Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

– Ką, nesi įsitikinusi? – skardeno pastorius.

– Ne! – suriko Tora, tramdydama ašaras.

– Įžūliai atsakinėji, mergaite! Ar supranti, kad tu Dievo namuose?

– Aš nesu įžūli… bet mama… ji… Nesiųskit jai laiško dėl tos ŠŪDINOS PAVARDĖS! O man ir nerūpi, kokia mano pavardė! Man vis tiek, Tostė ar kitokia!

Retkarčiais tyla būna svarbiausia. Svarbesnė už visus kada nors pasakytus žodžius. Svarbesnė už žmones.

Pastoriaus veidas ėmė taip pūstis, kad neišvengiamai pateko į Toros akiratį. Nepadėjo ir tai, kad jos žvilgsnis buvo pakylėtas aukštyn, į „prisikėlimą“. Pablyškęs aristokratiškas jaunojo pastoriaus veidas atrodė tarsi pripūstas baltas balionas su nubraižytais ant jo juodais brūkšniais. Dabar tas balionas žengė trylika žingsnių iki eilės, kur sėdėjo Tora.

Ji pajuto norą nusišlapinti.

Atsargiai paguldė psalmyną prieš save ir abiem rankomis įsitvėrė suolo. Beviltiškai suspaudė šlaunis. Smakras atvipo. Viena burnos kertelė viepė dantis, o kita – virpėjo. Gražumo jokio.

– Tora Johansen, gali apsirengti ir išeiti! Ateik rytoj, kai atgausi savitvardą!

Jei nebūtų tramdęs, jo balsas būtų griaudėjęs lyg perkūnas.

Kad galėtų ją praleisti, turėjo pakilti pusė eilės. Tie, kurie ją pažinojo, buvo priblokšti. Jie neprisiminė, kad Tora kada nors būtų susikivirčijusi su mokytoju ar šiaip su kokiu nors suaugusiu žmogumi. Ginantis jos taip pat niekas nebuvo girdėjęs. O štai dabar ji išrėkė: „ŠŪDINA PAVARDĖ“ – garsiai, ir dar bažnyčioje.

Gal vienas kitas dabartinės padėties jai ir linkėjo. Iš pasibaisėjimo.

Tora juto, kad bandydama stotis apsišlapins. Todėl sėdėjo kaip įkalta, iš paskutiniųjų prisispaudusi prie suolo kūnu ir šlaunimis. Dabar tai svarbiausia. Svarbiau nei pastoriaus balsas. Spausti, kad neimtų varvėti. Dabar lūpų kampelis virpėjo kartu su smakru. Pastorius nesuprato – iš baimės ar užsispyrimo. Pakankamai prisižiūrėjęs Salos jaunimo begėdiško elgesio, jis nutarė, kad tai užsispyrimas.

– IŠEIK!

Pastorius susigriebė tik tada, kai jau buvo įsispraudęs į eilės vidurį. Orumas, aišku, nukentėjo. Suprato pakliuvęs į keblią padėtį, nes atgal turės trauktis atbulas. O paskubėti nebuvo kaip. Brovėsi nerangiai, nenoromis mindžiodamas jaunuoliams kojas. Tačiau niekas net nesucypė iš skausmo. Ore tvenkėsi įtampa.

– IŠEIK! – vėl sugriaudėjo pastorius.

Tora papurtė galvą. Laikėsi įsikibusi į suolą ir vis purtė galvą. Jai norėjosi paaiškinti, kas atsitiko. Bet visiems girdint tokių dalykų bažnyčioje pasakoti negalima. Be to, balsas pradingo. Buvo baisu. Ją sukaustė siaubas.

Pastorius nugirgždino grindimis altoriaus link, paskui staiga atsisuko ir, suraukęs juodus antakius, peržvelgė jaunimėlį.

– Galite eiti – visi! Išeikit! – suriko jis.

Stojo tyla. Paskui neryžtingai sutrepsėjo trisdešimt viena pora batų ir nedarniai nušlepsėjo medinėmis grindimis. Dar keletą savaičių, kol bažnyčioje šurmuliuos jaunimas, raudonasis takas patiestas nebus. O trisdešimt antroji batų pora nepajudėjo iš vietos tarsi priklijuota prie grindų.

Tora sėdėjo įbedusi akis į Mariją Magdalietę, klūpančią prie nukryžiuoto Jėzaus. Atsišviesdamos tamsiais aksominiais atspalviais paveiksle susiliejo aliejinių dažų spalvos. Kad tik jie visi išeitų. Tiek gal ji ir išlaikys. Prieš akis mirguliavo pernelyg puošnus altorius.

Išlaikė! Pastorius užtrenkė masyvias ąžuolines zakristijos duris. Bažnyčia ištuštėjo. Paspruko visi. Pastorius taip pat. Aukštai ant šviestuvo oriai sūpavosi voratinklis. Tora karštligiškai svarstė, ar ten, virš jos galvos, tupi ir riebus jo audėjas. Tupi ir viliasi?

Tora laukė, kol nuslūgs įtampa, ir ji, nušleivojusi iki krikštyklos, užkops tas kelias pakopėles. Išbėgti į kiemą nebespės. Žengė spausdama šlaunis. Lyg traukuliai tampytų. Nebesvarstydama žaibiškai čiupo krikštinę, nusismaukė kelnes ir užtūpusi ją paleido čiurkšlę. Užtryškus nevaldomai srovei ant metalo suspindo saulė.

Zakristijoje, rengdamasis sekmadienio pamokslui, rymojo jaunasis pastorius. Bet mintys sukosi visai apie kitką. Apie nepasisekusį susitikimą su šiųmečiais konfirmantais. Prisipažino Dievui, kad pasikarščiavo. Norėtų, kad būtų buvę kitaip. Žinoma. Taip stengęsis būti autoritetingas ir geras pastorius. Nepagalvojęs, kad salų gyventojai kitoniški. Kietakakčiai ir aštrialiežuviai. Jie, be abejo, jaučia baimingą pagarbą Dievo tarnams – tikrai taip. Bet tas jų aršumas…

Jei būtų patikėjęs savo ausimis, jaunasis pastorius gal ir būtų šventovės širdyje užklupęs mergaičiukę, įkliuvusią į tikrai žmogišką nelaimę, tačiau jis negalėjo įsivaizduoti, kas tai, ką nugirdo jo ausys. Ir gerai.

Tora nenuleido akių nuo zakristijos durų. Klausydamasi, ar neišgirs žingsnių, ji skubiai tvarkėsi drabužius.

Paskui atsargiai nunešė pilną žvilgančią krikštinę centriniu taku. Žingsnių aidas žeidė ausis, nors tipeno ji tyliai, net pritūpusi. Priėjusi bažnyčios vidurį pamanė, kad lauke gali būti žmonių. Laukiančių, kad galėtų mestelėti patyčią ar ištarti paguodos žodį. Ko gera, jie nesusigaudytų, ką ji neša sidabriniame inde, dar pamanytų, jog vagia bažnyčios sidabrą!

Pažvelgė į langus, jie, deja, buvo per aukštai, ir balansuodama pakopėlėmis indą su gėdingu turiniu užsinešė į sakyklą. Duso, nors slinko lėtai lyg sraigė. Burnoje atsirado kraujo skonis.

Įsiklausė. Širdis apmirė iš baimės. Bet ne. Zakristijoje nė garso.

Na! Tik žybt – langelis virš sakyklos jau atvertas! Pro jį mikliai išpilamas indas.

Akimirką senuosiuose medžiuose nuščiūva paukščiai. Stoja tyla. Baigta.

Ji atsargiai uždaro langelį, apatinio sijono kraštu nušluosto indą ir, stovėdama lyg suakmenėjusi, įsiklauso.

Stovi aukštai sakykloje pasirengusi pritūpti, jeigu atsirastų jis. Pastorius.

Akis užkliuvo už aksomu aptrauktų riebaluotų ir aptriušusių Knygos stovelio kraštų. Kutai susivėlę, dulkini. Niekada ji nėra buvusi sakykloje. Vaizdas kitoks nei žiūrint iš apačios. Vargana, nuzulinta pastoriaus pirštų, vidaus lentelės nedažytos.

Kaimo bažnyčios sakykloje stovi Tora Johansen, apatiniu sijonu ką tik išvaliusi krikštinę! Ir dar – ją pričiurinusi! Indą, kurį prieš daugelį metų padovanojo galingieji broliai Brinkai! Mirtinas Toros išgąstis sumišo su besiveržiančiu juoku. O, kad čia būtų Solė!

Nuo to aukščio virš suolų jai maloniai svaigo galva. Atsikračiusi spaudimo pilvo apačioje ji juto didį palengvėjimą. O kai išgirdo, kaip trinktelėjo zakristijos durys ir lauke sugirgždėjo žvyras, palengvėjimas virto tikra ekstaze. Ji giliai atsiduso ir pajuto, kaip užplūsta dėkingumo ir beribės laisvės jausmas. Tora Johansen jautėsi išteisinta ir saugi, nors ir buvo išvaryta iš Dievo namų visai parai – tačiau kartu su visais kitais.

Pilvo apačia po sijonu ištuštinta ir nurimusi. Ji atsargiai pastatė krikštinę ant grindų ir nejučia, panašiai kaip pastorius, pasirėmė į Knygos stovelį. Susikaupusi sukalbėjo „Tėve mūsų“. Tyliai, bet raiškiai. Stabtelėdama po kiekvienos frazės, kad giliai įkvėptų oro. Jai iš visur uoliai atsiliepdavo aidas.

Visą dieną neapleido savotiškas jausmas, tarsi ji būtų nuveikusi ką nors neįtikimo, ypatingo ir kraupaus. Ji pasijuto stipri ir nepažeidžiama, nors ir užrūstino pastorių. Bažnyčios knygoje ji – Tora Johansen . Bet juk Elizifos Dievas suprato – ją taip prispyrė reikalas, kad buvo priversta atlikti tai bažnyčioje. Jis viską supranta, Tora tai žino! Jis išgelbėjo ją nuo pastoriaus ir pašalinių akių. Niekas nieko nesužinos.