius… Kai klasė tyčiodavosi iš Vilio Vilhelmseno pasturgalio, ji rasdavo sau kokį nors užsiėmimą. Vengdavo bejėgiško jo akių žvilgsnio, kai atsigręžus į klasę jam viskas paaiškėdavo.