Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Toros pažymiai buvo geri. Visada.

Ingrida peržvelgdavo juos. Išsiblaškiusi lyg ir pagirdavo. Atsainiai, tarsi ir nesupykdama, kad tie pažymiai rodomi visai ne laiku. Tora pasijusdavo tokia menka. Kaip jūros skalaujamas akmenėlis.

Pažvelgė į motiną. Ir pamatė ją susikrimtusią kaip seniau. Kai jis dar buvo čia.

Išsišovę pamėlę skruostikauliai, baltas gyslotas kaklas.

Torai norėjosi prasmegti. Praeitis sugrįžo. Jis jau buvo įžengęs į Šimtabutį. Juto jo šnopavimą. Tą alsų šnopavimą. Žinojo, kad koridoriuje, suvynioti į gumulą, drykso jo drabužiai.

Tora išplėšė iš Ingridos rankų kontrolinį darbą ir puolė į kamaraitę. Ją pasivijo motinos balsas. Maldaujantis. Išbėgo ne dėl motinos. Dėl jo . Ji visada maldaus jam atjautos.

Tora suglamžė kontrolinį ir nusibloškė drabužius. Vis tiek jau vakaras.

Motina pravėrė duris.

– Ko dabar išlėkei kaip gaisro vejama? – pasigirdo senas įgrisęs zirzėjimas. Tiesiog nepakeliama.

– Aš niekur neišlėkiau. Tai tu nesidomėjai, kai aš tau rodžiau.

– Tora! – aštriai nuskambėjo motinos balsas. Kaip tais laikais, kai Tora dar buvo vaikas.

Bet dabar tas balsas jos nebegąsdino. Pasijuto visai jo nebijanti. Tikriausiai niekada ir nebijojo. Jis veikiau žadindavo gailestį. Todėl išgirdusi suklusdavo. Žinojo, kad yra balsas, kuris pačią motiną gąsdina. Ji užrikdavo ant Toros todėl, kad bijojo pati.

Torai nusmelkė širdį. Žvelgė į naktinės lempos apšviestą motinos veidą. Atplūdo seniai pažįstama gailesčio banga. Atrodė, tarsi eitų basa aštriais akmenimis. Norėjosi nuo to pabėgti. Pasislėpti savyje.

Pasislėpti kambaryje už užrakintų durų. Kur nėra jokių balsų. Jokių. Kur tik ji viena. Ir priklauso sau pačiai, nes niekas jos nemato.

Ingrida prisiartino prie lovos krašto. Regėjos, kad ją gaubia nepramušamas kiautas. Per jį prasibrauti Tora neįstengs. Ji nusisuko.

– Tu tapai tokia ūmi, Tora. Neturėtum taip elgtis su manimi.

– Taip.

– Bent jau galėtum pasakyti, kas yra…

Ausis varstė po visą namą aidintys garsai. Nelyginant kalėjime. Sunkiai besivelkančios Elizifos žingsniai. Nesibaigiantis šlepsėjimas. Tora nepajėgė aiškiai galvoti.

– AŠ NENORIU, KAD JIS ATVAŽIUOTŲ!

Motina klestelėjo ant lovos krašto. Kažkas išvagojo jos veidą. Bjauriomis ir giliomis raukšlėmis. Tora žino kas. Ji pažvelgė į motiną iš šalies. Jos veidas įsitempęs ir užsisklendęs.

O kad ji suprastų! Kad suprastų! Dieve, padėk mamai suprasti! Ne, ne! Tegul taip ir lieka.

Tora kilstelėjo lovoje ir apkabino ją. Pasėdėjo taip valandėlę. Susiglaudusios.

– Tai tik dėl to, kad tu nesidomėjai mano pažymiais… – sušnibždėjo Tora.

Motina laikė ją apkabinusi. Nerimastavo, bet atsiverti neįstengė.

– Man taip pat rūpi, kaip čia viskas… susiklostys… – pagaliau tarė ji. – Ką sakys žmonės… – pridūrė dvejodama.

Tas prisipažinimas užėmė Torai kvapą. Kaip viskas trapu. Prisispaudė prie jos. Motinos žodžiai buvo lyg pagairėje plakamos šermukšnio šakos. Virpėjo, bet nelūžo. Laikomos tvirtų šaknų, jos stengėsi pasiekti…

– Ne jų reikalas, – tvirtai pareiškė Tora.

Jos lūpomis kalbėjo Rakelė. Tetos čia nebuvo, bet Toros burna bėrė jos žodžius.

– Gal ir taip… Maniau, tau rūpi kaip tik tai. Kad tau… kad tau gėda…

– Ne.

Tora apsisprendė. Tokio pokalbio nereikia. Jis pavojingas kaip pavasarį iškorijusi ledo lytis.

– Jis toks aršus. Su Henriku niekada nėra ramybės.

Tora ištarė jo vardą. Įstengė padaryti tai dar kartą.

– Jis pasikeitęs, – susigėdusi tarė Ingrida.

Tarsi už akių šnekėdama ji būtų išdavusi vyrą.

– Kaip?

– Nebegeria. Manau, išmoko pasižiūrėti ir į save patį. Nebijok tų kelių dienų, Tora. Mes atlaikysime. Ir žmonės pratinsis prie jo. Kol jį išleis…

Ji nuščiuvo. Atsitraukusi maldaujamai žvelgė į Torą tol, kol ši nudelbė galvą, kad motina nepamatytų akių.

Ingrida išėjo iš kamaraitės ir, uždariusi paskui save duris, su palengvėjimu atsiduso.

Tora susigūžė tamsoje.

Vokiečio vaikas.

Vokiečio išpera.

Pavainikė.

Katė ant tvoros. Dar nenugaišusi. Kol kas ne. Ji ir kandžiojasi, ir draskosi.

24

Pasitaiko, kad žmonių maldos esti išklausomos.

Žvarbią kovo dieną, kai kaimo prieplaukoje turėjo išlipti Henrikas, tebuvo iškrautos dvi partijos prekių ir keletas cemento maišų. Tiltelis tarsi lūkuriavo.

Tačiau niekas daugiau neišlipo.

Su atbula širdimi Tora stovėjo šalia motinos prieplaukos sandėlio pasienyje.

Jis neatplaukė.

Vos atgaudama kvapą nuo neapsakomo palengvėjimo, Tora įsispraudė tarp dėžių atsipeikėti, kad paskui galėtų atlaikyti motinos žvilgsnį.

Ingrida nuskubėjo į Simono kontorą paskambinti. Ir išgirdo. Jis apsigalvojęs. Nenorįs.

Blyškus Ingridos veidas tapo baltesnis už popierių. Pirštai maigė krepšelio rankenas. Prisėsti nenorėjo. Kavos atsisakė. Būtinai norėjo susimokėti už telefoninį pokalbį. Žiūrėjo įsmeigusi akis į kažkokį tašką virš Simono galvos, tarsi kambaryje tai būtų svarbiausia.

Visa švytėdama Tora stovėjo prie durų. Nebesitvardė. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Simonas tai matė. Sėdėdamas krėsle jis nuoširdžiai ramino tebestoviniuojančią Ingridą.

– Jam tikriausiai nelengva imti ir parvažiuoti – vos kelioms dienoms…

– Taip, čia, Saloje, žmonės nelinkę vienas kitam palengvinti gyvenimo… – be pykčio tarė Ingrida. Nekandžiai, be pagiežos.

– Taip jau yra… – nutęsė Simonas, lūkuriuodamas, kur link pakryps pokalbis.

– Tai jis neparvažiuos, kol… kol neišeis visam laikui?

– Taip sakė, – muistydamasis pratarė Simonas. Kalbėtis telefonu prisiėjo jam. Turėjo prisistatyti, išklausinėti, kad galėtų pranešti Ingridai. Ūmai jį pagavo įniršis ant to žmogaus, per kurį visiems teko nukentėti. Juk tas niekada neprisiimdavo jokios atsakomybės ir nedarė to, ką privalėjo. Kai Ingrida pasuko durų link, Simonas susižvelgė su Tora, mirktelėjo, tarsi būtų suokalbininkas.

Tada Torą užplūdo džiaugsmas. Vienaip ar kitaip ji turėjo jį išlieti.

– Na, ir kas? – išdrožė pernelyg garsiai. Jos balse, lyg urduliuojančiame krioklyje skardėjo džiaugsmas, netelpantis ir į plačiausią erdvę. – Tu juk gali nuvažiuoti jo aplankyti? – pridūrė ji.

Bet Ingrida liko stovėti kaip įbesta. Ji taip pat girdėjo mergaitės balso skambesį.

Paskui atsitiesė ir išėjo, Tora įkandin jos.

Tora nesuprato, kodėl ji taip pasielgė. Nebuvo jokio reikalo ką nors sakyti. Palengvėjimą galėjo laikyti savyje. Pasimėgauti juo, kai liks viena. Motinai ir taip sunku. Nereikėjo išsiduoti Simonui, kaip nenori, kad tas grįžtų namo. Reikėjo pagailėti motinos.

O vis dėlto – kaip saldu nepaklusti! Tarsi atkeršytum už tai, kad motina visada pirmenybę teikė jam. Už tai, kad ji griežtai paliepė Torai kartu eiti į prieplauką. Nors ir gerai žinojo, kad Torai neapsakomai sunku – stovėti lyg mažam vaikui ir laukti žmogaus, kurio negali pakęsti.

Tokios mintys kamavo ją visą dieną. Ir dar ta negyjanti žaizda… O motina gyveno namie ir nieko nepastebėjo.

Pagaliau Tora išsprūdo į lauką. Paslankiojo po prieplaukas. Apsuko Randi namą, bet užeiti buvo nepatogu. Priėjo keliuką į Bekejoretą, bet nuo vartų pasuko atgal.

Gniaužė rankas pirštinėse tarsi be perstojo kurstydama palengvėjimo ir džiaugsmo liepsnelę. Maitino tą silpnai rusenančią ugnį smulkiais vilties ir optimizmo šapeliais. Vaikštinėjo, kol sukaito.