Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

– Sole…

– Ką?

– Aš tau rašysiu…

– Gerai, – vos girdimai atsiliepė Solė. Buvo aprimusi. Gėdijosi visų savo ištartų žodžių. Įmanytų, susirinktų juos atgal. Kad taip ir liktų neištarti.

Sėdėjo susiglaudusios.

– Aš nenorėjau šitaip pasakyti apie tavo seserį… – gailiai sušnabždėjo Solė.

– Žinau…

– Nepyksti ant manęs?

– Ne. Bandysiu pakalbėti su mama… arba su Giuna, ar nori?

– Ne. Tavo mama nieko negali. O Giuna juk išvažiavusi.

– Atsimeni, mama pasirūpino, kad tu turėtum suknelę konfirmacijai? Taigi…

– Bet dabar visai kas kita. Dabar vilties nėra. Nieko negalima pakeisti.

– Nesakyk taip! – suriko Tora.

Toks aršumas nustebino ją pačią. O Solė žiūrėdama į ją net žioptelėjo. Akimirką. Paskui ašarotas veidas išsišiepė iki ausų. Ji prisivertė nusikvatoti. Kaip kvatojamasi per nevalią.

– Ne, aš taip nekalbėsiu! – kumščiodama Torą savo tvirtomis rankomis pažadėjo ji. – Aš išvažiuosiu! Išvažiuosiu! Iš-va-žiuo-siu! – uždainavo ji pagal valstybinio himno melodiją.

Tora pasiklausė. Paskui ėmė pritarti. Begriūvančiame pastate savą himno variantą sugiedojo du balsai: mergaitės – spigus ir aukštas, moters – sodrus ir kimus.

Monotoniškai skambantis nervingas giedojimas tai kilo, tai leidosi. Aidėjo iš pakampių, plaukė skliautais, smuko žemyn virvėmis ir surištais tinklais, su nauja jėga atkakliai veržėsi į lauką pro langų plyšius.

Tarpais dėl ritmo jos iškraipydavo žodžius: „Iš-iš-išvažiuosiu iš Šimtabučio.“

Pagaliau pavargo. Sėdėjo susikibusios prie stulpo ir kikeno. Atsikračiusios sielvarto ir beviltiškumo. Pabaigai Solė net užtraukė nešvankią dainušką. Iš keršto Elizifai už dievotumą. Tora palaikė Solę. Ir pritardama jai įsitraukė į dainavimą pati:

Kai užsvilo uodega, va tai tai, va tai ta,

Išlėkė į Bergeną, va tai tai, va tai ta,

Senį patvarkyt suspėjo, va tai tai, va tai ta,

Tas ant kibiro stovėjo, va tai tai, va tai ta.

Tokių žodžių Tora niekada nebuvo girdėjusi. Bet greit juos pagavo. Solės versija jai patiko labiau nei ta, kurią ant kelio bliaudavo bernai.

Rodėsi, kad stulpas net virpa nuo jų balsų skardenimo. Tora dirstelėjo į dainuojančią Solę. Linksmame dainavime slypėjo daug neapykantos. Pagiežos, į kurią Tora nedrįso įsijausti. Nešvankios dainos nepadės jai išsivaduoti nuo grėslumo, apie kurį Solė net nenutuokia. Tora – kas kita… Traukdama nešvankias dainuškas Solė tik drąsino save.

– Kai išvažiuosiu, su vyrais net nesikalbėsiu, o vaikus aplenksiu iš tolo, – pagiežingai išrėžė ji.

Nejučiomis jiedvi vėl tapo senomis draugėmis. Solė jau nebebuvo vyresnė už ją nė viena diena. Atvirkščiai, suaugusi tapo Tora, nes išvyksta iš Salos.

Išvyksta!

Prieš akis ji išvydo Solę per vasaros šokius. Kvailiojančią su bernais. Smagiai besikvatojančią. Šokančią. Vis labiau įsišėliojančią. Tai tebuvo pasispardymas. Paikiojimas ir laiko stūmimas. Bet Solės svajonė buvo ne tokia. Ji troško visai ko kito.

Bet Solė galėjo pridaryti ir išdaigų.

Jiedviem išėjus į prieplauką, Skarotoji Johana šūktelėjo, kad liautųsi dainavusios tokias šlykščias dainas. Ant molo turėklų ji džiaustė išplautus Einaro bulvių maišus, kuriuos rado sudrėbtus kažkuriame palėpės kampe. Einaras, atvirkščiai, nematė jokio reikalo dėtis šventam. To niekas iš jo ir nelaukė. Šiepdamasis jis sumurmėjo kažką apie „smagias daineles“.

Mergaitės susigėdo. O kas belieka? Skarotoji Johana skųsti neketino. Tai ne jos būdui. Susitvarkydavo pati.

Nukabinusios nosis jiedvi įsliūkino į namus. Mažoji ir didžioji. Viena išganyta, o kita – ne, mat pirmoji išvažiuoja, o antroji turi likti čia.

Elizifos namuose buvo užkaista kavos. Keptuvės taukuose pampo blynai. Gelsvi. Iš dviejų kiaušinių. Tarp dantų grikšėjo cukrus. Mažieji buvo ramūs. Kramtė ir šnerkštėsi į rankovę. Apčiulptais pirštais terliojo klijuotę. Tora ir Solė prašnekėjo ilgai, kaip suaugusios. Vaikus Solė nuvydavo šalin arba atsainiai užsikeldavo juos ant kelių, o kai jiems pabosdavo, patys nusirisdavo žemyn ant grindų.

Visa laiptinė pakvipo blynais.

Jorgeną ir Helėnę pavijo indų plauti. Jorgenas urzgė kaip erzinamas šuo. O jam atkirto: neplausi – nevalgysi. Solė, tarsi įnirtusi kalė, buvo pasirengusi įkąsti. Plūdosi. Trumpai, stačiokiškai.

Tai geriausias būdas atsikratyti Helėnės su Jorgenu. Kad jiedvi su Tora galėtų ramiai pasišnekėti.

Laiko jos turėjo nedaug. Ištisą vakarą susirinkime Elizifa nesėdės. O rytoj Toros čia nebebus…

28

Tą rugpjūčio dieną maršrutinis keltas buvo toks pat juodas kaip visada.

Tora stovėjo ant denio. Stebėjo, kaip už kyšulio dingsta prieplaukos su statiniais, kaip virpančiame ore stūkso sukrypęs ir apšepęs Šimtabutis. Iš kaminų nerūko. Keli langai pietų pusėje buvo atviri. Ant kranto šmėžavo žmonės.

Ji tolo nuo jų. Laivas ritmingai mušė taktą. Kratėsi ir virpėjo visa, kas nepritvirtinta.

Ji peržengė namų slenkstį! Lagaminą ir kartoninę dėžę pati sukėlė į skolintą iš Einaro vienratį. Nepratardama nė žodžio motina sekė pavymui. Žingsnis po žingsnio. Padėjo tempti vienratį stačiais šlaitais, jos stiprios rankos prilaikė jį riedantį nuokalne žemyn Įlankos link. Pernešė dėžę į keltą. Tos pačios diržingos rankos skubiai perbraukė Torai per pečius, kai vyrai jau kėlė tiltelį, ir jiedvi pasitraukė kiekviena į savo pusę.

Tora suprato, kad tai tik scenelė. Tačiau svarbi. Be ašarų, be staigmenų. Rimta. Ori.

Šypsodamos mojavo viena kitai. Virš drumzlino vandens sklido pernelyg rimtos šypsenos. Vandens paviršiuje plaukiojo šiukšlės. Akimirką Torai pasirodė, kad gausėdamos jos vis artėja. Tos šiukšlės. Jos badė akis tol, kol iš akių išnyko motina.

Tora nebematė, kaip ji parsistūmė vienratį namo. Akimis – ne. Tačiau mintimis stebėjo jos lėtus, nuvargusius judesius.

Papūtė jūrinis vėjas, ir prieplaukos žibintai nuplaukė pro šalį. Viską užgožė galingas bangų ošimas.

Dabar jau galima vaikščioti kitaip. Kitaip sėdėti. Drabužiai, nors ir savi, bet jau kitokie. Jaudinosi dėl dviejų dalykų: lagamino ir kartoninės dėžės. O šie buvo saugiai pakišti po brezentu, nors danguje nė debesėlio.

Tora su niekuo nesikalbėjo, bet nesijautė vieniša. Jautėsi saugiai, nes žinojo, kad visos dienos ir visos naktys priklausys jai vienai.

Ji juk yra buvusi Breilane. Net žino, kuriame name gyvens. Žino, kur mokykla. Tik reikės susirasti, kas nuveš jos dėžę, o jau paskui – pati…

Sėdėdama denyje ji bandė įsivaizduoti kambarį, kurį vadins savo namais. Pasak Simono, kas būtiniausia, ten yra. Su savimi reikia pasiimti tik patalynės. Ingrida buvo patenkinta.

Šiais metais iš Salos važiavo tik Tora. Apskritai mokytis į Breilaną nebuvo vykstama kasmet.

Tora jautė augantį pasididžiavimą. Iš pažiūros to nepasakytum apie pablyškusią, tankiais rausvais plaukais mergaitę. Veidas neišraiškingas. Paniuręs. Užsisklendęs. Didelių, spindinčių akių žvilgsnis drovus, vengiantis kitų žmonių. Paltas arba dovanotas, arba persiūtas. Bet švarus, išlygintas, be lopų. Ne vienas sakytų, kad jau per didelė nešioti tokias storas, kietai supintas kasas. Bet Salos gyventojai buvo pratę matyti Ingridos mergaitę su kasomis. Visada taip šukavosi. Ir tai niekam nekėlė nuostabos.

Jei netikėtai išgirsdavo kokį garsą, ji tučtuojau kilstelėdavo pečius ir panarindavo galvą. Arba susigūždavo lyg laukdama smūgio. Paprastai jos eisena buvo lengva ir sparti, truputį atkraginta galva. Sakytum kažko siektų. Rankos niekada nerimo. Kažką vis veikdavo. O kai būdavo sunertos, tarytum guosdavosi ir ramindavo viena kitą.