Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Baigėsi tuo, kad Olė prisipažino. Jie su Giuna nuėjo į jos „kabinetą“, mažutį kambarėlį greta klasės. Išėjo jis apsiverkęs ir išbalęs. Niekas nežino, kaip ten buvo. Ir neklausinėjo. Tačiau po to niekas nesipilstė pamazgom. Taigi ne vienas Jorgenas liejo ašaras. Ir gerai. Bet Olė nesugniužo.

Jis tik atsitraukė. Kitą dieną mokykloje nepasirodė. Vietoj jo atėjo tėvas, ir jie visi girdėjo, kaip juodu su Giuna kalbėjosi „kabinete“, girdėjo durų trinktelėjimą išeinant. Už sienos jie girdėjo jos ramų, autoritetingą balsą, nors tuo metu „konfirmantas“ mokė juos dainuoti. „Gyventi – tai mylėti…“ – ausį rėžiančiu balsu traukė jis savo pietietiška tarme, tyliai pritariant nedarniam chorui.

Niekas nenorėjo dainuoti garsiau. Visų ausys buvo ištemptos. Sėdėjo pasvirę link „kabineto“ sienos, nelyginant į pietvakarius palinkę keružiai berželiai, ir nė kiek nesidrovėdami stengėsi nugirsti žodžius. „Gyventi – tai…“ tapo visai nereikšminga užduotimi, antraeiliu reikalu. Dainavo, nes buvo liepta, bet atsainiai, tyliai mykdami. Olės tėvas nužingsniavo mokyklos kiemu. Jam teko išklausyti apie savo atžalą tokių dalykų, kurių jis nenorėjo pripažinti. Teko išgirsti, kad ausys kaista nuo to, kas kalbama prie pietų stalo, kai drauge sėdi pusberniai. O jis atkirto, jog spjaunąs į tokius priekaištus. Kitiems nėra reikalo prikaišioti, pasakė Giuna. Ji pati to nepakęsianti. Taigi kaime Giuna įsigijo priešą. Bet dėl to per daug nesijaudino. Nors tas priešas buvo mokyklos valdybos narys.

Tora laukė keršto iš kaimo. Tačiau nieko neatsitiko. Olė lankė mokyklą, ir viskas buvo kaip seniau. Apie tą įvykį niekas daugiau neužsiminė.

Jorgenas buvo pažeidžiamesnis. Sutemus tapdavo budrus. Visada pasirengęs muštynėms. Ne tik su Ole, bet ir su visa ta nepakenčiama kaimo gauja. Prasėlindavo pro jų susibūrimo vietą prispaudęs prie šonų sugniaužtus kumščius tarsi kokius svarmenis.

Vaikų likimai Elizifai skendėjo laimingoje nežinioje. Torsteinui taip pat. Solė su Jorgenu apsižodžiavo. To pakako, kad apsispręstų nebeduoti pagrindo žmonių kalboms. Bet ji spjovė į tai. Ji lankė prekybos mokyklą. Lyg išdžiūvusi kempinė Solė siurbė į save skaičius, linijas ir lenteles. Ėjosi kaip iš pypkės. Kopėčios grėsmės nekėlė. Solė į viską žvelgė kaip į geresnio gyvenimo prieangį.

Kitą žiemą jos čia nebebus. NEBEBUS!

Kitą žiemą nebebus kalbų ir priekaištų.

Kitą žiemą Šimtabutis ir kaimas slūgsos visai kitame pasaulyje.

Kitą žiemą nebus nei kopėčių, nei sandėliuko.

Tą dieną, kai grįžo Rakelė, Simonas nenuėjo į darbą, kad galėtų sutikti ją prieplaukoje. Stovėjo ir laukė prie didžiulių masyvių prieplaukos durų, kol prisišvartuos išniręs iš tamsios Įlankos maršrutinis keltas.

Daugiau nei keista, kad Rakelei prisireikė važiuoti tikrintis pas gydytojus. Rakelei! Visada tokiai sveikai. Tarp jųdviejų atsirado nepažįstama grėsminga pertvara. Kažkas baudėsi juos išskirti. Jis stengėsi tai nustumti nuo savęs. Rūpinosi Ingridos mergaite, neapkraudavo jos pernelyg sunkiais darbais. Neširsdavo, kai ši nepadarydavo ko nors iki galo, jį tik kamavo Rakelės ilgesys. Kad ir ko ėmėsi jai išvažiavus tas kelias dienas, viskas atrodė beprasmiška. O kai tą pirmą vakarą virtuvėje nualpo Tora, jam pasirodė, kad jis bematant susmuks iš bejėgiškumo. Tik slampinėjo aplinkui nežinodamas ko griebtis. Žinojo, kad Rakelė kaipmat su viskuo susitvarkytų. Regėjos, tarsi pats Viešpats Dievas bandė išmokyti jį išsiversti be jos.

Skambindavo jai kasdien. Rakelės balsas skambėjo įprastai. Įsiklausydavo į jį labiau nei į žodžius. Todėl jai reikėdavo perklausti keletą kartų, kol pagaliau išgirsdavo atsakymą į savo klausimą. Ar nepasigirsta jos balse kažkokių svetimų gaidelių? Bejėgiškų.

Rakelei atrodė, lyg kalbėtųsi su vaiku, o ne vyru. Tomis dienomis Simoną slėgė baisi vienatvė. Jis jautėsi nusialinęs.

O dabar lyg koks vaikigalis jis stryktelėjo ant denio ir pastvėrė iš jos lagaminą. Ji trumpai brūkštelėjo pirštais jam per rankovę. Tame judesyje buvo tiek beviltiškumo, kad Simono sielos gelmes nusmelkė juodas šiurpas.

Kai juodu pėdino keliu, ji daug nešnekėjo. Šį tą apie gyvulius, Torą ir kitus kasdienius reikalus.

Tik vakarieniaujant pažvelgė į jį pro nuleistas blakstienas ir tarė:

– Simonai, man galbūt reikės operuotis. Vienaip ar kitaip gydytis… Kažkas negerai su pilvu. Jie praneš. Ir kai tik atsiras laisva vieta, turėsiu tučtuojau važiuoti. Į Oslą.

Simonas sėdėjo priešais ją. Ji namie. Dabar Rakelė su juo. Ir katė, ir krosnelės šiluma, ir visa kita. O džiaugsmo nejuto. Nes Rakelė tikriausiai vėl išvažiuos. Toli, į šalies pietus.

Jis nurijo paskutinį kavos šlakelį ir nubraukė nuo stalo ant grindų kelis trupinius. Kavą gėrė siurbčiodamas, bet dėl to pastabos Rakelė nepadarė.

Jos lūpos pabalusios. Dabar jis pastebėjo. Pavargo kelionėje.

– Atsiprašysiu darbe ir važiuosiu drauge su tavim. Bus mums atostogos.

Rakelės išraiška nepasikeitė. Tarsi žiūrėtum į veidą laikraščio fotografijoje.

– Ne, Simonai, tai nebus atostogos. Supranti, aš galiu ten užtrukti, kol mane paleis namo.

–Taip, bet, Rakele, kaip reikės tvarkytis namuose? Turiu galvoje – kaip aš be tavęs išsiversiu? Tvartas, valgis ir visa kita?

– Simonai…

– Aš neįsivaizduoju, kaip reikės su viskuo susitvarkyti!

– Simonai…

– Patikėk, aš suprantu, kad tu turi gydytis. Bet kad tavęs nebus taip ilgai . Kiek laiko? Ar ilgiau nei dvi savaites, ką?

– Simonai!

Rakelės veidas papilkėjo. Vyro vardą ji ištarė. Išrėkė. Ant lėkštutės trinktelėjo kavos puodelis, kildama ji tarsi užgulė stalą, o išsidraikę plaukai uždengė veidą. Paslėpė jį. Rakelė slėpėsi. Tarsi sužeistas žvėris.

Bet vyras nesusivokė.

Jis tik matė tą Rakelę, kuria tiki.

Jis matė tą Rakelę, kurios jam beprotiškai reikia.

Jis matė tą Rakelę, kurią labai myli.

– Mane veikiausiai operuos… Geriausiu atveju švitins – nuo vėžio .

Yra žodžių, kurie ir tyliai tariami, atrodo, nuskamba kurtinamai garsiai. Juose glūdi susitvenkusi baimė ir nežinomybė. Dėl to jaukioje kaimo virtuvėje saugus, šiek tiek susikrimtęs veidas persimaino į vienišą veidą visatoje. Nepaliaujamai besisukantis aplink mūsų planetą jis neturi jokios vilties kada nors rasti taką, vedantį atgal į žemę.

Susidėjęs ant kelių rankas Simonas stebeilijo į užvirtusius ant kaktos ilgus vešlius Rakelės plaukus. Nujautė, kad kažkur už jų slypi jos akys.

– Vėžys… – sušnabždėjo jis.

– Taip, vėžys.

Balsas buvo duslus. Kaip iš po žemių.

– Bet Dieve mano!

– Tai dar nereiškia, kad aš jau mirusi. Tačiau reikia operuotis. O tai, turėtum suprasti, neatliekama Dalo pjaustykloje.

– Rakele, Rakele… – suaimanavo jis gailiai, tarsi susigėdęs.

Ji girdėjo vyrą. Jį suprato.

Ir prisiminė dienas, kurias pamiršti norėjo labiausiai. Prisiminė vyrą audimo palėpėje po gaisro.

Tada ji pakilo ir išėjo iš virtuvės.

Rakelė žinojo, kad gyvendama viena lengviau susidorotų su šiuo reikalu. Širdyje ji tai pripažino.

Baisėdamasis savo išdavyste, Simonas pasėdėjo dar valandėlę. Bet taip ir nesuprato, kad nuo to labiausiai nukentėjo ne jis. Kai jie sugulė, Rakelė pirmoji apsikabino jį, vėl sugrąžindama į namus palaimą.

Nugrimzdamas į miegą Simonas, lyg tamsos bijantis vaikas, negalėjo suvokti, kaip kas nors gali ištarti tokį baisų žodį. Vėžys. Jo namuose. Keistai svetimas pasirodė ir Rakelės kūnas. Jis bijojo sau to pripažinti. Tačiau atrodė, tarsi kas būtų pripildęs ją nuodų. Lyg nebebūtų galima prie jos prisiliesti. Bet pergalėjęs save jis vis dėlto prisiglaudė. Todėl, kad jautėsi beviltiškai vienišas. Todėl, kad nieko neįstengė išsakyti žodžiais.