Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Visa Rakelės esybė skleidė malonų prabangos aromatą. Galbūt dėl to, įėjus jai į kambarį, žmonės atsigręždavo. Tiesiog nevalingai. Mama taip pat – kad ir nenorėdama. Tai Tora suprato.

Dėdės ir tetos lova užklota pliušiniu karališkai mėlynos spalvos apklotu. Jį dovanojo Simono giminaitis, kuris buvo atvykęs aplankyti jų net iš Amerikos. Tas didžiulis, išsipūtęs apklotas buvo pabruktas į tą lovos pusę, kur miegodavo teta. Prisėlinusi Tora pačiupinėjo. Nuo jo sklido svetimas kvapas. Simono lovos pusė buvo nepaklota.

Tora suuodė ne vien tetos kvapą. Dėdės? Savotiškas miego, drabužių ir kūno mišinys. Ne tetos sodriai saldus aromatas. Šį po nakties paliko dėdė. Gulėjo po apklotu vienas, kol suskambo paauksuotas žadintuvas, pasiekęs ir ant aukšto gulinčios Toros ausis. Tikriausiai tada jis nustūmė apklotą į kitą lovos pusę ir nešinas drabužiais nuėjo į virtuvę. Tora prisiminė dėdės kūną šiltomis vasaros dienomis per šienapjūtę. Tik su medvilninėm kelnėmis, nuoga krūtine. Ir staiga jai pasivaideno, kad mato, kaip jis nustumia apklotą ir pakyla iš lovos dirbti dienos darbų.

Mieguistai pasirąžydama ji gulėjo palėpės kambariuke dėkinga už tai, kaip dėdės akys žvelgė į ją vakar, kai tai atsitiko. Ar ne todėl ji ir suprato?

Suprato, kad gali būti saugi.

Palėpės kambariukas nelyginant slėptuvė, kurios jai verkiant reikia.

Dabar jis įmonėje. Ji pašėrė gyvulius. Tarsi atstotų jam Rakelę. Ši mintis sukėlė kažkokį gailų, iškreiptą džiaugsmą, kuris niekuo nepateisinamas. Jame glūdėjo tiek daug širdgėlos. Tora pasilenkė ir paglostė storą mėlynąjį apklotą iš Amerikos.

Paskui ji atsilošė ir tyliai išsliūkino iš kambario. Dėdės lovos neklojo. Jai staiga pasirodė, kad buvo pas jį įsibrovusi. Įsibrovusi!

Tą pačią dieną „konfirmantas“ priminė, kad šie metai jiems vidurinėje paskutiniai ir kad reikia stengtis gerai mokytis. Laikas iki priešpiečių Torai prailgo. O iki popietės taip toli, kad net darosi ilgu. Taip ilgu sulaukti šilto apkloto.

Mokėsi Tora gerai. Stengėsi būti viršesnė už kitus. Pranašesnė. Sėdėdavo laukdama, kol kiti išlemens savo nevykusius atsakymus. Žinojo, kad „konfirmantas“ kreipsis į ją. Atsakydavo lėtai ir tyliai, nudelbusi galvą. Tegu niekas nesako, jog „įsivaizdina“. Tiesą pasakius, jai norėjosi kitaip – atsistoti ir, giliai įkvėpus prakaitu ir dulkėmis pridvisusio oro, išrėžti teisingą atsakymą. Tiesiai į jų paniekos kupinas akis. Paskui stebėti, kaip keičiasi jų minos. Kaip žvilgsniai darosi įtarūs. Juk ji vartoja žodžius, kurių jie net negirdėję. Jai norėjosi savo žvilgsniu priversti juos nudelbti savuosius.

Tik to nedarė. Neverta. Už mokyklos sienų plyti kitas pasaulis, kuriame geri, neįprasti ar išmintingi žodžiai nustoja galios. Ten žodžiai šiurkštūs, smūgiai – staigūs ir ypač gajos patyčios, kurios bematant tave pažemins.

Tora nulenkė galvą.

Nesipuikavo, nes žinojo, kiek tai gali kainuoti.

Visi išsitraukė butelius su pienu arba sirupu paskanintu vandeniu, dėžutes arba riebaluotus maišelius su sumuštiniais. Jų galvose zujo visokiausios mintys. „Konfirmantas“ buvo išėjęs.

O košę užvirė Olė:

– Sako, kad Solė duoda bet kuriam Dalo samdomam bernui.

Apie tokius dalykus jie per priešpiečius paprastai netaukšdavo. O čia Olė taip išsišoko. Iš karto niekas nesureagavo. Tik į jo pusę dirstelėjo Jorgenas. Pro užvirtusius ant spuoguotos kaktos vešlius, susivėlusius plaukus. Apsimetė, kad neišgirdo, ką leptelėjo tas kaimo gaujos vadeiva. Lyg būtų nesupratęs, jog replika skirta kaip tik jam.

Bet paskui viena po kitos sukikeno kelios mergaitės. Tai paskatino Olę aiškinti toliau:

– Sako, kad kiekvieną sekmadienio rytą išbilda iš savo palėpės su prasegtu sijonu. Cha cha!

Pamažu Jorgeną užliejo raudonis. Veidą ir kaklą. Ausis.

Tora nesumojo, kad visa tai ne apie ją. Ir pasijuto šlykščiai. Tarsi užklupta.

– O jūsų motina – tai jau tokia šventuolė, a? – Olė pajuto savo pranašumą. Tarsi smeigdamas į taikinį pergalingą ietį.

Viskas baigėsi muštynėmis. Atbėgo „konfirmantas“. Bet nieko neišsiaiškino. Neatsirado nė vieno, kuris prasižiotų. Ir kaip galima paaiškinti tam tęvam, pilkam geltonsnapiui mokytojėliui tokią įžūlybę.

Juk nė vienas neprisipažins žinantis tokius žodžius, ir juo labiau – jų prasmę.

„Su prasegtu sijonu.“

Ne!

Giuna triukšmą nugirdo. Ji tučtuojau suuosdavo, jei klasėje vyksta kas nors ne taip. Numanė, kad tasai vargiai mokės susitvarkyti su baigiamąja klase. Joje sočiai kietakakčių. Ji tai juos pažįsta. Ir jų pašiauštas keteras. Ir pati sugeba pasinaudoti jų triukais.

Šįkart jai tiesiog pasisekė. Gandus jau buvo girdėjusi. Buvo pastebėjusi Jorgeno ašaras, šnirpščiojimą, tūžmingą veidą. Kraujuojančią nosį. Viskas susirikiavo į vietas, kai ji palengva suvokė, jog esama dviejų frontų. Vienas – Šimtabučio, kitas – kaimo.

Atsistojusi prie katedros ji peržvelgė visą klasę. Atidžiai pasižiūrėjo kiekvienam į akis. Nepraleido ir tų, kurios buvo nekaltos.

Pasižiūrėjo į Jorgeną ir į Olę, bet tik tada, kai atėjo jų eilė. Paskui pasakė, kad įeidama išgirdusi žodį „kvanktelėjusi“.

Klasėje įsiviešpatavo mirtina tyla. Visų žvilgsniai buvo nudelbti. Jorgenas atkakliai tramdė ašaras. Bet tarpais jos vis riedėjo. Jis perbraukdavo skruostą murzinais krumpliais. Galva sviro žemyn, kol nuknabo ant pulto. Jis nebeišlaikė. Pasigirdo slopūs garsai, nelyginant kliuksėtų pelkė, kai per ją einama auliniais. Žlegsintys garsai, tarsi bylojantys apie neišbrendamą purvyną ir bejėgiškumą.

Tora sėdėjo įsitempusi. Stebėjo Jorgeną. Giuną. Žiūrėjo į Olę . Paskui jai akis lėtai užtraukė raudona, skausminga valktis. Pasijuto sukrėsta iki širdies gelmių. Veidas pasikeitė. Virpčiojantis lūpų kamputis neleido burnai susičiaupti. Visai klasei girdint, Jorgenas garsiai verkė. Tora pamiršo, kad ji – visiškas niekas. Nepagalvojo, kad kitą kartą gal ateis jos eilė. Ji pakilo ir kreipėsi Giuną:

– Kažkas pasakė, kad Elizifa kvanktelėjusi, o Solė laksto į prieplauką su prasegtu sijonu. Bet tai melas! Aš sakau, kad bjaurus melas!

Visų žvilgsniai susmigo į Torą. Ji išdrožė tai, ko niekas nedrįstų. Apstulbo pati kaip ir visa klasė, nuščiuvo ir klestelėjo į savo vietą. Laukė, kad tuoj užsinorės šlapintis ir reikės bėgti iš klasės. Bet taip neatsitiko. Šlapintis nevarė. Tik jautė kažkokią nuožmią pergalę prieš Olę. Žinojo, kad išsisukti Giuna jam tikrai neleis.

Gal eidama iš mokyklos Tora ir gaus į kailį.

Tegu. Juk su Ole jai jau teko muštis. Ūmai ją pagavo įniršis. Ji įbedė akis į Olę. Ir ilgai jų nenuleido. Tegu Giuna nesuabejoja, kas ištarė tuos žodžius. Nubausti jį reikia dabar. Paklupdyti. Kai pavyko sučiaupti lūpų kamputį, ji išdrįso pakelti grimasos iškreiptą veidą. Ir pajuto neapsakomą džiugesį, kokio niekada nebuvo patyrusi.

Giuna turėjo pakankamai žinių apie savo pernykščius mokinius. Daugumos klystkeliai jai nebuvo paslaptis. Ji žinojo, kada kurį paprotinti ir kad Šimtabučio vaikus slegia didesnė skriaudų našta nei kitus. Numanė ji ir apie Olės piktybiškus išpuolius. Jai teko susidurti ir su jo tėvu.

Tačiau šis įvykis pranoko visus. Ji to nepakęs. O mergaičiukė Tora nustebino. Visada tokia tylenė ir slapukė, o šiemet – ir drąsi, ir iškalbinga. Juk pernai Giuna buvo beprarandanti dėl jos viltį. Tik nepatiko jai piktdžiugiška Toros mina. Reikės pasikalbėti su jais apie tai, kad prisipažinti žmogus turi pats. Įskundimas – didžiausia nuodėmė. O šiuo atžvilgiu Tora nusikalsdavo mažiausiai. Ji būdavo kartu, bet likdavo nuošalyje. Kuo painesnis reikalas, tuo labiau ji traukdavosi į nuošalę. Taigi šis atvejis neatitiko Toros nuostatos.