Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys

Pirmosiomis liepos dienomis Tora ir Jorgenas, kaip suaugę asmenys, buvo oficialiai įvesdinti į Norvegijos valstybinę Bažnyčią. Nors Toros pavardė bažnyčios knygoje buvo Johansen. Dėl to Tora nesisielojo. Tai tik patvirtino, jog šiame sudėtingame ir nenuspėjamame pasaulyje yra jėgų, stojančių jos pusėn. Pavardės „Tostė“ ji išvengė per amžių amžius, amen.

Nežinomos jėgos apsaugojo jos pavardę, o visai kitokios lėmė konfirmacijos dienos orus. Jaunimą su visais jų gentainiais užklupo žvarbus vėjas ir kruša.

Žalumos šakelės, kuriomis buvo papuošti eilėmis prisišvartavę barkasai, buvo nuplėštos joms nespėjus užsikabinti už bortų ir stiebų. Nepavyko ir regata, nes daugumai terūpėjo vien tik išlaikyti teisingą kursą.

Nuo aukštų sunkvežimio bortų Nas-Eldaras tyčia nenuėmė brezentinio dangalo – važinėjo vėjuotais žvyrkeliais ir rinko žmones, kurie nesumojo, kaip nuvykti į bažnyčią. Išeiginiais drabužiais daugelis persirengė tik atvykę į vietą. Tačiau konfirmuoti tapo visi trisdešimt du.

Paeiliui, nulenktomis galvomis. Vaikinai iš juodų kostiumų kyšančiais ilgais, laibais kaklais atrodė kaip nupešti kormoranai.

Jaunasis pastorius pasakė gražų, apibendrinantį pamokslą apie platų ir siaurą kelią. Kažkaip sunku patikėti, kad salų žmonelius, vargu ar mačiusius ką nors kita, be savo siaurų, žiemą pabjurusių, o vasarą žole ir dobilais apžėlusių mėšlinų žvyrkelių, tokia filosofija galėtų sujaudinti. Tokių kalbų jie klausėsi neįsijausdami, kaip kadaise žiūrėjo į „pirmuosius pavasario ženklus“ – žibuokles – elementoriuje, iš kurio mokėsi skaityti.

Gal kam ir rūpėjo, bet ne čionykščiams.

Tora vis pačiupinėdavo savo baltą sunkaus audeklo suknelę. Stropaus Ingridos darbo vaisių. Ponia Dal paglostė Torai galvą ir pagyrė:

– Kokia graži tavo suknelė, drauguže!

Einant nuo Eldaro mašinos į bažnyčią, vėjo plaikstoma žvilganti suknelė glaudžiai apsivijo aplink jos liauną kūną. Įėjusi į prieangį Tora aiškiai girdėjo, kaip braukdama per šiurkštų grindų taką ji iškilmingai šlama. Tora jautėsi, lyg būtų grožio apsaugota neliečiamybė. Nieko blogo ar nemalonaus jai atsitikti negali. Klausinėjama jautėsi tvirtai, stovėjo pražergtomis kojomis, kurias dengė ilgas baltas sijonas, ir jai atrodė, kad visa, ką aprėpia akimis, priklauso jai. O svarbiausia – pati priklauso sau. Retsykiais pakeldavo žvilgsnį virš aksomu apmušto sakyklos krašto. Tada stipriai pajusdavo visoje bažnyčioje sklindantį gerumą ir palankumą. Nors kartą ji pasielgė nesuvokiamai, bet tik todėl, kad būtinai reikėjo!

Priplodamas prie spalvoto stiklo šviežius žalius lapelius, langus prausė lietus. Pastoriui vedant, tai kildama aukštyn iki bažnyčios skliauto, tai leisdamasi žemyn plaukė giesmės melodija.

Stovėdama vienoje pirmųjų eilių Rakelė kartu su kitais priėmė palaiminimą. Šypsodamasi žvelgė į Torą. Žiema prabėgo besirūpinant savo pačios bėda, ir ji nesuspėjo pastebėti, kaip giminėje išstypo jauna gulbelė su rusvų plaukų kupeta it karūna ant galvos. „Šito labai reikia“, – galvojo ji. Giminė nedidelė. Dilgtelėjo širdį. Ji po savęs nepaliks nieko… Tačiau tebesišypsojo. Šiuo atžvilgiu ji tvirta. O dilgtelėjo, matyt, operacijos randą.

Ji sutiko išpjauti tą bėdą. Paskui prasidėjo kiti vargai. Įvairiausi, jų ir galo nesimatė. Šiais metais palėpėje audimo staklės jau nedūzgė.

Bet ji buvo pasiryžusi pasveikti.

O kaip bus su juo, kuris tapo lyg mažas berniukas jos glėbyje, – žiūrėsim. Ji gi viską mato. Būna, jis netikėtai pasisuka į ją ir įsmeigia savo skvarbų žvilgsnį. Tarsi bijotų, kad ji kris negyva čia pat jam prieš akis. Iš tos baimės jis vargiai pakęsdavo iš ligoninės atsiųstus kvietimus pasitikrinti.

Savo baimės ji jam neprimetė. Juk tai mažmožis. Geriau nueidavo į Šimtabutį. Ten buvo galima pasiguosti. Ingrida jos laukdavo. Kai kada Rakelei atrodė, kad jai dejuojant Ingrida pasitempdavo, o balsas suskambėdavo globėjiškai. Bet tokią mintį Rakelė vijo šalin. Gera, kai yra su kuo išsikalbėti.

21

Per kelias dienas ant žaginių sukrautas šienas tapo sausas kaip parakas.

Simonas ėjo lauku. Saulė kepino nurudusius pečius. Kokios putlios ir dailiai nubrėžtos Simono lūpos! Kai kas sakytų, jog vyrui tokios lūpos net per gražios. Per jas pasauliui tarsi byloja jo švelni ir jautri prigimtis. Kilimo Simonas ne iš Salos. Jis kitoks. Nepratęs įšaldyti širdies į ledus, kad šiai būtų lengviau viską priimti ir iškęsti. Gerai nusisekęs gyvenimas leido elgtis pagal įgeidžius, bet įžeisti kitą žmogų – ne jo būdui.

Rakelė buvo išvykusi kelioms dienoms. Pasitikrinti. Tas žodis jį šiurpino. Regėjos, kad laukti jos reikės šimtą metų. Jis suprato, kad turi jaustis dėkingas už tai, jog viskas baigėsi gerai. Jog operacija pavyko. Ir vis dėlto pagalvojus apie tai tvokstelėdavo šalčiu net nuo kaitra alsuojančios žemės.

Anuomet maža buvo vilties, kad Rakelė grįš namo dar nesibaigus vasarai. Taip ji pati pasakė telefonu. Neverkšlendama. Verkšleno jis. Rakelė liepė išginti avis į kalnų ganyklą, o save patausoti. Dėl nuotaikos ir gero miego jis esą gali nušienauti pievas ir pats, šitaip pabus gryname ore, o raštinės darbams įmonėje reikia ką nors nusisamdyti.

Tokių minčių apimtas Simonas, jau įmetėjęs vyras, kiūtino saulėkaitoje ranka vis perbraukdamas akis.

Paklausė jos patarimo. Vakarais griūdavo į lovą iš nuovargio. Atsibusdavo aštuntą skaudančia galva ir nenorėdavo keltis. Ta mergaitė – tikras išsigelbėjimas! Paruošdavo jam kavos, kitaip lepindavo. Tą vasarą Bekejorete Tora daug miegojo, bet ir dirbo daug. Gyveno palėpėje, miegojo baltojoje senelės lovoje. Jau ir katė ėmė glaustytis apie kojas.

Šauni šeimininkė namie ir tikra ūkininkė laukuose. Bet labai jau tyki. Galėtų kada ir nusikvatoti. Kaip Rakelė. Na, bet ir jis pats per daug nejuokavo, kol Rakelė gulėjo Onkologinėje ligoninėje. Todėl nekeista, kad nekrykštavo ir mergaičiukė.

Rakelė sugrįžo sveika. Simonui gyvenimas vėl nušvito. Įniko į darbus net dulkės rūko. Susimąsčiusi Rakelė švelniai apglėbdavo jį.

Kai buvo sunešęs trisdešimt šieno kupetų, Simonas tik iš uodų ir saulės suprato, kad jau vakaras.

Tora grėbė visą dieną. Šienapjūtė ėjo į pabaigą. Jeigu dėdė sunešios, padraikas grėbstyti ji spėsianti ir kitas dienas jie išsivers be pašalinių pagalbos.

Gera būti Bekejorete ir mazgoti ten puodukus, mąstė Tora, kopiant jiems šlaitais namo. Simonas timptelėjo jai už plaukų sakydamas, kad tai ji išgelbėjusi Rakelės avis šią vasarą.

– Tai ilgai netruks. Jūs greitai pasiilgsite šviežios mėsos, – kažko susimąsčiusi tarė ji.

Simonas pašnairavo į ją.

– Ar pavargai?

– Šiek tiek…

– Tai virstam į šieną ir pučiam į akį… abu? – keistai pažvelgęs į ją mėlynomis akimis nusižvengė Simonas.

Ūmai jai pasirodė, lyg svyruotų laivelyje per gaisrą. Skęsta Henrikas, o dėdės Simono širdis dunksi taip, lyg būtų susimainiusi su josios širdimi. Dėdė Simonas sukaitęs. Čia pat, arti ir sukaitęs. Tačiau grėslumu nuo jo nedvelkia.

– Taip, – visai paprastai atsakė ji. – Nebereikėtų nei praustis, nei vakarieniauti.

Simonas stabtelėjo.

– Ak tu mūsų mažoji keistuole… Eime vakarieniauti. Senelės lovoje išsimiegosi daug geriau.

Ir tada Simonas išvydo, kad Tora jau nebe mergaičiukė. Nuo abiejų dvelkė prieskoninių augalų ir nušienautos pievos kvapais, tvoskė kaitra. Jie suuodė vienas kitą.

Negalėdamas užmigti Simonas klausėsi, kada viršuje pasidarys tylu. Jis prisiminė, kaip nušienautoje pievoje ant Toros peties padriko išsipynusi kasa. Šią vasarą jos kūno formos suapvalėjo. Ir namuose, ir pievoje ji viskuo priminė Rakelę. Tačiau trūko jos juoko. Saulėje įdegusiu veidu Simonas įsikniaubė į pagalvę, ir jam pasirodė, kad virtuvės tarpduryje išvydo besikvatojančią Rakelę su rausvų plaukų kupeta, apkibusia šienu.