Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Sublykčiojo tuo metu, kai ji trenkėsi į žuvų taukų viryklos sieną. Akys tarsi sprogo šviesoje. Valandėlę ji buvo apakusi.

Vėl sublykčiojo. Šviesa! O ji – toje šviesoje. Nuostabu. Ji ne Tora. Ji – tarp dangaus, jūros ir žemės pasiklydusi mintis.

Šimtabutis atrodė kaip išmiręs. Dingo elektra. Bet akinamai skaisti šviesa gelbsti ją. Jai nereikia nieko. Ji skrenda! Kartkartėm žioptelėdama oro.

Tada ji išvydo! Milžinišką bangą! It juodą uolų sieną su baltuojančia viršūne. Pajuto, kaip sudrebėjo žemė. Banga artėjo. Matė, kaip iškilo virš prieplaukos. Ji tai pamatė! Ir vis tiek buvo neįtikima. Banga vis artėjo ir artėjo… Laikas sustojo.

Jai visam laikui išliks ausyse galingas didžiosios bangos šniokštimas, bangos, kuri perskėlė senąją prieplauką ir pasigriebusi nusitempė keltuvą ir džiautus su žuvimi. Ji išgirdo, kaip šaižiai, tarsi didžiulis smuikas, sudžeržgė ir nutrūko Almaro šarkos lynas. Nuaidėjo pratisai ir skausmingai.

Būtų prapliupusi kvatotis. Tačiau siautė uraganas. Ir ji nebebuvo Tora. Tvirtai kabinosi už turėklų, nors ir nemanė saugotis. Visas pasaulis buvo nutviekstas šviesos. Apsaugančios Torą, ištirpusią joje. Tapusią neprieinama. Nepažeidžiama.

Pamačiusi atūžiant naują bangą įsitvėrė. Šviesa kaipmat pranyko, ir tamsoje ji išgirdo iš bangos nasrų sklindantį švokštimą.

Bet turi nušvisti! Tučtuojau!

Nenušvito. Šviesa pranyko. Ji išgirdo vyrų šūksnius. Bet jų nematė. Garsai buvo nerealūs. Jūra, vėjas ir aplinkui blaškomi daiktai susijungė į nedarnų, isterišką chorą, tai nuskambantį garsiau, tai visai pranykstantį.

Daugiabalsis ūžimas nuo Įlankos. Motorai. Visų laivų Tora neįžvelgė, matė tik šmėkščiojančias stiebų viršūnes. Neritmingai, pakrikai iškylančias virš baltų keterų.

Keletas laivų plaukė pavėjui. Kiti du, įstrigę tarp pakrantės akmenų, bejėgiškai siūbavo.

Motorai ir raumenų jėga. Grumtynės. Tolyn nuo bangų mūšos. Tolyn į Įlanką. Įsitvirtinti tenai laivo pirmagaliu prieš pabaisą. Trauktis nuo mirties šėlsmo. Štai taip. Gal penki ar šeši skuteriai. Kiek ilgai jie gali atlaikyti, ar užteks kuro, ištvers kūnai ir nervai? Ant kranto stovintys vyrai buvo pasirengę pulti į pagalbą. Nebūtų keista, jei kurį nors pasiglemžtų pakrantės akmenys. Savaime suprantama, reikia gelbėti. Tačiau kaip? Jie atvilko bujų ir virvių. Kažkas bandė vadovauti, bet niekas nieko nesuprato.

O kaip audra? Beje, audra ar pragaras? Ir kiek tai tęsis?

Tarsi kažko ieškodami virš vandens ir sumaitotos pakrantės baugiai švysčiojo prožektoriai ir trumparegiai žibintai. Pakrantėje beprasmiškai grūmėsi žmonės ir laivai. Argi jūra – išsigelbėjimas? Krantas – gryna savižudybė. Beliko tik plūduriuoti. Atsiduoti laikui ir motorams. Įtempti raumenis. Stebėti krantą ir neišleisti jo iš akių. Laikytis taisyklių. Susigaudyti, kur šiaurė ir pietūs. Leisti varikliams dirbti tuščia eiga.

Vyrai kažką šaukė ir rėkė, tačiau Tora žodžių nesuprato. Imdama susivokti nevalingai kabinosi pastirusiais pirštais. Ar tai sapnas? Ne, ne sapnas. Pasibaisėtina tikrovė. Bangų mūša į šipulius sudaužė Almaro šarką. Banga nušlavė prieplauką. Vyrai įkalinti skuteriuose. Viskas bjauru ir neįtikima. Jai apmirė širdis. Didžiosios šviesos nebepamatė. Viską prarijo bekraštė tamsa. Švietė tik vienišos ugnelės iš avariją patyrusių laivų ir didžiulis rėžis juodame danguje.

Tora prisiplojo prie žemės ketindama įsitverti į turėklus. Bet netikėtai išgirdo keistą garsą. Jis artėjo. Atrodė, lyg kas lenktų skardos plokštę. Tik šis garsas skambėjo veriamai, grėsmingai.

Kai jis pasigirdo viršuje, ji žvilgtelėjo aukštyn. Virš galvos šmėstelėjo plevenanti blizgi raja ir, apsukusi ratą virš užlietos prieplaukos, rėžėsi į svyruojančią trobos sieną. Džan džan džan – sudžeržgė grėsmingai žybtelėdama raja, nežinia iš kur atsiradusi ir prašovusi tiesiai pro Torą.

Kol viskas nurimo, Tora tirtėjo nuo išgąsčio. Tarsi neteko nuovokos.

Šliaužiant palei sieną tuo pačiu keliu atgal, kartais prie jos prisiliesdavo kažkas šlapias ir glitus.

Ties takeliu į senąjį molą ji turėjo žengti kelis žingsnelius nesilaikydama. Išlaukė, kol baigsis vėjo protrūkis, ir tada vargiai peršliaužė. O senasis lietpaltis tapo auka. Ji matė, kaip paplevenęs virš molo jis pradingo. Tarsi jį būtų pagrobusios neregėtai stiprios rankos.

Akimirksnį ją apšvietė skuterio žibintas, ir ji pamatė, kad visa aplipusi dumbliais. Kokia nesąmonė! Dievas, matyt, pamišo. Dumbliai skraido ore tarsi paukščiai!

Patvoriu ji ropojo visom keturiom. Matė, kaip palei sieną tarsi verždamasis pakilti daužosi kioskininkės Jeni dviratis. Atšvilpęs vėjo šuoras pastvėrė jį iš priešingos pusės. Ir juodu nuskriejo virš dirvonų. Paskui parverstas ant šono jis dideliu greičiu smigo į tamsą ir driokstelėjo žemėn.

Šitaip atrodydama Tora nedrįso eiti namo. Tūnojo pasislėpusi po rūsio stogeliu. Laukė galingosios šviesos. Galvojo apie norėjusią ją pasigriebti rają. Apie Almaro šarką. O kur dabar Rakelės jam dovanota indų šluostė? Gal nuplasnojo virš jūros tolyn ar guli kur nors nusviesta tarp laivo lūženų? Mintis apie šluostę nepaliko jos.

Nutirpo kojos. Buvo sušalusi ir kiaurai permirkusi. Bet ilgesingai laukė šviesos. Dar nors vieną kartą!

Tora riktelėjo pajutusi prie rankos kažką švelnaus ir šilto. Ji buvo taip sustingusi, kad šilumos ir gyvybės ženklai jai pasirodė grėsmingi. Kažkas išgąstingai miauktelėjo. Murzinas ir šlapias kaip ji. Tik daug šiltesnis. Ji pasitupdė jį ant kelių ir uždėjo rankas, kad sušiltų. Po valandėlės pajuto, jog tai padeda. Į galvą šovė netikėta mintis: kurgi tokiu oru varnos ir paukšteliai? Prie ko jie glaudžiasi?

Pagaliau ji išgirdo kalbant du vyrus. Balsai tūžmingi. Nenorėdama, kad ją rastų, Tora atkrapštė duris ir nėrė vidun. Rūsyje buvo aklina tamsa. Ji vis už kažko užkliūdavo. Turėjo tik vieną ranką, nes kita nešėsi katę. Jis taip pat turėjo tik vieną ranką.

Kai pagaliau susirado laiptus, pajuto nuovargį. Buvo visa sustirusi. Jautėsi išduota lauktos šviesos. Viešpatavo šaltis ir tamsa. O šiluma – tai tik katė. Tora užsiropštė laiptais aukštyn. „Mama tikriausiai susirūpinusi ir pikta“, – nerimastingai pagalvojo ji.

Toros svajonę nuvaikė ją išgąsdinusi milžiniška raja. Ji įsmigo į nuplėštą prieplaukos dalį, kurią dabar Įlankoje klaipė besidaužydamos bangos.

15

Iki kitos dienos vidurdienio Saloje įsigalėjo ramybė. Prašviesėjo, ir tie, kas išdrįso, galėjo apžiūrėti „karo“ sukeltus nuniokojimus. Nepatikėjo savo akimis. Baikščiai šnairavo į apverstą pasaulį. Kalbėjo nedaug. Kelios moterys net apsiverkė. Išsigandę vaikai gūžėsi atokiau.

Po ligos prezidentas Eizenhaueris jau buvo grįžęs į savo postą Baltuosiuose rūmuose, o Šiaurės Atlanto paktas artėjo prie žlugimo ribos, tačiau visa tai neturėjo nieko bendro su tikrove. Tai buvo tik nereikšmingos smulkmenos. Tą dieną laikraščiai nepasiekė. Niekas nesiklausė radijo žinių.

Naktį per uraganą fjordu nudreifavo Dalo įmonės žuvų džiautai ir jauko namelis. Niekas daugiau nematė nei tų džiautų, nei žuvų. Skuteriai, kurie suskubo nuplaukti kuo toliau nuo kranto, šiaip taip išsigelbėjo, nors kuro turėjo labai mažai.

Vienas laivas sudužo, bet žvejys per stebuklą išsigelbėjo.

Visa laimė, kad tai atsitiko savaitės viduryje ir vyrai, kurie gyveno nameliuose, suspėjo išplaukti, kol oras dar buvo palankus. Bet tokio stichijos šėlsmo niekas nesitikėjo. Atsiskyręs nuo tvirtų sienų iš Šimtabučio prieplaukos nežinomais keliais išklydo žuvų taukų viryklė.