Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Akimirksniu vyras atšoko nuo jos. Šnopuodamas tvarkėsi drabužius.

Kažkur šalimais virpėjo drebulės lapeliai.

Jis porą kartų dirstelėjo į priešais klūpančią susigūžusią būtybę. Atkišo jai nosinę. Paprastas, bet nelauktas gestas. Tarsi miške būtų netikėtai susitikęs mergaitę ir užjautęs ją dėl jos pačios nederamo poelgio.

Tora paėmė nosinę. Suspaudė tarp purvinų pirštų. Gera kuo nors užsidengti akis, kad nematytų.

Kai jis uždėjo ant galvos ranką, ji vėl sustingo. Ją vėl užplūdo purpurinė neapykantos liepsna. Jausmai atgijo.

Pajuto , kad nusibrozdino kelį. Pajuto , kad perplėštas sijonas. Pajuto , kaip apačioje laša. Pajuto , kaip degina skausmas, lyg kas būtų grandęs ją peiliu.

Užvaldė nežmoniškas įtūžis. Niekam neprilygstantis. Stipresnis už baimę. Stipresnis už gėdą. Už palengvėjimą. Už pažeminimą.

Ji atsistojo. Susvyravo. Prisivertė pasižiūrėti. Įdėmiai. Išgirdo, kaip trakštelėjo, kai spirdama ji pataikė bato galu. Žolėje tarsi kamuolys stirksojo jo galva.

Nuo to trakštelėjimo jai net širdis apsalo.

Neatsigręždama nulėkė namo.

Nusiprausė rūsyje šaltu kaip ledas vandeniu. Susitvarkė, kad galėtų praeiti pro motiną. Pamačiusi, jog virtuvė tuščia, net apkvaito nuo palengvėjimo. Valandėlę pastovėjo įsikibusi į lovos galą. Paskui nusimetė drabužius ir įsirangė į patalą.

Tas spyris ją kaitino. Lindėdama savo slėpynėje tebejuto spyrio sukeltą jaudulį. Garso, bylojančio, kad jis sutraiškytas.

Kitų jausmų nebuvo. Gulės čia, kol ateis žinia, kad jo galva suknežinta. Suknežinta!

Ištyškusi ant takelio, ir jos nebesuklijuosi.

Sunaikinta.

Pagaliau!

Žmonės kalbėjo, kad siautėdamas girtas Henrikas Tostė persiskėlė lūpą ir išsimušė dantį.

27

Dvi langų eilės. Sudužę verandos stiklai. Žiemos belaukiantis šermukšnis. Nuolaidūs ūkinių pastatų stogai. Aplink namą nužvyruotas plotas, kuriame lyg užuominos apie buvusį čia parką tai vienur, tai kitur prasikirtę pageltusios žolės kuokštai. Trys kaminai. Pietvakarių pusėje – naujas, keliantis šypseną. Tarsi atkištas betoninis pirštas, niekaip nederantis prie sueižėjusių plytinių kaminų, kurie nuo seno turi teisę į vaizdą ir varnas. Nepritampantis prie naujų laikų, vietomis išsiklaipęs senoviškas akmeninių plokščių stogas.

Nuo senų laikų Šimtabučiui priklausiusius prieplaukos statinius nugulė dulkės ir apraizgė voratinkliai. Niūriais rudens vakarais po apleistus jų kambarius drumsdami tylą akliojo vaiduokliai ir skenduolių vėlės. Lyg bangų gaudyklėje ten visada girdimas smarkus ošimas. Tarsi kaupdamos jėgas naujai atakai ten ilsėtųsi audros. Iš čiaupų lašėjo surūdijęs vanduo, žiojėjo atverti langai, laiptams stigo pakopų, mėtėsi senos aplūžusios dėžės. Nuo sijų lyg koks susiraizgęs gniutulas karojo sutrešę žuvų tinklai. Lėtai įsilinguodavo, jei kas palikdavo praviras duris. Tada nepastebimai atsilaisvindavo kokia nors kilpa ir nutįsdama kartu su kitomis susipindavo į naujus mazgus. Vangiai sukdamasis pakildavo dulkių verpetas ir, valandėlę pakybojęs ore, nusėsdavo naujoje vietoje.

Naujieji laikai tarsi gėdijosi šios vietos. Senieji – taip pat. Tamsoje tykodamos apsižioplinusio rangėsi virvių kilpos. Neapsižiūrėsi – tvosies ant nosies. Arba užkliūsi už puslankiais kabančių lynų ir pamanysi, kad baltųjų mūšio lauke su indėnais patekai į raudonodžio kilpinę ir tau beliko neišvengiama žūtis prie toteminio stulpo.

Tokį stulpą vaikai žinojo pačioje prieplaukoje. Senas atraminis laiptų rąstas stovėjo įspraustas į plyšį grindyse. Apačioje plakėsi ir pliuško didelės bangos. Nesvarbu, kad čia nedaug kas priminė prerijas – senoji prieplauka buvo toli nuo suaugusiųjų akių ir ausų, todėl tarnavo kaip kankinimų ir dresūros kamera.

Kartais vienas kitas nueidavo ten ieškoti vienatvės. Šimtabutyje nebuvo kur medituoti ar nevaržomam lieti savo jausmų.

Prie stulpo Tora pamatė Solę. Išgirdusi žingsnius, ji nusisuko bandydama paslėpti veidą.

Tvyrojo niūri prieblanda. Tora atšlijo. Nesitikėjo čia ko nors sutikti. Ji tik klaidžiojo po visokius užkaborius, kuriuos rytoj paliks. Kvailokas ir nereikalingas užsiėmimas… Bet vis dėlto… Ir štai vienumoje tūno suaugusi panelė Solė.

– Tai tu čia?

– Ką, ar nematai? Dar neišvažiavusi?

– Rytoj…

– Hm…

– Supykai ant motinos?

– Ne, kodėl?

– Sėdi viena.

– Pykti ant jos neverta!

– Jei neverta, tai neverta. Bet juk vis tiek galima supykti?

– Ne, – su purtoma galva kretėjo ir chemiškai suraitytos geltonos garbanėlės. Kaip aplytas avelės kailis. Prisimerkusi dirstelėjo į Torą. Pasirengusi gintis, mina atgrasi, o žvilgsnis nepatiklus. – Tau pasisekė, kad išvažiuoji į Breilaną, – pagaliau sumurmėjo ji. Ištarė neaiškiai ir tyliai. Tora suprato, kiek pastangų jai tai kainavo.

– Taip, – tarstelėjo.

Džiaugsmo rodyti neverta, suprato Tora. Solė prirakinta prie Šimtabučio. Tvirtai. Tai niekam ne paslaptis, tik niekas nieko nesiims. O ką pakeisi?

– Helėnė mėšlas, ne žmogus, – gniaužydama rankas pratrūko Solė.

– Kodėl?

– Nieko namuose neveikia. Viskas tenka man. Man mama, vaikai, tėvo darbinės pirštinės, vystyklai, nešvarūs indai – viskas!

– Jorgenas už ją vyresnis, ar negalėtų kuo padėti?

– Juk jis bernas, – iš paniekos brolio lyčiai Solė net dantimis sugriežė. Tora suglumo.

– Seniau padėdavo, – bandė švelninti Tora. – Bet dabar paaugo ir baiminasi, kad kas nors pamatęs nesakytų, jog dirba nevyriškus darbus. Kvailys!

– Ar negali motina paaiškinti Helėnei, ką ji turi daryti?

– Dieve mano, kaip tau liežuvis apsiverčia! Juk abi žinom, kad mama nėra tokia kaip kiti žmonės. Visi žino!

– Bet kodėl tau visa tai atėjo į galvą kaip tik šiandien?

– Todėl, kad tu išvažiuoji į gimnaziją! O aš lieku kuoptis pas Otarą! Ir grįžus namo man reikia skalbti purvinus drabužius! – rėkte išrėkė ji.

Tora pasitraukė atapusta. Tokios Solės ji dar nebuvo mačiusi.

– Buvau padavus tris prašymus ir gavau visus tris darbus! Bet mama verkšlena, tėtis išdumia į kaimą, o vaikai pešasi!

Solė užsikniaubė ir pratrūko. Nuo slopinamos gailios raudos krūpčiojo plati nugara.

Tora pritūpė prie jos.

Viskas tapo nesvarbu: jos pačios nesenos mintys apie Solę, žmonių kalbos apie valkiojimąsi su Dalo įmonės darbininkais. Ir tai, kad Solė išėjo į panas ir iškeitė Torą į bendradarbes. Dabar visa tai buvę nebuvę. Solės neviltis degino ją, tarsi būtų jos pačios žaizda.

Apkabino. Negrabiai glostydama stengėsi sušildyti. Bandė įsivaizduoti, kaip dabar elgtųsi teta Rakelė. Kuriam laikui jiedvi nusiramino.

– Nežiūrėk taip beviltiškai, – lyg suaugusi murmėjo Tora. – Vis tvirtink sau, kad privalai išvažiuoti. Ir išvažiuosi! Negali gi visą gyvenimą prižiūrėti svetimų vaikų!

– Ką turi galvoje – svetimų vaikų?

– Jie juk tavo motinos, – abejodama ištarė Tora.

– Bet mama juk kvanktelėjusi, dievota ir apskritai… vaikai čia niekuo dėti! – Solė pakėlė į Torą tūžmastingas akis.

– Bet tu juk nežadi būti jiems motina visą gyvenimą, – ryžtingai pridūrė Tora.

– Tau lengva kalbėti. Gerai, kai tavo sesuo mirusi, – pasakė Solė.

Tik rausvas lūpų ruoželis žymėjo bespalvį veidą, kai tramdydama įniršį Solė įsispitrijo žemyn pro stulpą. Apačioje duždamos šniokštė bangos. Jūra audrojo. Įlanka grėsmingai sūpavosi, užliejusi krantą galinga vilnis neskubėjo trauktis atgal.