Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Motina gyveno aklinai užsisklendusi. O Berlynas buvo virtęs beprasme vaikiška svajone.

Beliko gimnazija. Gimnazija! Ir kambarėlis Breilane. Žinoma – ji ten mokysis! Reikės maldauti, prašyti, na ir kas. Bet mokytis ten ji išvažiuos.

Retkarčiais ją nupurtydavo mintis apie namuos likusią Solę. Bet taip atsitiko dėl Elizifos ir mažų vaikų… O Torai viskas seksis kitaip. Dėdė Simonas juk patvirtino, kad ji mokysis gimnazijoje. Juk Tora – galvočiausia kaimo mergina! Be abejonės.

Ir vis dėlto ji jautėsi, lyg būtų įkalinta šiurpiame, drėgname rūsyje. Ten net katės neatslinkdavo prieglobsčio ieškoti. Kas gi gali ištverti ant šalto kaip ledas grindinio? Ištverti neapykantą, tvyrančią tarp suskilusių sienų.

Tora perskaitė, kad Berlynas tapęs vienišų moterų miestu. Vakariniame jo sektoriuje gyveno 1 200 000 moterų ir tik 900 000 vyrų. Vakarų Berlyne vėl kėlė galvą nacizmas. O Niurnbergo parke buvo iškelta vėliava su Hitlerio svastika.

Ar tik čia ne jo kerštas? Už tai, kad taip džiūgavo jam neparvažiavus, jis pavertė Berlyną gūdžiu ir nesaugiu miestu.

Galiausiai išryškėjo paprasta mintis – ji nori, kad jis mirtų. Ji, Tora. Vokietė. Vokiečiai norėjo, kad žmonės mirtų. Šitokia lemtis.

Dienos Šimtabutyje slinko įprasta vaga. Tirpo ir viduje, ir lauke. Saulė viliojo laukan į šviesą.

Tolesnio Toros likimo po vidurinės mokyklos jos nesvarstė.

Ingrida vis delsė. Ji žinojo Toros svajones. Popierinių krepšelių pakraščius nurašinėdavo išsamiais paskaičiavimais. Tačiau baigtinės sumos apskaičiuoti dar nepavyko, nes Ingrida niekada nežinojo, kiek uždirbs. Kol kas ėjosi ne per blogiausiai.

Leisti Torą į mokslus Breilane – ne jos kišenei. Vien pigiausio kambarėlio nuoma juos visiškai nuskurdintų.

Ji pasižiūrėdavo į Solės rankas. Jai septyniolika, o kopia laiptais kaip sukriošusi senė. Ingridą taip pat kamuoja nugara ir suka sąnarius. Bet baisiausia ne tai , o visur užtrenkiamos durys. Neviltis. Metai kaip lakus smėlis, byrantis tarp paraudusių, geliančių pirštų.

Ingrida suprato, kad norėdama nuo šito apsaugoti Torą turės gerokai pasiplėšyti.

Retkarčiais Ingrida pažvelgdavo į savo padėtį iš šalies. Panašu, kad virš jos galvos kilo ir vėrėsi juodos bangos. O ji tik stovėjo ir žiūrėjo, bet nieko padaryti neįstengė.

Naktimis girdėdavo, kaip be paliovos trinksi kalėjimo vartai. Nenutildami.

Baigėsi tuo, kad ji nuėjo į Bekejoretą prašyti Simono garantijos Taupomosios kasos paskolai gauti. Po tais apskaičiavimais ji privalo braukti riebų brūkšnį. Banko valdytojas kietas kaip plienas. Bet nusileido, kai gavo pažadą dėl garantijos.

Visą valandą besėdint Bekejorete prie kavos puodelio Ingridai nuo įtampos perštėjo akys ir kaip drebulės lapai tirtėjo rankos, kol pagaliau ji prakalbo apie reikalą. Iš pradžių žodžio nesurezgė. Paskui suvilgiusi lūpas ji iš didelio voko ištraukė paskolos sutartį.

Rakelė to ir tikėjosi. Simonas taip pat. Nuo tos akimirkos, kai Ingrida pasirodė tarpdury. Mat į Bekejoretą ji atsinešė juodo lako rankinę. Nemadingą, griozdišką, nudrengtą. Viena rankena buvo sutaisyta. Kruopščiai ir tankiai nudygsniuota juodais siūlais.

Simonas lėtai pasitrynė smakrą. Paskui, dirsčiodamas į Rakelę, ėmė mąsliai rikiuoti mintis:

– Mielai pasirašyčiau, bet esu tiek prasiskolinęs bankui, kad vargu ar mano garantija juos tenkins. Todėl ir sakau… Aš tau paskolinsiu pinigų. Tai bus tarp mūsų. Sakau tau tiesiai, palūkanų bankui ir visuomenei esu prisimokėjęs su kaupu.

Rakelė ramiai linktelėjo. Stengėsi neparodyti, kad šitaip juodu nusprendė anksčiau, nei čia pasirodė Ingrida.

Ši dvejojo, ar sutikti. „Jis ir taip turi daug paskolų“, – manė. Tačiau Simonas tik nusijuokė sakydamas, kad pinigai už mergaitės mokslą – vieni niekai, palyginti su tuo, ką praryja jo įmonė.

Grįždama namo su nebereikalinga banko sutartimi rankinėje Ingrida stengėsi save suprasti. Ir džiaugsmą, ir palengvėjimą slopino būtinumas dėkoti. Ir vėl reikia dėkoti. Lankstytis iš dėkingumo.

Ar taip bus visada? Niekada nebus galima atsitiesti ir tokiai išlikti? Atsiminė giliame krėsle įsmegusią lipšnią ir linksmą kaip lėlė Rakelę. Ir širdyje šmėkštelėjo priešiškumas. Nuožmus.

Simonui tokio jausmo ji nepajuto. Ir tai jos nesuglumino.

Torai pasisekė, nes Giuna padėjo parašyti prašymą į Breilano komunalinę gimnaziją, kur mokslo metai prasideda rugpjūčio 27 dieną. Giuna asmeniškai parašė mokinės Toros Johansen charakteristiką ir paprašė jai nemokamo mokslo bei stipendijos.

Kol Giuna rašė, Tora sėdėjo mažyčiame jos butelyje, kuris buvo atokiau nuo klasių, ir mėgavosi Giunos plokštelėmis.

Dont be cruel! – dainavo Elvis. Šiandien jo aksominis balsas skambėjo itin švelniai.

Kambario spalvos švytėjo taip skaisčiai. O koks gražus prie prašymo palinkęs Giunos veidas. Ir Ritos ritmingai mėtomas kamuolys džiugiai bumbsėjo į sieną.

Tora užuodė lengvą Giunos cigarečių kvapą. Ant „Blue Master“ pakelio – mėlynas žirgas!

Paskui sėdėdama atoslūgio pakrantėje ji nieko nedarė, tik alsavo. Ilgai. Buvo pašte ir išsiuntė didelį, rimtą laišką. Laisvės laišką! Pro primerktus vokus mirguliuodami skverbėsi saulės spinduliai. Ji uodė atoslūgio pakrantės kvapus. Jie maloniai dirgino nosį.

Ar dar yra kur nors kitas toks mažutis kūnelis, kuriame pulsuotų dar galingesnis, dar beprotiškesnis džiaugsmas?

Pakilusi dideliais, keverziškais šuoliais pasileido per seklumos akmenis. Pargriuvo ir iki kraujo nusibrozdino alkūnę.

Tada susitvardė. Nutaisė žaismingai orią miną. Susikišo rankas į rudojo megztuko rankoves. Toliau bidzeno lyg nedidukas kinas, kuris visa kam žino saiką, džiaugsmui – taip pat, o kasų botagėliai maskatavo ant nugaros. Bet švilpavo – garsiai ir čaižiai.

Mėlyname tolyje išniro keltas. Tarsi nusileido iš žydro dangaus ir nučiuožė pašiurpusiu jūros paviršiumi. Lyg didžiulis baltnugaris banginis. Aplipęs valtimis, apsikaišęs linguojančiais laidais ir žiburiais. Slydo saulės taku. Vidury jūros – savo tikslą žinanti technikos pabaisa.

Nuo kapitono lango atsispindėjęs saulės zuikutis plykstelėjo atoslūgio pakrantėje stovinčiai mergaičiukei į akis.

25

– Kaip vertėsi moterys, kol dar nebuvo liemenėlių? – atsidūsėjo Ingrida.

– Vaikščiodavo be jų, – sausai tarstelėjo Rakelė.

– Taip ir vaikščiodavo su nukarusiais papais?

– Kaip čia pasakius… Karo daug kas, kiek žinau, ir vyrams. Tai tiesiog įprotis. Aš nieko nesisegu, kol iš ryto neapsiruošiu tvarte. Ir puikiai jaučiuosi be tų pančių. Nepakenčiu petnešų ir panašių dalykų, Simonas taip pat, cha cha.

Ingrida atsidūsėjo dar kartą. Lėtai per galvą užsitraukė naująją suknelę. Iš naujo mėlyno audinio. Ši lengvai nuslydo žemyn apgobdama siaurus klubus. Abiejose prakaulios krūtinės pusėse išsišovę nedideli dailūs kauburėliai. Nutukimas Ingridai negrėsė. Buvo liesutė, stamantraus kūno kaip paauglė.

Džiaugėsi galėdama paslėpti krūtis baltoje nailoninėje liemenėlėje. Džiaugėsi, jei tik galėjo ką nors paslėpti. Naujoji liemenėlė suteikė jai dar nepatirtą ypatingos prabangos jausmą. Pirkta iš paskutinės algos. Taip pat medžiaga suknelei, apatiniai Torai ir sau. Siuvo abiem kaip apsėsta. Įsitempusi. Tarsi darytų ką nors neteisėta. Kol jo nėra namie. Vogčia žvilgtelėjo į seserį. Ar ne per daug Rakelė sunykusi?

Atkreipė dėmesį ir į savo pačios liesumą. Matydama abiejų atspindį veidrodyje Ingrida susirūpino, kad sesers formos nebe tokios putlios ir apvalios, skruostai nebe tokie rausvi. Žvilgsnį aštrino aplink akis subėgę ratilai. Atrodė, tarsi ji stengtųsi aprėpti viską , kas aplinkui.