Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Vadinasi, Tora turi susitaikyti su mintimi, jog Solė suaugo pirma jos. Taip ir turi būti.

Bet ji juk buvo pratusi, kad Solės palėpėje, išsidėliojusios ant dviejų taburečių, jiedvi plaudavo indus, o pamokas ruošdavo ant virtuvinio darbastalio. Kaimo įstatymas bylojo, kad viskas turi išlikti taip, kaip yra. Netikėtas pokytis atneša skausmą. Pokyčių žmonės nemėgo. Tora suprato, kad tuo ji panaši į Salos gyventojus. Ji nepakęsdavo staigių pasikeitimų – nuo jų pasidarydavo dar blogiau. Tora suprato, kad kitų bejėgiškumas ar menkumas tarsi sustiprina tavo paties saugumo jausmą. Kai kaimynų vaikams sekasi blogai, savos pastangos atrodo prakilnesnės.

Tora susigėdo tokių savo minčių, baigė gamtinį reikalą ir ėmė dėbčioti į puslapius, kuriuos sklaidė Solė. Kaip senais laikais.

Lauke spirgino šaltis. Senų grindų tarpai buvo užgargėję. Bet reikėjo tik žvilgtelėti į langelį ir smagiai trinktelėti dangčiu. Ir toji pasaulio pusė išnykdavo. Šitaip galima atsikratyti ir savo niekingų minčių. Jos neturi nieko bendra su spindinčiu, tirpstančiu varvekliu. Kiekvienas privalo pats sau atleisti. Nebūtina prisipažinti visam pasauliui.

Solė garsiai skaitė apie dieninį kremą „TOKALON“, kuris per kelias dienas neišvaizdžią moterį paverčia gražuole. Kaina – dvi kronos ir devyniasdešimt erių už didelę tūbelę! Otaras esą prekiauja tuo kremu, lėtai tardama žodžius užsiminė Solė. Tora stebėjosi. Solė kažkokia paslaptinga, tarsi jaustųsi svetima ir vieniša, kita vertus, atrodė, lyg ji bando mąstyti: o gal naudinga? Gal pamėginti?

Tarp visų įprastų straipsnių apie tai, kad Velykų atostogos neįtakoja žūklės Lofotene, taip pat parlamentaro Jenso Stefenseno aštraus išpuolio prieš tuos, kurie per Velykas neplaukia į žūklę, rėmeliuose buvo išspausdintas trumpas skelbimas:

„N. T. Lordas. „NEBLĖSTANTI AISTRA“:

Meilės scenos: jauna moteris ir keli vyrai.

Jei lygintume, Kazanovos nuotykiai ir Dekameronas – tik literatūra vaikams.

Ne vyras, o MOTERIS.

Dailūs viršeliai, 357 psl. 16 kronų plius 2 kronos pašto išlaidų.“

Tora dėbtelėjo į Solę. Skubiai, šnairomis. Norėjo sužinoti, ar ji pastebėjo .

Pastebėjo.

Tora atsiduso. Kelioms sekundėms ji susigrąžino draugę.

Solė net sukikeno. Tora įsidrąsino. Bakstelėjo į skelbimą su kuponu ir leptelėjo:

– Kaip manai, ar kas nors užsisako tokias knygas?

– Taip, žinoma.

– Klausyk, o kas tas DEKAMERONAS?

– Nežinau. Kokia nors nešvanki knyga.

Širdyje Tora nusišypsojo. Paskui iš vidaus ėmė veržtis neaprėpiamai plati šypsena. Virstanti tokiu kvatojimu, kada viskas užsimiršta. Ir varveklis. Ir spitrinanti saulė.

Tai va kad nori – ir sekmadienio rytas, ir plisuotasis languotas sijonas, prekybos mokykla, šnekos apie debetus ir kreditus, o vis dėlto Solė neišmano dar daug įvairių dalykų.

Kai pasigirdo trys stiprūs, nekantrūs smūgiai į išvietės duris, jos abi prunkšdamos į saują suskato sprukti.

Apledėjusiomis pakopėlėmis jiedvi prasilenkė su Skarotąja Johana ir springdamos juokais nudūmė kiemu, o pro verandos duris mitriai įsmuko į namus.

Ta diena buvo nuskaistinta šviesos. Ryški, bet vėsi, ji pro langus ir plyšius smagiai skverbėsi vidun.

Svajonė išvykti iš Salos augo ir stiprėjo nelyginant iš Hesthamerio žemyn į Įlanką tekanti ir įgaunanti galią Didžiosios upės srovė. Plati ir didinga, ji plukdė vandenis per raistus ir pievas.

Bet pirma į ją sugūra visi Hesthamerio upokšniai, einant artyn iš ten pasigirsta kurtinamas triukšmas. Tai nesutramdoma jėga. Atkaklumas, kurio niekas nepalenks, nes jis varo nenutrūkstamas sroves į jūrą. Ir taip – diena iš dienos.

Kaip Toros svajonė.

Solei pasakojant apie prekybos mokyklą, Toros svajonių upė šakojosi į daugybę vagų vagelių. Jos suurdėdavo jai begulint kamaraitėje, prasiverždavo einant iš mokyklos ar iš kaimo. Visada buvo šalia it saldi paslaptis. Šviežios ir kvapios lyg vasaros žemuogės. Tarsi geros mintys, suvertos ant ilgos ir stiprios smilgos. Retsykiais jai pavykdavo kai ką įvardyti. Vidiniu balsu: „ Jam grįžus manęs čia nebus.“

Kamaraitėje nebeliko grėslumo. Užtiesalą, kurį jai nunėrė Randi, ji parsinešė namo. Aptaisė juo kamaraitėje lovą. Iš pradžių abejojo, ar pasiseks. Tačiau šitaip grėslumą įmanoma išguiti. Kai užtiesalas atsidūrė ant lovos, suprato, kad kambaryje nebeliko jokių šlykščių vaizdų. Beveik nieko, kas bjaurotų gyvenimą.

Siautėsi juo nuolat. Taip pat naktį. Taip, naktį jis labiausiai reikalingas. Mat dieną ji ruošdavo pamokas sėdėdama priešais langą, o kambarys su lova likdavo jai už nugaros. Bet naktį reikėjo joje gulėti.

Vieną rytą motina paklausė, ar jai ne šalta, kad guli apsisiautusi užtiesalu. Ir Tora nežinojo, ką atsakyti. Bet kai prieš akis suraibuliavo mezginio spalvos, ji pasakė, kaip yra: jai esą taip gražu.

Toros siela švytėjo. Su ta šviesa atsibusdavo. Kas rytą matė, kaip spinduliuoja jos veidas. Tarsi iki šiol būtų trūkę ramybės, kad ji galėtų mėgautis ta šviesa, puoselėti ir saugoti ją. Mat grėslumas buvo toli. Ir visi daiktai buvo savo vietose. Ji taip pat. Sapnai galėdavo apsilankyti, jie jos negąsdino. Jie galėjo laisvai apsigyventi kamaraitėje. Baisu nebebuvo.

Ji neturėtų taip galvoti. Juk motina nuliūdusi. Jos akys lyg neregės. Veidas liguistai išblyškęs. Ji dėl visko nerimauja, viskuo rūpinasi. Kaip išmanydama Tora bando padėti jai. Atrodė, tolesnis Toros gyvenimas priklauso nuo to, ar išauš toks rytas, kai motinos veidas bus įgavęs kitokią išraišką.

Tačiau toks rytas ateiti neskubėjo. Ir Tora suprato, kad motinai geriausia, kai niekas nieko nesako, neklausia ir niekuo nesistebi.

Tora taip stropiai išplovė kamaraitės grindis, kad buvusio purvo neliko nė pėdsako. Bet kas gi tai: ji išgirdo žingsnius. Kad būtų tik sapnas, bet juk ji nemiega. Aiškiai mato, kaip sujuda rankena. Ji įsitempia ir laukia žinodama, kad dabar jau įvyks. Guli pastirusiomis akimis, surakinta burna ir žino!

Ir tik tada, kai prisiminė, kad iš tikrųjų jo Saloje nėra, iš burnos prasiveržė kažkas panašaus į raudą. Ją sugriebė pilvo traukuliai, ji visa purtėsi ir drebėjo. Pagaliau suvokusi, kaip yra, vis vien atsikėlė iš lovos. Apsisiautė užtiesalu. Pajuto tą su niekuo nesulyginamą šilumą. Atsisėdo ant staliuko prie lango. Jautė, tarsi kūną aptraukia plona gėdinga stingstančio prakaito plėvelė. Taip, tai gėda, kurios ji niekada negalės nusiplauti skardiniame dubenyje.

Įgaudama vis daugiau patirties Tora brendo ir jau žinojo, ką žmonėms padaro gėda. Ji atitolina juos vieną nuo kito. Atima šiltus tarpusavio jausmus. Tie, kuriems šilumos reikia daugiausia, velka didžiausią gėdos kuprą.

Kartais pagalvodavo, kas būtų, jeigu ji būtų ne ji, o pastoriaus ar Dalo dukra. Buvo sutikusi ir abi pastoriaus, ir abi Dalo dukteris. Ir jai tapo aišku, kad ji – TORA. Ir turi tokia būti. Taip jau lemta. Ir kitaip būti negali. Ji susiras savo artimuosius Berlyne, taps ne bet kuo. Žinoma, kad taip!

Kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo labiau tolo grėslumas. Jau galėjo nusiropšti nuo stalo. Išorinis pasaulis tegul gyvena savo gyvenimą, kad tik ten jo nebūtų. Ir vėl raudonomis spalvomis sužėravo užtiesalas. Ji galės ištverti tuščią motinos žvilgsnį, nes viską mato ryškioje nuo fjordo sklindančioje vasario šviesoje, kuri slypi jos sieloje tarsi kokiame guolyje. Darėsi baugu. Nes ji nežino, ar koks kitas žmogus gali jaustis panašiai. Iš kur tas lengvumas, tas džiugesys? Taip, ji atsikratė. Kažko atsikratė. To žodžiais nenusakysi.