Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Mat jis tūnojęs namuose ir bandęs išsivirti kavos ant baugiai krūpčiojančios ugnies, kai pašokusios bangos pačiupo ir namelį, ir jo gyventoją. Panešėjo oru gal šešiasdešimt metrų. Pakeliui dar nurovė du telefono stulpus, kad parodytų, kokie kvaili žmonės su visa savo technika.

Paskui su trenksmu nutėškė ant žemės. Almaras vargiai gaudėsi, kas vyko aplinkui. Bet apie tą akimirką, kai trenkęsi į jo namelį telefono stulpai trakštelėjo pusiau kaip degtukai, jis vaizdingai porino lyg prisuktas. Paskui dar prisiminė pragarišką, čaižų trūkinėjančių laidų žviegesį. Lyg pamišusių arfų orkestrą.

Po kailine jo kepure sruvo kraujas. Vyrai sau pamanė, kad kailinę kepurę visai pravartu nešioti ir namuose. Nas–Eldaras pasisiūlė nuvežti Almarą pas gydytoją, kad tas patikrintų sudaužytą galvą, bet nuo gausybės guodėjų nukentėjusysis taip atkuto, kad pats panūdo vadovauti tvarkymo darbams. Jis netgi prisipažino kurį laiką buvęs „nuplaukęs“. Kai kurių dalykų prisiminti nebepajėgė. Akimirką alyva ir tepalais išterliotos jo įdiržusios rankos bejėgiškai nusviro. Mat Almaras niekada iki tol nebuvo apalpęs.

Ant sodo tvoros karojo užsikabinusios juodos kelnės. Jų kišenėje buvo viena krona ir dvi monetos po dešimt erių. Tada Almaras suprato, kad daugiau nieko ir neturi. O apie šarką jam dar niekas nebuvo prasitaręs.

Laivų ir prieplaukų, įrangos, namų ir pašiūrių gelbėjimo darbai vyko be pertrūkio, aplinkui garavo prakaitas ir permirkę drabužiai, kaito nenustygstantys delnai, skambėjo trumpos komandos. Dvylika valandų, ir nė trupinio burnoje.

Simonas prisimena, kad net du kartus išpylė vandenį iš aulinių. O Almarą teko priglausti artimiausioje sodyboje ir paguldyti ant kanapos.

Reikėjo sunkiai paplušėti tempiant į krantą Dalo prieplauką. Didžiausias Įlankos skuteris – Simono pasididžiavimas – užduotį įveikė. „Salos žūklė“ pasitarnavo deramai.

Jis atsilaikė ir per nakties audrą. Tačiau kitas laivas riogsojo nublokštas ant sausumos. Gal pavyks suremontuoti, nors vairas ir pirmagalys stipriai aplaužyti.

Molo nesimatė ilgai. O atsitraukus potvyniui, 35 pėdų laivas liko styroti aukštai ant seklumos. Tarp visokiausių nuolaužų ant molo gulėjo cisternos su alyva.

– Atrodo, tarsi čia būtų siautėjęs įkaušęs trolis, – ridendamas cisterną bambėjo prakaitu sumirkęs vyras. Matyt, dar nebuvo išblėsę Kalėdų švenčių prisiminimai.

Šiaip jau kalbų nesigirdėjo. Visi atkakliai triūsė. Iš vieno Salos kaimelio atėjo žinia, kad kažkas avis, karves ir arklį laiko namo rūsyje, nes naktį audra nunešė tvartą. Tik atsiradus elektrai radijas pranešė, ką per uraganą išgyveno žmonės kai kuriose Salos vietose. Gergždžiantis balsas dalykiškai kalbėjo, kad Salos gyventojai išvarginti ir laukia pagalbos.

Tačiau nebuvo nieko pasakyta apie tai, kad nukraujavęs Almaras guli troboje ant kanapos, šneka apie kelnes su smulkiais pinigais ir apie lynų laikomą pirmagalį, o jau paties laivo ieškok neieškojęs… Bet buvo paminėta jo troba. Kad riogsanti su kyšančiomis taburečių kojomis ir grindų lentomis, o po ja niūkso subyrėjęs kaminas. Ir kad nuo pat ketvirtojo dešimtmečio pradžios, kai buvo pastatyta, mūrinė siena niekada neatrodžiusi tokia nuoga ir vieniša.

Į dispečerinę žmonės skambino ir teiravosi, ar nereikia vilnonių apklotų ir šiltų drabužių. Tada įsikarščiavo dispečeris Josefas, kuris, tarmiškai kalbėdamas pro nosį, seniau nesakydavo nieko kito, o tik kartodavo: „Alio, alio! Ar jau baigėte, baigėte?“ O dabar, kaišiodamas jungiklius, jis nervingai bėrė žodžius:

– Mums šilta, nes dirbame taip sunkiai, kad neturime laiko nė pavalgyti! Užtat mums nereikia nei maisto, nei drabužių. Bet jeigu jūs tenai dar turite košės galvose, atsiųskite laivų ir darbo rankų ar dar ko, kad būtų galima pakelti ir išvežioti namus, avis, rąstus ir išvietes. Kad galėtume atstatyti į vietas visa tai, kas išblaškyta. Beje, Ineriojoje gyvuliams trūksta pašaro. Viešpats atsiėmė viską, ką buvo davęs, o dabar stovėdami mėšle galvijai ir avys bliauna iš alkio. Jei pamatysite pro Breilaną lekiantį kokį šieno kūgį, atsiųskite paštu, išsipirksime. Vilnoniai apklotai ne taip svarbu. Gyvensime be miego dar kokias keturiolika dienų. Mes ką tik pritvirtinome Dalo prieplauką, radome vieną nuneštą namą ir susižinojome, kad nėra aukų. Nelaimė viena – šuo, įstrigęs pašaro lovyje, nuplaukė į jūrą kartu su tvartu.

Laikraščiai rašė, kad Saloje potvynis buvo pakilęs keturiais metrais aukščiau nei įprasta. Otaras patyrė savo kailiu. Druskėtame jūros vandenyje atsidūrė visas kalnas miltų maišų, o jam atėjus ryte, išvirtusios iš statinių, aukštyn pilvais krautuvėje plaukiojo silkės. Laikraščiai Otarą erzino. Jie tik patvirtino, kad visa tai – vis dėlto teisybė .

Jis negalėjo imti ir uždaryti sandėlio durų apsimesdamas, kad nieko neįvyko. Įvyko – apie tai juk parašyta laikraščiuose!

Otaro išvaizda tapo grėsminga. Jis netgi nerakino krautuvės, o tik, apsivilkęs žvejo apranga ir apsiavęs auliniais, puolė darbuotis drauge su kitais. Savo geru nepasirūpino. Otaras niršo. Niekas neapdrausta. Nieko negaus. Sąsiuviniai su skolų skaičiais taip ir pelys tamsiame kampe, nes jis žino, kad Saloje visų laukia sunkmetis. Gal neparduos net ir nesugadintų prekių. Dieną ir naktį jį persekios kreditoriai. Dar ilgai lyg spjūviai į veidą kiekvieno mėnesio dvidešimtą dieną plūs sąskaitos. Nėra ramybės šiame pasaulyje.

Tai jis irgi pastebėjo. Suklotas kampe kartonines dėžes. Palaimintąsias dėžes, užmestas juodu locmano švarku, kuris kadaise priklausė šviesaus atminimo jo tėvui, ir ant švarko gulinčią gražiai sulankstytą vilnonę antklodę… Jam pasirodė, tarsi antgamtinės jėgos būtų trenkusios į permirkusį gultą. Gerosios ar blogosios? Nesvarbu! Už kažką jis nubaustas. Nešdamas išmirkusias dėžes ir pačiame sandėlio gale ant surūdijusios vinies kabindamas T. H. Larseno locmano striukę, Otaras tarsi pabūgo tamsos. Tegu kaba! Kol išdžius. Persmelktas tamsos baimės pajuto, lyg kažkas jam gniaužtų kaklą. Šitaip savo klestėjimo metais pirklys T. H. Larsenas bausdavo šeimynykščius.

Otaras buvo mąstantis žmogus. Ir tuo didžiavosi. Palikęs savo krautuvę atvertą visiems pašlemėkams ir vagims, o sūdytą silkę – savo pačios glitėsiuose, jis patraukė į šalikeles ir pakrantes, kad padėtų gelbėti kitų turtą. Tokia tad buvo jo atgaila už sandėlyje iš kartono dėžių paklotą guolį…

Kitą dieną kažkas pasiteiravo, kaip einasi krautuvėje, juk sandėlys riogsojo pačioje pakrantėje. Otaras nusiėmė kepurę ir, perbraukęs ranka retus plaukus, mestelėjo, kad ir ten tikriausiai viskas plaukia. Tik tada, kai vyrai padėjo jam susitvarkyti, o moterys išplovė ir išvalė potvynio pėdsakus, Otaras pasijuto gavęs atleidimą. Jis neverkšleno dėl savo turto, priėmė bausmę ir daugeliui vėl dalijo prekes skolon. Toks jau jis buvo.

Vis dėlto iš senų nuodėmingų laikų kirbėjo viena maloni mintis. Jis matė, kaip su kitomis moterimis uoliai triūsia ir Solė. Neprašyta. Ir ta mintis vis kirbėjo. Kas tie miltai? Apramindavo bumbančią motiną jausdamas vidinę ramybę. O sandėlio gilumoje džiūvo locmano švarkas, ir kam tai turėtų rūpėti? Beje, jis buvo patiesęs vilnonį apklotą, kurio motina vargu ar pasiges.

Šitaip žmones paveikia audra. O naujai prasidėję metai reikalauja savo. Greitai uragano naktis tapo nuolat pasakojama istorija. Visada įdomi, tarsi negirdėta. Nuolat sužėruojanti naujomis spalvomis. Vasario mėnesį jau stebėjaisi, kaip buvo galima numatyti įsisiautėjusias antgamtiškas jėgas kaip tik tą sausio naktį. Juk sausio mėnesį tamsiau nei dabar, vasarį. Tačiau dėl nieko nekilo jokių abejonių. Atvirkščiai – buvo kuriami nauji pasakojimų variantai. Kažkur Saloje grandinėmis prie cementinių grindų prirakintų karvių skaičius padvigubėjo – iš keturių pasidarė aštuonios, bet tie skaičiai niekam nekėlė abejonių. Bet tas, kuris tuomet buvo patekęs į patį įvykių siautulį, dar jautė nuo prisiminimų gyslose stingstant kraują. Toks nesipuikavo ir nepostringavo kaip anas, kuris visa tai tematė pro langus. Beliko tik stebėtis – tų langų būta tokių didelių ir plačių, kad pro juos viską buvo galima pamatyti. Šiaip ar taip, niekas niekuo neabejojo. Istorijos plėtojosi, jų daugėjo. Liejosi srauniomis, nebeužtvenkiamomis upėmis.